Padriki gyvenimo reiškiniai.
Pagaliau buvo wild savaitgalis su jūra alko, šokiais ir dainom. O dabar jaučiuosi vieniša, pagiringa ir durna. Ir taip nuoširdžiai nuoširdžiai pasiilgau Vilniaus, Panevėžio, šeimos ir draugų. Ir dar taip nuoširdžiai ilgiuos jausmo, kai jautiesi žiauriai svarbus ir reikalingas. Jau praėjo lygiai pusė laiko čia.
Taip, aš esu numeris vienas pasaulio mieste, taip aš turiu marias laisvo laiko ir milijoną galimybių įdomiai leisti laiką, bet aš taip tingiu kažką daryti, kad net sarmata. Ir nežinau, kaip viską išjudinti. Čia velniškai trūksta draugų, bet aš tikrai nesiruošiu eiti ir ieškoti draugų, nes aš taip nedarau ir jei daryčiau, prieštaraučiau sau ir nesijausčiau normaliai. O pas mane atvažiuoti niekas negali, nes, visgi, finansai visų riboti, o rainėras i Vieną neskraido. Gerti ir baliavoti su tais, su kuo man neįdomu ir nejauku, taip pat nenoriu, o dar ir vardan dietos turėčiau gerti kuo mažiau. Kaip sakoma, turiu dangų, tik sparnai pakirpti.
Kings of Leon – Milk
Palikite komentarą Nesusilaikysiu neparašius šito. Kiek kartų per savaitę gaunat laiškus iš visokiausių idiotų įvairiuose socialiniuose tinklapiuose? Myspace, fb, couchsurfinge, dar kažkur? Nes aš gaunu nuolat ir dažnai ir nesuvokiu, negi jie tikrai tikisi, kad sulauks atsakymo? O gal iš kažko sulaukia, todėl ir toliau tuo užsiima? Dažniausiai tokių laiškų rašytojai būna 30+ ir kaip taisyklė nelabai šviesios odos ir, žinoma, ne itin raštingi. Nors šviežiausia patirtis rodo, kad visgi visur debilų pilna, ir net iš manojo Landstrase apsireiškė. Taip, aš turiu ne vieną ir ne du profilius socialiniuose tinklapiuose, nes jie padeda komunikuoti su įvairiais žmonėm dėl įvairių interesų ir taip, jei nebūtų manęs taip visur pilna, nieks man nerašytų ir nebūtų šito posto. Nu realiai aš nesiskundžiu, šiaip, juokinga. Čia yra tik keletas perliukų, bet jų yra nesuvokiamai daug. Pathetic iki skausmo.
Kita tema.
Jau begalybė laiko be alkoholystės, moralkių, atminties duobių, tanculkų, šyzų ir panašių daiktų. Visai nieko, tik kad nuobodu labai. Jaučiu, kaip lėtai lėtai slenka laikas. Užaugau? Ar čia dėl to, kad Vienoj iš esmės viena? Finale darom išvadą, kad stipriausiai ir pasiilgau to, ko labiausiai norėjau atsikratyt. Dabar viską atiduočiau už 2008-ųjų Spartakiadą.
Bet žinai, nors ir mečiau visiškai savu noru, nieko neįtakota, vien dėl proto apraiškų (brangu, smirda, žudo, blabla) rūkyt vistiek noris. Ypač atvažiavus čia, kur visi rūko visur, taip natūraliai įsivazduoju cigaretę savo rankoje. (O dar vakar pažiūrėjau tris Mad Men serijas, tai išvis). Labiausiai pasiilgau ne nikotino, o to, kaip rūkymas užpildo visas pauzes. (Daug šnekėjom apie tai su nauju pažįstamu Peter. Pasirodo, daug psichologų nagrinėja rūkymo priežastis ir oj ne visos susiję su priklausomybe nikotinui. Niekada anksčiau apie tai nepagalvojau). Bet ne, aš nepasiduosiu, paprasčiausiai neapsimoka. Iš šiaip, niekada nebuvau ta tikroji rūkalė, kuri eina šalti vasario vidury per pertrauką. Visada rūkydavau tik patogiai įsitaisiusi ir tik savo mėgiamus brand‘us. Labiausiai pasiilgstu rūkymo, kai vairuoju, ypač kai tenka vienai įveikti didelius atstumus. Štai vienas kadras iš senų laikų:
Aną šeštadienį mažumėlę ragavom Aperolį, keitėm dislokacijos vietas, o ryte atsibudusi radau tokį vaizdelį namie. Net šiurpas perėjo. Tie, kas žiūrėję How I Met Your Mother supras, what I mean. Savininkas taip ir neatsirado (!). P.S. Rūžavos šlepkės ne mano.
O čia Graz panorama, kadras iš mano muilinės. Buvom nuvykę pirmadienį trumpam.
O va tokį dalyką atradau Burger King’e prie mano namų. Labai patogu – tereikia įsirašyti savo vardą. Epic. Jau žinau, kokią atvirutę siųsiu savo exkambariokei gimtadienio proga.
Va tokie vaizdeliai kabo ant kiekvieno kampo. Įdomu, kokį komentarą turėtų mano močiutė. Mane pačią šiek tiek išgąsdino, kai penktą ryto šliaužėm namo ir kilstelėjus galvą tai išvydau.
Tokia skulptūra puošia MQ kampą. Iš pradžių tikrai apgavo ir mane, visgi pasirodė neįtikėtina, kad vemdamas žmogus gali užmigti.
Vaizdelis iš Vienos blusų turgaus. Čia nupirkau lauktuvių Mozart’o vinilą!
Atostogos (uoj, internship, vis pamirštu) įgauna pagreitį, dienos karštėja, vis labiau atsipalaiduoju, o Viena kasdien daros vis labiau jauki ir sava. Daug tinginiauju, (nes dieną neįmanoma nieko daryti, kai lauke +32), klausau geros muzikos, žiūriu filmus, o kai atvėsta iki kokių +26, lendu į miestą dairytis, žmonėtis, tiesiog stebėti, kaip čia verda gyvenimas. Dabar rezgu planus, kaip nusigauti iki Venecijos (nes tik ~800km!) ir svajoju kaip įmanoma geriau pažinti tą tikrąjį, ne turistams paruoštą Vienos veidą.
Vakarais visi renkasi čia. Geria vyną, braido fontane ir šnekasi. Svaigi vasaros naktų magija.
