Ak, kaip noriu, kad būtų vasara. Vienas labiausiai jaudinančių vaizdinių man – miegantis miestas vasaros naktimis, kuomet nusileidžia saulė, dangus nusidažo skaisčiai raudonai ir kelias valandas vyksta stebuklai. Oras įelektrintas, viskas persigėrę aistra, peržydėjusių ievų kvapas smelkiasi po oda, o kartais plyksteli žaibas ir prasideda audra, nuplaudama įkaitusį asfaltą. Dar vėliau pirmosios mašinos pradeda sukti ratus apie apsnūdusį city, dar nemigę lėbautojai ieško kelių į namus, apkvaitę meilužiai išslenka iš guolių ar jaukiai apsiverčia ant kito šono, katinai pasirąžo, kažkur girdi pirmuosius žadintuvus, bet žinai, kad nereikia niekur skubėti.
Kaip pasiilgau tylos ir buvimo vienumoje, kaip sunku, kai kažkas nekviestas įsibrauna ir išblaško mintis. Net skauda. Ak.
Užmesk akį http://www.youtube.com/watch?v=t7rFAHCaB8o
