Pirmyn į turinį

Žyma: Vasara

Apie tą vasarą

Ši vasara kol kas ne tik pati geriausia, bet ir tikrai produktyviausia – trys stovyklos, keturi open-air’ai, veik savaitė pajūryje, nesuskaičiuojami vakarai su draugais, o, jei viskas bus gerai, kitą savaitę ir išvyka į numylėtąjį Berlyną. Kad ir kaip, vis dėlto smagu iš lėto formuoti tvarkaraštį rudeniui ir žinoti, kad greitai iš daug maž tingaus grįšiu į tą režimą, kuomet daug dirbama, bet tuo pačiu ir jaučiama, kaip nemiega protas, stiprėju fiziškai, morališkai ir dvasiškai. Kai ir nuveikti išeina daugiau, nes mokama vertinti laiką, ir poilsis tampa saldesnis.

Sekmadienio vakarą Satta Outside metu apsidairiau aplink ir, matydama šalia mylimus žmones tariau sau, gal ir gerai, kad lieku Lietuvoje. Nes meilės čia tiek, kiek niekur kitur, ko gero nerasi. Čia šalia mylimieji ir juokas toks, kurio svetimi nesupras. Čia daug dalykų yra beyond. Čia aš vėl bandysiu suimti save į rankas, nes, kad ir kaip nenorėdama, vis išsprūstu. O gal ir nenoriu neišsprūsti?

Ir vis tiek, atsiminsim geriausiai tai, ką padarėm. Ir verčiau gailėkimės tik dėl to, ko neišdrįsom.

Dievuli mano, laimink mane, pakišdamas pagalvę, kai pati save skriaudžiu. Nevalingai.

Palikite komentarą

Apie moralę bei discipliną ir jų nebuvimą

Vasara nesuvokiamu greičiu veržiasi rudenin, o aš atsirandu ten, iš kur kažkada jau pabėgau. Aš neįstojau į Berlyną, aš liksiu gyventi Lietuvoje. Kvaila suvokti, kad tas pasilikimas čia mane itin lengvai gali nuvesti į regresą, bet dar kvailiau žinoti, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tad tik sava valia renkuosi, kaip bus. Būtų gerai, jei ta valia nebūtų pasileidusi man iš rankų pastaraisiais mėnesiais.

However, gana lyriškų natų, ne viskas prarasta. Jei jau taip nutiko, reiškia, kad ne be reikalo, joa?

So far gyvenu geriausią vasarą gyvenime. Ir ne viena aš. Tundra, stovykla, Migruojantys Paukščiai, Šopkinės, vakarais su žmonėmis… Pasaka, ne gyvenimas. Ypač džiūgauju sutikusi keletą naujų žmonių, kurie nėra drungni. Neįtikėtina, kaip pusę gyvenimo kažkas tūno visai greta, tik kažkokių atsitiktinumų ir sutapimų dėka (ar dėl jų kaltės?) nesusiduriam kaktomuša. Man labai labai baisu, bet tas baisumas žadina. Tik va stogelį rauna nesveikai. Išties, kažkas toje galvoje verčiasi kūliais. Dieve duok, kad nepersitemptų.

Aną savaitę teko nemažai bendrauti su filosofu L. Degėsiu. Klausiausi ir registravau išgirstas, kartais gal ir šimtąsyk girdėtas, tačiau iki skausmo tiesias tiesas. “Žmogaus misija – iš savęs ką nors padaryti”, teigė jis. Kaip spyris šiknon man tie žodžiai visada prisimins, kai užsimanysiu patingėti ir užplaukt pasroviui. “Jei nieko su savim nedarai, vis tiek vykdai nedarymo procesą.” Atsiriboti neįmanoma.

“Moralė – tai neleidimas sau tam tikrų dalykų. Nedarom nuodėmių, nes sveikatos tiek neturim.” Po šimts, negi ne?

Aš tiek daug noriu ir tiek daug galiu, kad ta plačioji pasirinkimo laisvė veda į beprotybę. Ir, kaip sykis, į, ko gero, ne pačius išmintingiausius sprendimus. Išmintis pradeda byrėt į šipulius, kai nebeturi laiko pabūti su savimi. O valia praranda savo stiprybę, kai tik patiki, kad jau užtenka, kad viskas jau tavose rankose. Kai leidi sau pasileisti ir nebemoki savęs sustabdyti su pagreičiu savo balta spalva įsiliedamas į visą kitą juodą. Ir lieka tik pilka.

Meldžiuos, kad mano numylėtieji vidiniai virsmai, su kuriais taip susigyvenau prieš pusmetį neapsamanotų ir nepasitrauktų iš mano pasąmonės. Jokių sentimentų, tik sveikas pragmatiškumas, jokių sentimentų! Nes meilės kančios – neurotikų užsiėmimas. Neleiski man pavirsti į mergaitę, kurių taip nemyliu.

Kada, jei ne dabar?

Dalbajobai, aiškinantys, ką turiu daryti, eikit ir nusižudykit, vis tiek jūsų niekas nepasiges.

„Išnuomojame butą tvarkingai ramiai dirbančiai merginai be žalingų įpročių.” Ich liebe Lithuanian society, bliatt.

Palikite komentarą

Apie salotines jūrų kiaulytes, skraidančius katinus ir vasarą

O žinai, mano sapnai nesiliauja. Suprantu, kad skaityti apie kitų sapnus ko gero vienas nuobodesnių dalykų, tai šia tema trumpai – sapnuoju vyrus iš praeities bei mano kates (still dvi), jodinėjančias ant salotiniai-baltų jūros kiaulyčių. Jūros kiaulytės, užsisodinę katę ant kupros, pakyla į orą ir skrieja.

Geras, paguglinau ir atradau, kaip visa tai atrodo (garbės žodis, vaizdas sapne atsirado anksčiau nei išvydau jį ekrane). Sudėk pirmą ir antrą paveikslėlius drauge ir gausi mano kliedesius.

Kita tema. Ėdesys. Man atrodo, ant McFlurry ledų su Daim’u išleidžiu panašiai tiek, kiek rūkaliai cigaretėms. O savaitgalį buvau pas tėvus. Atvirai pasakius, viena priežasčių, kodėl man baisu grįžti į Pnv, yra tai, kad ten reikia valgyt valgyt valgyt. Per parą teko paragauti: picos, ledų, kitokių ledų, pyrago, torto, saldainių, vištienos troškinio, tortilijų, virtinukų ir dar kažko, bet jau nebepamenu visko. Po kriaušių-pasukų režimo skrandis nebesupranta, kas vyksta, kai toks kermošius ištinka. Laimei, iš namų parsivežiau tik 400g prieaugį. Tai kas būtų jei gyvenčiau ten visą laiką?

Beje, metų valia tęsiasi – būdama LT kebabą valgiau tik vieną kartą. Kas būtų galėjęs patikėt.

Penktadienį lekiam prie ežerų, kitą savaitgalį Sūpynės. Nuostabus tas gyvenimas pabaigus mokslus. Ir vėl galiu būt rami, džiugi ir kalbėti apie visokius vėjus. Jaučiu, kaip lygėja raukšlelės po akimis.

1 Komentaras

Jau nubarstė

Vasara vasara vasara. Palengva praeina nusivylimas ir atkeliauja džiugesys bei ramuma. Noriu ežerų, miškų, jūros, šašlų, kibiro ledų ir kibiro braškių bei agrastų. Noriu ganytis pievom ir laukais, nešiot trumpus šortus ir palaidas suknias, vartytis ant smėliuko, šokt ir būti su teisingais žmonėmis, teisingose vietose. Dabar, kai keturis metus (o atrodo dešimt) trukusi katorga baigėsi, visas dėmesys bus skiriamas man. Na taip, lieka darbas, bet darbe man malonu, jis manęs per daug nevargina, o kartais dar ir įkvepia. Visą vasarą deginsiuos, puoselėsiu odą, sugrąžinsiu plaukus į sveiką padėtį, sprotuosiu, klausysiu puikiausios muzikos ir mylėsiu save. Žodis.

Palikite komentarą

Apie tai, kaip Kristmastaimas per vieną naktį išėjo iš mados

Vyrukas trumpomis rankovėmis tramvajuj ir visokie kitokie gan lengvai apsirengę žmonės šiandien privertė net šiek tiek suglumti, akimirką net svarsčiau, koks dabar mėnuo ir išvis, kas čia daros. Mėnuo sausis, diena 10 (deadline‘ai, deadline’ai, aaa!), lauke +4° ir aš šiandien jau ėjau be kepurės, nes švietė saulė ir šiaip tokia visokia pavasario atmosfera (pvz. paukščių visokių pilnas miestas). Bet, kad ir kaip skaisčiai ta saulė bespingintų, faktas lieka faktu, dabar viduržiemis. Po trijų karalių miestas tiesiog nusėtas niekam nebeįdomiom geltonuojančiom kalėdinėm eglutėm. Tas visas masinis mirusių eglučių vaizdas atrodo gan liūdnai ir tada pradedi galvoti, ar tikrai šitam mieste tokie populiarūs visokie gamtosaugininkų natūralistų veganų judėjimai. Dar miestas pilnas ir nusprogusių fejerverkų ir bambioškių liekanų, kurių, rodos, niekas net nesiruošia surinkt. Tai taip ir braidom po pirotechnikos ir eglučių sąvartyną, truputi stebina. Nelabai maloniai. Talk about pedantic Germans.

Aišku tik viena – kristmastaimas per kelias paras klaikiai išėjo iš mados, o kad šventės baigėsi, paskelbė ir mano Kalėdų gėlė, numesdama paskutinį lapą.

(Šį postą realiai norėjau parašyti dar aną savaitę, tik vis neprisiruošiau).

Palikite komentarą