Žinai, ta knyga, kur klausau, tikrai labai smagi. Kartais pagaunu save einančią mieste ir besijuokiančią. Gal taip ir neturėtų būti, juk ji apie savižudybę. Nors iš tiesų, mano akimis, ji apie tai, kaip viskas paprasta ir mechaniška. O aktoriai, įgarsinę šį kūrinį, puikiai padirbėjo.
„People go on about places like Starbucks being unpersonal and all that, but what if that’s what you want? I’d be lost if people like that got their way and there was nothing unpersonal in the world. I like to know that there are big places without windows where no one gives a shit. You need confidence to go into small places with regular customers… I’m happiest in the Virgin Megastore and Borders and Starbucks and Pizza Express, where no one gives a shit and no one knows who you are. My mum & dad are always going on about how soulless those places are, and I’m like Der. That’s the point.”
***
Už pusantros valandos man 22. Visai negražus skaičius. Švenčiu palengva ateinantį gimtadienį klausydama pliuso, plepėdama su žmonėmis, valgydama Lion ir gerdama arbatą. Ekskliuzyviai, žinai.
O šiaip tai, skirtingai nei dauguma žmonių, gimtadienius aš mėgstu. Aš mėgstu dėmesį, dovanas, sveikinimus ir krykštavimą. Mėgstu švęsti ir visada švenčiu savo gimtadienį garsiai ir smagiai. Bene visi gimtadieniai – puikūs atsiminimai ir nuotykiai. Nemėgstu tik šampano pilstymo ant mano galvos. Tikiuos, išvysim šią nesubtilią tradiciją pagaliau. Man miela suvokti, kad dauguma žmonių, kurie bus pas mane šiemet, buvo ir tada, kai suėjo 16 ar 20. Aš myliu savo draugus. Man tik liūdna, kad dabar aš ne namie, bet, žinoma, viskas savu noru, dėl to purkštauti neturėčiau. Ir liūdna, kad pastaruoju metu jokio vaibo kažką rašyti.
Man toookia apatija, kad net baisu. Nejaučiu nei skonio, nei kvapo, nieko nenoriu, nieks nedžiugina, bet nieks ir neliūdina. Priešgimtadieninis štilis, matyt. Suvokiau, kad šiemet gimtadienį, matyt, švęsiu visiškai viena. Ateina laikas, kai reikia išmokti ir tokius dalykus daryt, kaip nors. Kai grįšiu į LT darysim mažesnio ar didesnio mąsto vakarėlį. Bus prieškalėdis, klausysimės Johny Cash‘o ir kažko linksmiau ir mirkysim plaukus aguonų kefyre.
O paskui bus Kalėdos, nežinia, kokiuos namuos. Iš vaikystės man Kalėdos asocijuojasi su Kauke per teliką, mandarinais, šiek tiek per daug apkaušusiais giminaičiais, šokoladiniais kalėdų seniais, kuriuos visiems dalinu, slidžiais keliais ir laiku, kai mieste nevažinėja jokios kitos mašinos, tik taksi. Pastarosios – su jau pamirštom meilėm, dainom prie eglutės, raudonai geltonai žaliai languotais sijonais ir kvailais nesusipratimais. Nežinau, tikrai nežinau, kur per šventes būsiu, bet svarbiausia, kad nebūsiu viena, kaip tuomet, prieš porą metų, kai per Kūčias buvau vienintelis žmogus bendrabutyje, darbo signalizacijos klykavo, aš važinėjau jų išjunginėt, paskui kalbėjau su žmonėmis telefonu ir prisiverkiau ausis (nes kai guli ir verki taip kartais būna). Šiemet aš švenčių laukiu, šiemet dalyvausiu visokiuose Kalėdų turgeliuose, gaminsiu atvirukus, kimšiu imbierinius sausainius ir gal net kokią šaką ant palangės patupdysiu.
Naujieji – Berlyne. Vėl, nežinia, su kuo ir kaip. Bet faktas, jog Naujieji – ne Kalėdos, čia galima pasiduot likimo valiai. Che, tiesą pasakius, visi mano Naujakai, kuriuos atsimenu, išvien kuriozai ir absurdėliai: prieš penkerius metus šventėm pas mane. Mums buvo šešiolika, mes tėvams nieko nesakėm, mūsų buvo kukliai nedaug – septyniolika butelyje, draugai įkrito į mano lempą koridoriuj, klausėm Junior dainų, dainavom su kaimynais ir kabinom mano auskarus ant eglutės. Kitais metais švęsti pradėjom dviese su M***. Gruodžio trisdešimtą. Tvarkingai atlikom visus naujamečius ritualus, o paskui išvakarės atėjo pačios nieko neįspėję, neturėjom, kur švęst, todėl visi sugužėjom pas klasioką. Visi kibirais gėrėm Alitos brendį ir apverkinėjom pabėgusias meiles klausydami vaikystės hitų. Prieš trejus metus šalom Molėtų rajone ant kalniuko ir labai labai norėjom namo, nes puolė absento fėjos ir pilvo skausmai (niekad nepamiršiu žodžių ‚Išlikime gražūs…‘ neišlikome). Užpernaibeprotiškai ilgai važiavom į Nidą (beje, iš 30 į 31 dirbau naktinėje pamainoje, o paskui visą kelią vairavau),pro Kauną ir Klaipėdą, aš laimėjau telelotomaksimos čekį, todėl Naujako stalas buvo gausus ir turtingas, draugų draugai atsivežė mergaičių, kurios buvo įspūdingos, todėl visą laiką klykėm juokais (mes nesame nežiaurūs, jei dar nesakiau), ryte paspygavom prie jūros ir vėl iškeliavau dirbti. Pernai vakarieniavom katpėdėlėj, nupirkau dėžę blizgučių ir butelį mėtinės vodkės, ėjau į svečius, kur pasitikau dvylika ir su tuo pačiu buteliu iškeliavau pas draugus, kurie tą vakarą boikotavo Naujametį. Sugriuvom į lovą ir žiūrėjom filmą. Bet mes nebūtumėm mes – per tą filmą vodkę kažkaip išlaižėm, išsikvietėm taksistą Kęstutį ir iki vienuolikos dienos keliavom per vakarėlius.
O šiemet? O šiemet – kaip Dievas duos, o jis, kaip matome, Duoda.
Hm, neplanavau taip išsiplėsti. O žinok čia apie tuos naujakus tai dar tik trupinėliai, kada susėsim, papasakosiu išsamiau.
Taigi taigi, vakar pradėjau explorinti Berlyno naktinį gyvenimą. Čia veiksmas vyksta absoliučiai kiekvieną dieną, visada yra, kur eiti, miestas niekada nemiega. Peržiūrėjusi krūvą variantų vakar nusprendžiau apsilankyti Watergate, kur pagrindinė headliner‘ė – Ellen Allien.
Jei neklystu, porą kartų buvo ji i Lietuvoje, bet taip ir neteko apsilankyti. Kaina – 12eu, eilė kilometrinė, įleido ne visus. Kai įeidinėjau, pasiteiravo, ar aš viena ir kiek man metų. Stovint eilėje minią prisivilioti bando čiuvelis su lentele – Shot – 1eu. Pažiūrėjus į patį čiuvelį nieko, kas būtų pateikta iš jo rankų, ragauti nerizikuočiau. Įėjus pasitinka iškabos ant sienų – fotografuoti klube griežtai draudžiama, visi, kas nesilaikys šios taisyklės bus kaip mat išmesti, todėl nieko ir nenupyškinau. Klubas įrengtas prie pat Spree upės, pro milžiniškus langus atsiveria nerealiai gražūs vaizdai į vandenis, kuriuos nušviečia aplinkinių pastatų šviesos.
Interjeras šiek tiek primena Gravity, tik čia pliusas tas, kad klubas ne rūsyje (turiu lengvą klaustrofobiją). Gan keista tūliku sistema – lankytojų beprotiškai daug, o wc vos keli. Ypač kebli situacija prie jų susidaro ir dėl to, kad didžioji dauguma eina ten ne pirmine wc paskirtim pasinaudoti, ir, aišku, eina ne po vieną, todėl siutas šiek tiek ima. Užėjusi įdomumo dėlei pūstelėjau į sienelės paviršių, kur, kaip nekeista, pakilo baltų dulkių kamuolys. Labai pagirtina ventiliacija – šokių salėje pilnai rūkoma, stumdosi ne mažiau nei trys šimtai žmonių, bet nei nemalonių kvapų nei varginančio karščio per visą vakarą taip ir nepajutau, nors ir gan aktyviai šokau visą laiką.
3.00 į ringą įžengė Ellen. Kokia žavi moteris! Žinojau, kad ji jau nebe jauniklė, bet nemaniau, kad jai jau keturiasdešimt vieneri. Su publika bendravo itin energingai ir draugiškai – leidosi ir pačiupinėjama ir vodkės su keliais gerbėjais įkalė ir porą vyrukų pasuko šokio sūkury. (Bet niekada nesuprasiu, kodėl tiek žmonių jaučią poreikį čiupt zviozdai už rankos). Visai nesužavėjo gigantiška girtoka moteriškė ant milžiniškų kablų, pasipuošuti penkių metrų drakulos apsiaustu, kuri atliko velniai žino, kokią funkciją, staipydamasi šalia Ellen jos pasirodymo metu. Kalbant apie muziką, jau kuris laikas jaučiu, kad mėgstu sunkiai ir stipriai, todėl tai, ką girdėjau vakar, įvertinčiau kaip švelnų, lengvą, bet subtilų ir skanų reikalą. Spėju, kad Ellen stipriai įsimylėjusi, nes pasirodymą pradėjo žodžiai ‘If you love someone send them free. If they return they were always yours‘ (banalu iki skausmo, bet techno skambesyje ši frazė visai neskambėjo gūdžiai), o paskui vieną po kito sekė gabalai, pilni lyrics‘ų panašia tema. Vakar kaip tik iš naujo atradau seniai pamirštą perliuką – Charlie – Spacer Woman.
Po Ellen grojo Kiki, tačiau pabuvau vos pusvalandį, nes muzika nebuvo tokia kabinanti, o aš nebuvau tokia entuziastinga, kad užtrukčiau ilgiau.
Pamiršau paminėti, kad tai buvo vienas iš tų retų kartų (o galėtų būti taip visada, pripažįstu), kuomet į klubą keliavau visiškai blaivia ir dar net ir šviežiai išsimiegojusia galva. Vos įžengus prisistatė vaikinas, besidomintis, ar nežinau, kur čia gavus dragsų, o vėliau įsitaisiau kokių trijų metrų ūgio gerbėją, kuris veržėsi lapdancinti prieš mane ir bandė aktyviai palaikyti pokalbį tiesiog šokių aikštelėje. (Joo, klausyt atgrasaus nepažįstamojo rėkimo į ausį vienas labiausiai viliojančių užsiėmimų penktadienio vakarą). Nustebino ir paguodė (o gal pralinksmino) tai, jog baltmarškinių (baugių berniukų, kurie eidami į klubą būtinai dedasi marškinukus ir tepa plaukus žele)pilna ir čia, ne tik Panevėžio klubuos ar kokiam Universiteto Pabe, kaip maniau anksčiau. Tiesą sakant, vakar pirmą kartą mačiau tiek daug vaikinų, kurie vos ne mano ūgio. Na aš tai aš, bent mergaitė, nors ir tai viena mažiausių pasaulyje, o jiems ką? Turbūt vienintelė atgaiva ir telieka lapnot mdma ir burtis į spiečių klubeliuose.
Po vakar išvada viena – arba aš pasenau, arba man tikrai reikia alkoholio, kad būčiau tokia entuziastinga vakarėlyje, kaip anksčiau. O gal tiesiog trūksta pažįstamų, kurių buvimas šiek tiek sušildytų atmosferą. Namo parsiradau 6.30. Šiandien norėjau į Deine Lakaien, bet, deja, neišgaliu mokėti šimto lietuviškų, kad ir koks kokybiškas ir daug žadantis jo pasirodymas atrodytų.
Na kodėl, na kodėl aš nebenoriu į vakarėlį? Na kodėl, na kodėl dešimt minučių pastovėjus eilutėj prie ūbertūso man aktualiau pasidaro belstis namo, lįst po kaldra ir rymot sau ramiai įsisupus, užuot krykštavus ir šokus kaip visas netingus jaunimas? Kur gi tie nesibaigiantys vakarėliai su vodkės voniom, kur visi šoka, visi spiegia, kur nepastebėsi, kad aušta, nes, rodos, gali strikinėt dar dvi paras, kur jie? Kas šita mergaitė, kuri patingi ilgiau pasilikt su draugais, apsisuka ant kulno, užkuria mašiną ir keliauja namo, nors dar tik 1.00? Kas šita mergaitė, kuri spyriojas, kad neis į klubą, nes ten per daug žmonių, per karšta, per šlapia, per daug, per garsiai, susišnekėt neišeina? Atsimeni, kaip mes judėjom? Aišku, kad atsimeni, o jei neatsimeni, na tai, dar geresnis įrodymas, kad judėjom, nes tiek ir atsimint neįmanoma. O kaip mes šokdavom iki išprotėjimo, kaip būdavom paskutiniai žmonės vakarėlyje, kaip darydavom balių visur, kur nueidavom! Kiek mes turėjom užsidegimo – lyja, sninga, vėjas, nesvarbu, negi dabar sėdėsi sau namie, nejuokauk, gi tūūūsas. Jei viskas baigta, dar neini namo, eini į Sattą, o po Sattos į afterį, o po to, po to jau vidurdienis, pietauji ir galvojį, o tai ką gi šiandien. O atsimeni mūsų openairus, kai iš Sūpynių išvažiavom pirmadienį popiet, nors dar turbūt negalėjom vairuot, o vakare jau darėm šventės aptarimą pas mane sode, antradienį atsikėlėm ir važiavom tiesiai joninių švęst? O tada, tada, kai atsitįsėm kaljaną vidury šokių aikštelės, rūkėm taikos pypkę ir šokom šokius įsitvėrę šokėjų kutus sukdami pūkuotą skėtį sau virš galvų? Aš žinau, kad ne visi užsisėdėjom ir apsunkom, bet klausiu savęs, kur tas vaibas, kur tas šėlsmas ir užsidegimas? Matai, kitą penktadienį bus vakarėlis sveki atvykę į Berlyną, kur turėčiau galimybę susipažint su žmonėm ir visaip įdomiai laiką leist, bet aš, matai, dvejoju, nes nu kažkaip per garsiai, per daug. Aaaaa. Sugrįžki, jaunyste, po šimts!
Nesusilaikysiu neparašius šito. Kiek kartų per savaitę gaunat laiškus iš visokiausių idiotų įvairiuose socialiniuose tinklapiuose? Myspace, fb, couchsurfinge, dar kažkur? Nes aš gaunu nuolat ir dažnai ir nesuvokiu, negi jie tikrai tikisi, kad sulauks atsakymo? O gal iš kažko sulaukia, todėl ir toliau tuo užsiima? Dažniausiai tokių laiškų rašytojai būna 30+ ir kaip taisyklė nelabai šviesios odos ir, žinoma, ne itin raštingi. Nors šviežiausia patirtis rodo, kad visgi visur debilų pilna, ir net iš manojo Landstrase apsireiškė. Taip, aš turiu ne vieną ir ne du profilius socialiniuose tinklapiuose, nes jie padeda komunikuoti su įvairiais žmonėm dėl įvairių interesų ir taip, jei nebūtų manęs taip visur pilna, nieks man nerašytų ir nebūtų šito posto. Nu realiai aš nesiskundžiu, šiaip, juokinga. Čia yra tik keletas perliukų, bet jų yra nesuvokiamai daug. Pathetic iki skausmo.
Kita tema.
Jau begalybė laiko be alkoholystės, moralkių, atminties duobių, tanculkų, šyzų ir panašių daiktų. Visai nieko, tik kad nuobodu labai. Jaučiu, kaip lėtai lėtai slenka laikas. Užaugau? Ar čia dėl to, kad Vienoj iš esmės viena? Finale darom išvadą, kad stipriausiai ir pasiilgau to, ko labiausiai norėjau atsikratyt. Dabar viską atiduočiau už 2008-ųjų Spartakiadą.
We use cookies to ensure that we give you the best experience on our website. If you continue to use this site we will assume that you are happy with it.
