Pirmyn į turinį

Žyma: Vakarėliai

O man nyku

Gal reikia katanėlio, nes mes apparently turim du ir bijau, kad greitu laiku galim turėti dar daugiau. Jei reikia, tai pm, jis toks smagus, baisiai žaismingas, bet nu kiek galima.

Iki gyvo kaulo įgriso žmonių neatsakingumas, pažadų nevykdymas, asakomybės permetimas kitam (žinoma, man) ir pan. dalykai. Visi jaučiasi pakankamai jaukiai prašydami išversti bakalaurinių summaries rytojui, bet kai paprašiau patvarkyti man vieną foto (nes pati dar ne viską sugebu), pagalbos sulaukiau tik iš trečio karto, bet ir tai, ne iki galo. Hooray.

Savaitgaliais, o dabar jau ir ne tik, toliau eksplorinu Vilnių, nors akivaizdu, kad nieko ypač smagaus čia taip ir nerasime, viskas over and over again kartojasi, vaibo nerasta, kaip visada.

Dar truputis tokio gyvenimo ir nuvysiu kaip ta gėlė be vandens, nes nu ja bolše nimagu. Negi tikrai nebėra vyrų? Ko gero, tikrai.

Palikite komentarą

Penktadienis namie vol.?

Ir kai kelintąsyk nuėjęs į vakarėlį visą vakarą, užuot klykęs su minia, praleidi išplaukęs mintimis toli ir begalvodamas, o kas iš to, jauti, kaip praeina paikystė. Kai raukaisi nuo rūkalų dūmų, vyną skiedi dvejomis dalimis vandens, dairaisi ir stebiesi, kokie visi jauni, o į ausis grūdiesi kamštukus, nes muzika per garsiai, apima prieštaringos emocijos. Dar keisčiau būna suprasti, kad puikiai atlikęs darbą būni labiau pakylėtas nei šokdamas minioje. O žmonės… Žvelgiu į minią, kuri išeina iš namų dar ketvirtadienį ir sugrįžta sekmadienį. Jie rėkia, jie eina iš proto, šypsosi ir džiūgauja. Aš irgi viena iš jų. Bet kiekvieną sekmadienio vakarą užplūstantis begalinis, laukinis ir protu nesuvokiamas ilgesys ir vienumas kerta per kojas. Kai muzika nutyla ir išjungiamos šviesos, liekame vieni. Vieni, kaip laukiniai šunys, kuriuos paglostyt smagu, bet į namus jų priimti niekas nesiryžta. Kiekvieną penktadienį išeiname iš namų, pripažinkime, kažko tikėdamiesi. Na, būna ir taip, kad iš tiesų norime nusirauti, kai darbai išlenda per gerklę, bet rečiau. Ir ko gi tikimės? Kad surasim tą kažką, kas irgi blaškos it tas šunėkas be vietos, ieškodamas pastogės. Ne? Nežinau. Kad ir kaip ten bebūtų, ko gero, geriausieji jau seniai suradę sau prieglobstį arba nusibastę toliau, nei įkandam aprėpti. O mes vis dar blaškomės… O žmonės… Neįdomūs man žmonės, kurie šilti ir atviri tik po kelių bokalų. Man įdomesni tie, kurie nebijo į akis žiūrėti ir nuoširdžiai šnekėtis kad ir trečiadienio popietę.

1 Komentaras

Kai lieka 10 dienų iki studijų pabaigos

Jau pernai apimdavo toks jausmas, kad studijuojam kokį dešimtmetį. Keitės žmonės, darbai, gyvenamosios vietos, vakarėliai, šalys, miestai, o univeras vis išlikdavo tas pats ir dar nepabaigtas. Nuo šiandien liko lygiai dešimt dienų, kuomet vyks paskaitos. O tada – sesija, egzai ir VISKAS (hopefully). Baisingai džiaugiuos, kad tiek nedaug. Už pirmą valstybinį parėjo 8, atsižvelgiant į tai, kad nuoširdžiai nesimokiau, tai labai gerai. Jei pavyks šiemet baigti, baliavosiu mėnesį. Atsakau. O tada būsiu mergaitė Su Aukštuoju, kurios niekam nereikės. Net padavėja negalėsiu eiti dirbti, nes neturiu patirties. Hooray.

Palikite komentarą

Savaitgaliai Lietuvoje / Odė tikriems vyrams

Tie savaitgaliai, po kurių noris eiti papildomų atostogų, kai vyksti namo, kai visa doroji tautos dalis keliauja į šventadienio apeigas, kai šoki šoki, plepi, spygauji ir tam galo nėra. Tie savaitgaliai Lietuvoje. Man dabar dar toks rytas, kad net akis nuleist noris truputuką.

Gan nauja, bet visai tikėta išvada gyvenime – man nepatinka jauni vyrai. Jie nieko nesupranta, jie nieko nežino. Man patinka suaugę vyrai. Vyrai, už kurių – tarsi už mūro. Tie, kurie mato, kas yra kas. Amen.

Palikite komentarą

Savaitgalis, kurio nepavyko išvengti

Kur buvęs kur nebuvęs žvėriškų (atsakau) vakarėlių maratonas ėmė ir įtraukė vargšę mane, nebesugebėjusią atsispirti menkavertėms žemiškosioms pagundoms. Naujai senas Vilnius su savo linksmybių taškais buvo marširuojamas ir penktadienį ir šeštadienį. Jei pastarąjį nebūtų buvęs vykdomas Woo uždarymas, tai galėčiau juokaut, kad gal verta nusipirkti abonementą į jį, mat šiaip ten niekad veik nebūdavau, o šį savaitgalį buvau net gal ir per daug. Taigi, reziumė: išleista pinigų – sąlyginai nedaug, svarbu mokėt nepasiimt visko iš namų, karaokėje sudainuota dainų – dvi (su mano daininkės talentu, tai per daug net), protų mūšyje atsakyta klausimų – turbūt nei kiek, susumavus visus teisingus ir ne, balansas kažkoks toks, aplankyta viešųjų įstaigų – 6 (ypač nedaug, palyginus su pavasario pjovimais), pamesta galvų – viena kvadratu. Visgi, belstis į Sattą šeštadienį pačio vakarėlių piko metu ir pabučiuot duris, suvokus, kad nedirba, man jau lygis. Viskas, nu jau tikrai noris sakyt, I’m too old for this shit. Paskui vaikštai pusę savaitės kaip zombis, pasiklydęs laike ir erdvėj ir mąstai, kaip pavyko išlaikyti rimtį more or less Berlyne.

Žinia visiems mano skype kontaktams – jo, mano interas durnas, aš tai prisijungiu, tai atsijungiu, man ne visada nueina žinutės, bet man taip vienodai rodo, kad jau bloga girdėt šias pastabėles iš jūsų. Išsijunkit funkciją, kuri praneša, kad kažkas prisijungė, ar atsijungė, kam ji reikalinga? Arba trinkit lauk iš konktaktų ir (jei dar norėsit) rašykit mailu, fb ar telefonu. Arba nerašykit.

Tiesa, nuoširdžiai atgailauju už visas nuodėmes ir viliuos, kad karma netvos per galvą, kaip kad atrodytų visai tikėtina. Jei žinočiau, kaip atpirkt kaltes, tikrai pirmu numeriu tai ir vykdyčiau. Draugai Sveikas Protas ir Saikas buvo truputį išvykę atostogų, tad atisvėrė galimybės išlįst visiems velniams. Kaip kažkada vienas žmogus yra pasakęs – ir gėda, ir noris pakartot. Bet moralkės prielina, gal ir priklauso.

Labanaktuksas, ryt vėl darbų krūvos, rodos, niekad nesibaigs. Sonnenallee dar nepažiūrėjau, jau net pikta.

Bandau susikaupt iš visų jėgų ir neišbarstyt harmonijos ir taikos su pasauliu, parsivežtų iš Vokietijos. I’m sincerely counting on this.

Palikite komentarą