Pirmyn į turinį

Žyma: Vakarėliai

Išsami mūsų krašto vakarėlių ypatumų analizė

Atsimininėdama all yesterday’s parties, galiu įžvelgti tam tikrą tendencingumą. Vakarėliai dažniausiai susideda iš kelių stadijų, kurių kiekvienai būdingi atitinkami vaizdai, garsai, poelgiai ir pasisakymai. O tų stadijų būna įvairių ir skelti jas derėtų į kelias skirtingas kategorijas..

-Tualetinė – eini vienas, užtrunki minutę → eini vienas, užtrunki dvi minutes → eini vienas, užsibūni dešimt minučių → eini jau nebe vienas, nes kažkokia išminties fėja pakužda, kad 1)taip greičiau, 2) šiaip faina → eini jau nebe pagrindine šios vietos funkcija naudotis → įeini ir jau nebežinai, kaip išeiti → įeini ir išveda (“Mano vakarėliai pasižymi žmonių sugebėjimu pasinaudoti patalpomis kuo labiau nukrypus nuo jų tiesioginės paskirties.”; “Kai mane nešė, aš gėriau.”)

-Verbalinė – nejauti jokio poreikio kalbėti angliškai → kalbėti angliškai dar nemoki → nemoki nekalbėti angliškai → angliškai kalbėti nebemoki → nebemoki nekalbėti → kalbėti moki, bet nebeišeina → nebemoki kalbėti.

-Alkoholinė – vartojami taurūs gėrimai, gausiai miksuojant su ledu, vaisvandeniais ir visai kitais atributais (“Svarbiausia – neprimaišyti.”; “Greit eisiu namo.”; “Kažko nelenda”; “Kažko neduoda į galvą.”; “Aš be zagirono negeriu.”; “Padaryk man kokteilį.”) → vartojami nebe tokie taurūs gėrimai, ledo nebėra, vaisvandenių – ne fontanai (“Dar pusvalandį pabūsiu.”; “Koks silpnas kokteilis, alko net nesijaučia.”) → vartojami gėrimai, laižomi dugnai (“Tai kur ta kola? Nebėra? Turit uogienės? Suplaksim gaivos. Nėra? Nu ir gerai, šiaip tai be zagirono ir reikia gert, mūsų tėvai tai per balius taip ir geria ir nieko.”) Dažnai po to seka: 1) klausimai, kur artimiausias načnykas, iš jo parneštų svaigalų suvartojama penktadalis ir krentama be sąmonės; 2) atveriami šimtus metų saugoti asmeninio baro lobiai, kurių magiško skonio vėliau neatsimena niekas.

-Laikysenos – laikaisi oriai ir santūriai, damos palengva suka ratus ant aukštakulnių → laikaisi oriai, bet nebe taip santūriai, damos ratus suka su pagreičiu → laikaisi, damų aukštakulniai rankinėse → nesilaikai, “Išneškit damas!” (pastarajame etape slypi atsakymas į klausimą, iš kur tos mėlynės ir kodėl skauda kūną; pametami drabužiai.)

-Gurmaniškoji – alyvuogės, pelėsiniai sūriai, saulėje džiovinti pomidorai… → <…> (priklauso nuo aplinkybių) → Hezburgeris, Tauro Kalnas arba Makas (nuo aplinkybių nelabai priklauso).

-Muzikinė – winamp shufle →youtube (“Aš jus visus nustebinsiu”) → “Uždėkit kažką, kad padainuot, pašokt” → Uždėkit Rihanos/Gagos → “Kas ti ble prie pulto?” → uždėkit Butkutę → winamp shufle arba nutraukti laidai, niekas nepastebi.

-Šokių – nešoka niekas → šoka dviese → šokėjai nebetelpa → šoka ant paviršių, aukščiau nei 1m. → šokėjai krenta, bet šoka → šoka trise → nešoka niekas.

-Fotografinė – “Pasifotkinkim, kol neišgėrę.” → “Pasifotkinkim. Vajetau, kaip negražiai išėjom.” → “Nebefotkinkit.” → “Reikia fotkintis, kur fotikas?” → <…> → “Kur fotikas?” → “PASIFOTKINKIM. Gražiai išėjom.” → “Kur fotikas?” Finale iš 935 kadrų į viešumą gali būti publikuojami maksimum 23.

O dabar rankytes į viršų, mažuliai, šventės tai prasideda.

Palikite komentarą

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Gyveni sau ramiai, ir staiga iš niekur nieko ateina balandis, o tu išvysti save sėdinčią su jorkšyrų terjeru ant rankų ir galva, pilna minčių, kurioms išrūšiuoti prireiktų kelių mėnesių.

Sveiki, mano vardas …., man 23 ir aš esu attention junkie.

Kaip ta gėlė, kur vysta ir meta žiedlapius be saulės ir vandens. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

<…>

Ar pastebėjote, kad, jei anksčiau dar buvo stengiamasi kažkiek susitvardyti, save raminti, bei neigti savo beprotybę, tai 2012-aisiais viskas apsivertė aukštyn kojom ir visas pasaulis went crazy. The craziest I’ve ever seen in my whole life. Netikėčiausi meilužiai suranda vieni kitus ir krenta į glėbį kamuojami palaimingos euforijos; ofiso darbuotojai virsta menininkais, vanduo – vynu; buvę mylimieji lėtai sau daro galą ir nevykusiai vaidina, kad ne; aš išmokstu savom kojom nueiti šimtą mylių; ten, kur nelabai galima, gvildenamos tokios temos, kurių gal net nederėtų liesti trečią nakties atpalaiduotu kaklaraiščiu senamiesčio bare; žmonės tiesiogine ta žodžio prasme vaikšto lubomis; pamiršti meilužiai siūlo bendrą gyvenimą saloje, labai toli nuo Vilniaus, ir tai, kas anksčiau išversdavo iš koto, darosi mažų mažiausiai įprasta.

Apetitas kyla bevalgant, o nuo naminio vyno laikui bėgant vis tiek finale sėdama ant absento. Be aware.

Jei žmogus būtų operacinė sistema, tai populiariausios į ją diegiamos programos būtų saikas ir valia. Uploadin’u.

Palikite komentarą

Šventadienio išpažintis

Panele, jūs nežiūrite televizoriaus?

-Kam man tas televizorius, jei mano gyvenimo siužetas šimtą kartų įspūdingesnis už bet kokio kada matyto filmo scenarijų?

<…>

Darosi įprasta, bet. Bet aš tikrai nežinau, nuo ko pradėti.

Kai mes švenčiame, veriasi pragaras, kai mes švenčiam, dangus maišos su žeme, visuomenė stebi, netiki ir pavydi.

Ir, garbės žodis, pernelyg nesistengiam, einasi savaime.

<…>

-Ačiū, buvo miela…

-Bau-mi-la?

“Šokam šokam, dingsta žmogus. Susirenkam nuo lubų, nes kabo it makaka.”

Postsovietinėje rytų Europos valstybėje duoti žmogui suprasti, kad jo nori – ne akimi mirksėt ir ne oro bučkį siųst. Čia – imti, čiupti, griebti, suplėšyti į skudurus ir paleisti kraują. Štai, ką mes vadiname aistra.

“Čia ne gimtadienis – das ist Oktoberfest!”

Mes esame tokie geri, na tokie geri, kad galėtumėme eiti į vidurinę mokyklą penktokams dėstyti tikybos.

However, šiandien noriu kalbėti visai ne apie tai.

Mano galva – širšių avilys, mano akys – šulinio dugnas, mano meilė – Sangajaus ugnikalnis. Iš kur viename žmoguje telpa tiek daug – nežinia, bet akivaizdu, kad nėra pasauly tokios jūros, iš kurios neišbristum.

Tik reikia labai labai save mylėt ir labai gerai įsiklausyt, ką klykia tavo vidus.

Amen.

Palikite komentarą

All the parties left behind arba atmintinė penktadienio vakarui

-O ką reikia veikti festivalyje?

-Šešiolika ratų ir prie kolonkės.

<…>

Išvadų galima padaryti daug, bet mano power saving režimu veikianti galva geba išanalizuoti vos keletą.

1. Viena, labai sena, bet vis pasitvirtinanti: nieko nėra baisiau už ploną kiaulę, kvailą berną ir girtą moterį. Visgi, baisiausia – kvailas bernas, nes girtumas – laikina, o įgyti proto – užtrunka (kartais ir visą gyvenimą).

2. Velniop tokius vakarėlius, kur privalu prisigerti, bet prisigerti neišeina, nes “Pas mus kortele neaptarnaujama, o artimiausias bankomatas kažkur Varšuvoj”.

3. Mes šiaip labai mėgstam ančių kepenėlėmis įdarytą veršieną su pistacijų padažu bei taure šviežių spanguolių sulčių, bet finale vis tiek vakarieniaujam hezburgery.

4. Jei nežinai, ką apsirengti, užsidėk juodą maikutę ir džinsus, o ne čigonišką/indėnišką sijoną ir dryžuotą golfą. Na ir kas, kad gimtadienis, šukuosenos darytis nereikėjo.

5. Jei esi negražus, tai neik į lauką ir negąsdink žmonių.

Sakoma, kad patirčių reikia visokių, bet, kažkaip manau, kad tokių reikia kuo mažiau.

Ramiai, nuotaika ore, aš tik norėjau papurkštauti.

Palikite komentarą

Kyborgai

Kyborgas (angl. cyborg) – sutvėrimas, pasižymintis ir biologinėmis, žmogiškosiomis, ir dirbtinėmis savybėmis, superherojus, kuriam nėra nieko neįmanomo. Atrodo kaip žmogus, elgiasi, jaučia, supranta kaip žmogus, bet jo galimybių ribos kur kas platesnės nei eilinio mirtingojo.

Palyginimas gal kiek ir per stiprus, bet ilgą laiką svarsčiau, kaip derėtų įvardyti žmones, kuriuos noriu aprašyti. Tad, pasvėrusi visokius variantus, pasilikau prie šio.

Yra žmonių, kurie miega aštuonias valandas per parą, mokosi arba dirba, arba šiaip, gyvena gyvenimą, kartais pasitūsina, kartais kažkur nueina, turi porą geriausių draugų ir laisvalaikiu padūsauja, kad “Tingisi kažką daryti”, “Blemba, koks oras, šiandien nesidirba”, “Man trūksta poilsio…”, ir t.t. ir pan.

Tokių žmonių mūsų visuomenėje daugiausia.

Tuo tarpu būna tokių žmonių, kuriuos aš, su visa didžiasia simpatija ir palankumu jiems, ir įvardiju kyborgais.

Tokių sutinku nedaug (gal ne tuose vandenyse plaukioju). Skirtingai nei tiems, anksčiau paminėtiesiems standartiniams piliečiams, kyborgams nėra blogo oro, netinkamų sąlygų dirbti, ar ne tos nuotaikos. Jie keliasi 5-6 ryto, ir, per daug nesimuistę, žengia į pasaulį versti everestų. Jie beprotiškai daug dirba. (Sako, jei daug dirbi, turbūt, nemoki planuoti savo laiko, bet čia aš ne apie tai). Daug dirba jie dėl to, kad yra savo srities fanatikai, perfekcionistai, kiekvieną kartą imdamiesi naujo projekto drebantys iš euforinio susijaudinimo, kad vėl ir vėl gali iš visos širdies daryti tai, kas jiems patinka. Šie žmonės nespjauna į mokslus. Bene visi turi mažų mažiausiai vieną išsilavinimą, ir, garantuotai, karts nuo karto svarsto galimybę praplėsti savo žinias savojoje, ar kokioje naujoje srityje. Labai dažnai kyborgai dirba ne vieną darbą. Būna ir taip, kad dirba kelis, studijuoja ir dar lanko kokius tobulinimosi kursus.

Jie labai gerai žino, ko nori, ir nori daug. Jiems nėra dalykų, kurių jie negali padaryti. Jei jie kažko nesupranta, įdeda visas pastangas užtaisyti spragas, jei kažkas neišeina, kaip mūsų visų mokytojai vaikystėje sakė, išvaro.

Kyborgai domisi daugybe įvairiausių sričių. Vieni mirksta tam tikrose meno srityse, kiti – sportuoja, dar kiti – savanoriauja, ar realizuoja save kitose nedarbinėse veiklose. Būna ir taip (na gerai, pripažinkim, taip būna dažnai), kad daro ir kelis iš čia paminėtų dalykų.

Būdami pavydėtinai jauni jie verčia tokius kalnus, kurių kiti nepastato ir per visą gyvenimą.

Jei kas paprašo jų pagalbos, jie visada pasirengę padėti. Jie labai gerai žino auksinę į priekį vedančio gyvenimo taisyklę – work hard and be nice to people. Jie visada atsakys į jūsų laiškus, žinutes, skambučius ar prašymus. Jie visada pasveikins jus visomis svarbiomis progomis. Jie niekada neliks skolingi, bet nesupyks, jei skolą pamiršitę jūs. Visų šių žingsnių nepadaryti jiems, visų pirma, reikštų nuskriausti save pačius.

Nepatikėsi, nors ir yra užimti 30 valandų per parą, jie kartais tūsina. Ir jų tūsai tokie, į kokius pakliuvę kai kurie jaustųsi it siurrealistiniame filme, o pabudę ryte tiesiog nesugebėtų patikėti, kad tai, ką regėjo – tiesa. (“Man regis, mes pirmadienį, būna, sugebam stipriau užšvęsti nei toji moteriškė atšventė savo vestuves.”)

Jie skaito. Jie rašo. Jie mąsto. Net ir sapnuose jie generuoja idėjas, kurias būtų galima paversti žingsniais į žemiškąjį rojų.

Jie myli. Kai jie myli, jie myli taip, kad dangus groja triumfo himnus.

Jei jiems kas nemalonaus nutinka, jie nešvaisto laiko kentėjimui. Jie pakyla ir eina. Ir tuomet jų verčiami kalnai patrigubėja. Iš principo.

(Vietoj išvadų)

Didžiulė laimė tas gyvenimas, ką.

1 Komentaras