Pirmyn į turinį

Žyma: tūsofkės

Apie tai, ką šneka žmonės vol.2

Jau gan įprasta, kad kaip braškes raškau visus mano ausis ar akis pasiekusius stiprius pasisakymus savo aplinkoje. Kiekviena diena gyvenime galėtų tapt scenarijum, tik, įtariu, ne kažko baisiai kilnaus, o kvailokos situacijų komedijos. Na bet ką jau čia, svarbu linksma. Here we go.

Vienas persidirbęs draugas apie theme songs:
“aš sau žadu tuoj dedikuot live fast die young bad girls do it well”

Apie jaunus, perspektyvius, negeriančius:
“blm
aš išgėriau alaus bišk
po paskaitų

kablys žostkas
dėl to taip tūsint noriu
buvau pamiršęs kad gėriau”

Apie tai, kai gamina vyrai:
“nu naaaaachhhhuiii
5 kartą i parduotuvę lėkt
vis kažko dasipirkt
tai cukrus ne toks
tai kakavą pamiršau
tai bliūdo reikia
nachui
nekenčiu tokių nesamonių
lekiu iki pardės
iki”

Apie tai, kai gamina vyrai vol.2:
“visą dieną žiauriai valgyt norėjau
nusipirkau gaidiškų koldūnų
apsivemt db norėtus”

Apie meilę vakarėliams, kai lauke -30º C:
“A: Pasakyk tu man, kada aš neišeisiu į tūsą?
Kai užšals pragaras?
B: Tada pragare tūsinsi.”

Apie toleranciją ir kompromisų ieškojimą:
A: Pisk i snukį
B: Ir pisiu nx
A: Duok žiebtuvėlį ir sakyk susidegink

Suaugę (peraugę net ir prarūgę, sakyčiau) vyrai gimtojo miesto padorioje viešojoje vietoje:
“Kokie papai! <…> O tu tai chuliganė. <…> Oi mergaite, kur man duosi – ar ant šieno ar rugiuose.” (Tai, kad kažkam kažkas kažką duos tai jau iš viso out of the question, supranti).

Paskutinis žodis prieš tūsą:
“Jei manęs nebesurastum, pasiimk mano paltą ir nebeieškok manęs.”

Apie natūralią mediciną:
“Šnapso, kolos ir mako – pasveiks, atvičaju”

Apie meilę savo Alma Matter:
“O tą univerą aš sprogdinsiu kartu su tavim”

Apie meilę darbui ir viltį:
“Koma at rabota. Ir žostka. Bet aš dar dainuosiu.”

Mokinių perlai:
Teacher: What is “humidity”?
Student A: Well, it makes your hair curly.
Student B: Bigudy?

Apie brandą:
“Kada moteris laikoma subrendusia? Kai iš fb persikrausto į supermamų forumą.”

Apie lojalumą tam tikriems klubams:
“Po vakar neisiu iki 2013m.”

Apie bepročius iš FB “Važiuoju iš taško A į tašką B”:
“Su biržų brigada važiuoju – penkios biržietės. Vairuoja suaugus moteris, kirpėjų kursus mokos, visos šūkauja, nes visos – draugės.”

Apie “Žmonių” viršelį su Paksaite:
“Viršas tai eik tu nx nedapistas šunie už milijoną dolerių!!!”

Apie Alfonsą Peniką (vėl!):
“Važiuojam su drauge Trakų gatve, žiūrim bernas kažkokią paną blondę fyfą neša ant kupros, sijonas užsikėlęs, nu baisu. Pažiūrim – o ten – Penikas.”

Apie darbo balius:
„Mieloji, aš Katpėdėlėj, Banginy. Pamatytum liaudį, šešis blogus parašytum.”

Apie kilnojamas šventes:
“Jisai manęs kasmet vis paklausia, ar mano bday tikrai Kovo 11. Tai ne, blet – slenkantis!”

Apie santūrumą:
“A: Tą mergaitę kad išprovokuot, tai reikėtų šalia jos pradėti drąsia diskusiją apie seksą…
B: Ne drąsia diskusiją, seksą pradėt šalia jos.”

Apie tai, kaip Vilniuj nėra, kur eiti:
“Mane užpiso mano skylės.”

Apie spontaniškumą:
“Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns.”

Apie lietuvius užsieny:
“Jis yra geriausias iš visų statybininkų, nes turi savo nuomonę.”

Amen.


Paskykit man, brangieji, ar kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse žmonės taip pat serga po tris kartus į žiemą? Atsibodo šaltis nebegaliu, jau nei trys megztainai ir nei dvejos vilnonės kojinės nebeapsaugo, drebu iš vidaus.
Bet jau tuoj, JAU TUOJ, galėsim šokt ir dūkt linksmai.

Aj, nors ką aš čia skundžiuos – ir dabar nieks netrukdo, gyvenimas – šventė – tęsiasi. Cheers.

4 komentarai

Apie tai, kad žmogų iš tūso išvaryti galima, bet tūsą iš žmogaus – sunkoka

Taip, dabar už lango yra šalčiau nei bet kada per pastaruosius metus, bet tai nėra kažkas baisaus, ypač, kai neturi reikalų bent iki pirmadienio. Oficialiai paskelbiau, kad artimiausias tris dienas niekur neisiu, nes tikrai bijau, kad galiu sustingti į ledo gabalą (kažkaip pavaikščiojus į/iš darbo kelissyk vakar jaučiu, kad keistai maudžia galvą :D), gulėsiu lovoje, gaminsiu skanų sveiką maistą, skaitysiu, rašysiu, žiūrėsiu filmus ir panašiai ilsėsiuos. Užsileidau muzikikės ir ką tu manai, ką tu manai, šoku ir pagaunu save mąstant, kad blem, gi šiandien afigenai geras Opiuuuumas!

Anksčiau maniau, kad mano aistra tūsams išblės su pirmosiomis abstinencijos savaitėmis, bet dabar, praėjus jau dviems mėnesiams galiu drąsiai sakyti, kad net ir tai entuziazmo nei kiek neslopina, gal net kaip tik kelia, nes muzika man skamba vis geriau ir geriau, o šokiai kiekvieno vakarėlio metu įvykdomi vis rimtesni. (Prieš kelias savaites grįžusi iš Pliusų, sakiau, nu fsio, gana kuriam laikui, bet vakare jau sugebėjau susigalvoti princesės vaidmenį Yagai, kurios metu vykusio šėlsmo žodžiais apsakyti tikrai nėra įmanoma.)

Kai buvom mokykloj, dėl tūso galėdavom eiti pėstute per visą miestą, pasidirbti dokumentus ar kentėti namų areštus. Vienuoliktoj klasėj pinigų tai nelabai turėjom, tad susitaupę bilietams tranzavom į Nokia Trends’us per didžiausią pūga ir važiavom, man regis, ne su pačios sveikiausios psichikos vežėjais, bet tai niekis, nes gi į vakarėlį. Dvyliktoj klasėj vienas vasario savaitgalis buvo toks pats šaltas, kaip ir šis, nereikėjo į mokyklą. Tada ketvirtadienį mes šventėm siestą draugo namuose (vienas svetys net atėjo su dviem striukėm, kaip šalta buvo, bet atėjo!), o penktadienį susipakavom daiktus ir išmovėm į Vilnių. Keliavom į D’n’b tūsą Arkoje, šėlom Gravity, gėrėm daug daug dėgtinės ir šokom šokom šokom.

Aš jau nebekalbu apie šimtus fiestų soduose aplink gimtąjį miestą, apie legendinius vakarėlius užmiesčio sodybose (atvažiuoji, atsišildai aplėdėjusią spyną, užkuri pirtelę ir balius prasideda), apie mano vienos vojažus į techno balius Vienoj ir Berlyne, arba kai žinojom, kad Tundroj lyja non stop, grimzta mašinos, sekmadieniui yra planų, bet vis tiek išvažiavom. Ar pasakojau apie mūsų Lithuanian trip’us į tūsus Utenoje, Šiauliuose ar kokioj Trakų Vokėj?

Sutikus kokį etatinį Vilniaus vakarėlių liūtą vidury baltos dienos einantį pavalgyti pietų pertraukos metu ar apsipirkinėjantį antradienio vakarą Akropolyje, vis tiek matai tą jokiais būdais neužgesinamą kibirkštį akyse, sakančią, kad jis visada pasiruošęs tūsui, ir užgrojus muzikai rankas kaip mat iškels į viršų.

Nežinau, kokia jėga už tai atsakinga, bet kiekvieną penktadienį pradedu jausti, kaip svyla šikna ir verda kraujas iš noro kažkur išeiti.

Man dar įdomus toks dalykas, ar daug žmonių, išėję trumpam į miestą, sugeba pro namų duris įžengti tik šeštadienį šeštą ryto, aplankę dešimt linksmybių zonų, mėlynom nuo įėjimų štampų rankom ir ne viena apyranke. (Antakalnio Šv. Trejybės reunion prieš porą savaičių, plačiau – gyvai).

Man toks jausmas, kad mes niekada nepasikeisim. Gal ir gerai.

Šiandien Opiumas, ryt – Pliusai. To party or not to party?

Skiriu visiems likimo broliams nuostabaus filmo (jei dar nematėt, būtinai pažiūrėkit) soundtrack’o gabalą Tomcraft – Overdose.

Palikite komentarą

Čiuju Naujakas

Kai du iš trijų Naujųjų vakarėlio šeimininkų vos sulaukę dvylikos krenta negyvi, o trečias namų zonoje išpurškia butelį šampano, kai spėji, jog vieninteliai Vilniuje blaivi žmonės šią sausio pirmąją, ko gero, tik viešojo transporto vairuotojai, aš ir Mamontovas, kai ketvirtą ryto draugė viena išeina į jau pasibaigusį Povilaičio koncertą, kai pietų metu kavinėje kas antras su šventiniu kostiumu (ar bent jau natūraliai raudona nosimi), kai supranti, kad šiemet mums jau sukaks tiek metų, kurių būdami mūsų tėvai jau buvo susituokę, kai paskambina draugės vaikinas ir praneša, kad labai myli ir nori, kai per skype skambinėja draugai persirengę moteriškais rūbais ir netikėtai apsinuogina – supranti, kad atėjo Naujakas ir nieko čia nepadarysi. Labai įdomu, kokio produktyvumo bus pirmadienis.

Šiais metai nebus jokių New Year Resolutions. Varysim ekspromtu.

Palikite komentarą

Kam klubuose reikalinga muzika?

Klubuose muzika reikalinga šokiams. Taip pat muzika ir tam, kad etatiniai socializingo vampai turėtų pasiteisinimą, jog į klubą eina paklausyti vieno ar kito artisto, o ne pavėpsot į kitus tokius, kaip jie, bei parodyti visuomenei, kad jie vis dar juda ir paduoda ir jie gyvi, nesvarbu, nosis balta ar raudona (priklauso nuo sezono ir laikų – gerų ar ne visai).

Klubuose muzika reikalinga tam, kad nereikėtų kalbėti, nes juk neturime, ką pasakyti. Jei turime, einame arčiau baro ir ten atliekam išpažintį kantresniems išklausytojams, kurie suteikia išrišimą ir, jei pasiseka, pasidalina ostija. Jei mintis paliejame šokių aikštelėje, dėl garso lygio vis tiek kalbame nedaug, intensyviais srautais, tad tokiu atveju atrodo, kad pasakyti turime, ką.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad identifikavę mums pažįstamą gabalą išsiduotume, kad, ak, mes jį juk žinome, taip visuomenei duodami suprasti, kad, muzika mes juk domimės ir žinome, kas yra ant bangos.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad turėtume foną savo neršimo ritualams. Tas fonas dažnai sąlygoja, kokius sąveikautojus sutiksime. Paprastai tai, kiek artistai bei neršimo teritorijos prižiūrėtojai paprašo už įžengimą į teritoriją lemia publikos amžių bei materealinį statusą. Bet nebūtinai.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad, norėdamas pakalbinti interesą provokuojantį neršimo ritualo partnerį, turėtum prie jo prieiti labai arti, apsikabinti, nusitaikyti į suokimui jau paruoštą ausį. Šio veiksmo metu turite progą ne tik atsidurti prie jus dominančio objekto arčiau nei įprastai, bet ir pasimėgauti jo šikarnų kvepalų aromatu bei, gal net gi akimirką panardinti rankas į jo ar jos ševeliūrą.

Viskas yra paprasčiau nei atrodo, mielieji.

‘Clubbing is all about getting laid. The music is just an excuse.’ S. Kleinenberg

Palikite komentarą

The crowd goes wild and I am standing still

Kas galėjo pagalvoti, kad savaitė be svaigalų gali užtrukti, rodos, porą mėnesių. However, esu skolinga mėnesį įrašų. Taigi, kaip visada pašėlusiai smagios dienos ir dar smagesnės naktys. Praėjo gimtadienis (spėk, kelintas), praėjo šimtas vakarėlių su wild dances and kolegų kuprų ir pamišusiu kamikadzių/vodkės/romo/viskio maukimu, milijonas rytų/popiečių/vakarų/naktų siurbiant kavą, karštą vyną, laižant stiklus ir klykiant juokais ir pametant bei vėl pagaunant pokalbių temas ir potemes, šimtai apsikabinimų ir bučinių (nes dabar ta banga, kai visi pasisveikindami bučiuojasi).

Nugriaudėjo daug smagaus juoko, tačiau vis dažniau ir stipriau galvoje tuksi mintis – o kas toliau? Is what you’re living for worth dying for?

Ar tikrai man čia vieta, ar tikrai, tie, kas šalia, ir turi būti čia? Ar tikrai aš galiu tiek nedaug?

Būna, rašau, o kitiems malonu skaityti. Būna, rašau, niekas nesupras, bet rašydama tarsi atsisagstau sagutes ir nusimetu visas murzinas drapanas, su kuriom bastaus jau velniaižin, kaip ilgai, ir kodėl.

Ar dabar, ar dabar, kai aš – gryna iki skausmo, ar dabar manęs dar reikės?

Palikite komentarą