Noriu biuletenio mėnesiui ir atgal į reivo šalį. Heiteriai ir moralės sergėtojai, nusižudykit.
Įkelta 2012 23 sausio
Žyma: Techno
Įkelta 2011 28 spalio
Apie tai, kas man iš tiesų patinka
Kažkada pasidrabsčiau dislaikais, o štai dabar atėjo laikas susumuoti savo laikus ir paskleisti pozityvo. Jaučiu, kad per pastaruosius metus leisdamai daug laiko viena tarsi išsigryninau ir gan tvirtai galiu pasakyti, prie ko linksta manoji širdis.
Taigi, kas man patinka. Patinka man šitas ruduo, gražesnis už bet kokį kitą bet kur kitur, kur yra tekę būti, matytą. Jau minėjau, bet pasikartosiu, kad žiauriai patinka visi bepročiai, šyzikai, menininkai, išprotėję žmonės, kuriuos oj ne visi supranta. Būna, kad aš jiems nepatinku, bet man jie vis tiek patinka. Patinka senesni laikai bei kokybė. Dar labai patinka rūžava ir mėlyna spalvos, patinka odiniai daiktai, kuprinės (užmušk, neprisijaukinu rankinukų), treningai (ypač Adidas), Diesel, Moschino, Only, Jack Daniels brand’ai. Patinka Camel blue. Žauriai mėgstu raižyt su rolikais. Nesvietiškai patinka Vokietija ir vokiečiai – Modelselektor, Ellen Allien, Jahcoozi ir kiti, dar nesvietiškiau patinka sintetika, o kartu ir sintetinė muzika – techno.
Kas dėl sintetikos, apsiseilėju išvydusi mėlynus, elektrinės, ar rožinės spalvos plaukus. Dar ne vakaras, vis tiek kažkada mane galutinai nuraus ir tokius turėsiu. Kalbant apie muziką, gal nustebsi, bet, kai klausau radijo, visada klausau M-1 Plius. Aš moku bene visų Annie Lennox dainų tekstus. Žiauriai patinka Barauskaitė, Škėma ir Širvys. Iš užsieniečių – A. Kristi, A. K. Doilis bei S. Townsend, aj, dar Beigbederis.
Nepaprastai priot man Henkas Mūdis t.y. Californication bei Parks and Recreation. Iš filmų pasaulio – M. Cera, K. Winslet, C. Ricci, L. Di Caprio, C. Sevigny, A. Goldberg, J. Garofalo, seilės dremba nuo E. McGregoro ir G. Ribisi. Taip pat pakvaišusi esu dėl T. Richardson bei K. Haring. Vėlgi, skambės weird, bet žiauriai patinka gramatika, leksikologija bei pragmatika. Nesviešikai patinka rusų kalba, ir tuo pačiu Kino bei DDT. Kalbant apie maistą – bene viskas, kas žalia – šparagai, špinatai, salierai ir panašūs velniai, dar žuvis, o ypač lašiša. Žiauriai mėgstu datules, bene kasdien ėdu kriaušes. Labai patinka širdelės. Alpstu regėdama gražų piercingą bei tatuiruotes. Patinka nuogumas, bei žmonės, kurie jaučiasi patogiai savo, gal ir ne visai tobuloje esybėje. Labai labai patinka protingi vyrai. Patinka pin-up’as. Kaukės. Ir vairuoti. Gotika dar (ne Onos bažnyčia, o subkultūra). Ir Betmenas!
Atleiskit, mielieji, šiandien aš nesu nuosekli, bet užtat nuoširdi. Matai, nesu aš tokia jau ir bjauri, teigiamų dalykų išvardyti galiu kur kas daugiau nei velnių.
Įkelta 2011 15 balandžio
Pagaliau ramybė
Neįtikėtina, bet aš išgyvenau šiandieną. Penkios paskaitos su nesveiku krūviu ir krūva įsipareigojimų. Dar labiau neįtikėtina, kad viršijau savo lūkesčius ir turiu laisvę iki pirmadienio. Gal ir gerai, kad niekas nepasirašo lįsti iš namų – bus proga atsiduoti muzikos eksplorinimui, ko neteko daryti jau kaži kiek laiko ir filmų šlamštimui. Planuose – Liquid Sky, Bjutiful, A Fish Called Vanda, Sonnenallee (gal jau pagaliau) ir Vicky Christina Barcelona (matytas, bet tokia nuotaika).
Net keista kuriam laikui atsikvėpti nuo įsipareigojimų. Šiandien sėdėjom prieš saulę ir gėrėm kavą – trumpą akimirką net pajutau tą visų apkalbėtą pavasarį. Iki pilnos laimės tetrūksta išsidrėbt vonioje, kurios, deja, neturime.
Pasakyk tu man, prašau, kodėl būnant Vilniuj šėlti elektroniniuos vakarėliuos, klausyt techno ir panašių velnių bei egltis netinkamai noris šimtą kartų labiau nei vakarėlių sostinėj – Berlyne? At least for now lyriškas gitarų ir ramių pasisėdėjimų etapas is over. Vandens vandens, kramtomos gumooos. Na, gal ne taip stipriai, bet va.
Nicolas Jaar – Space is Only Noise if You Can See. Vuolia.
Įkelta 2011 4 balandžio
Savaitgalis, kurio nepavyko išvengti
Kur buvęs kur nebuvęs žvėriškų (atsakau) vakarėlių maratonas ėmė ir įtraukė vargšę mane, nebesugebėjusią atsispirti menkavertėms žemiškosioms pagundoms. Naujai senas Vilnius su savo linksmybių taškais buvo marširuojamas ir penktadienį ir šeštadienį. Jei pastarąjį nebūtų buvęs vykdomas Woo uždarymas, tai galėčiau juokaut, kad gal verta nusipirkti abonementą į jį, mat šiaip ten niekad veik nebūdavau, o šį savaitgalį buvau net gal ir per daug. Taigi, reziumė: išleista pinigų – sąlyginai nedaug, svarbu mokėt nepasiimt visko iš namų, karaokėje sudainuota dainų – dvi (su mano daininkės talentu, tai per daug net), protų mūšyje atsakyta klausimų – turbūt nei kiek, susumavus visus teisingus ir ne, balansas kažkoks toks, aplankyta viešųjų įstaigų – 6 (ypač nedaug, palyginus su pavasario pjovimais), pamesta galvų – viena kvadratu. Visgi, belstis į Sattą šeštadienį pačio vakarėlių piko metu ir pabučiuot duris, suvokus, kad nedirba, man jau lygis. Viskas, nu jau tikrai noris sakyt, I’m too old for this shit. Paskui vaikštai pusę savaitės kaip zombis, pasiklydęs laike ir erdvėj ir mąstai, kaip pavyko išlaikyti rimtį more or less Berlyne.
Žinia visiems mano skype kontaktams – jo, mano interas durnas, aš tai prisijungiu, tai atsijungiu, man ne visada nueina žinutės, bet man taip vienodai rodo, kad jau bloga girdėt šias pastabėles iš jūsų. Išsijunkit funkciją, kuri praneša, kad kažkas prisijungė, ar atsijungė, kam ji reikalinga? Arba trinkit lauk iš konktaktų ir (jei dar norėsit) rašykit mailu, fb ar telefonu. Arba nerašykit.
Tiesa, nuoširdžiai atgailauju už visas nuodėmes ir viliuos, kad karma netvos per galvą, kaip kad atrodytų visai tikėtina. Jei žinočiau, kaip atpirkt kaltes, tikrai pirmu numeriu tai ir vykdyčiau. Draugai Sveikas Protas ir Saikas buvo truputį išvykę atostogų, tad atisvėrė galimybės išlįst visiems velniams. Kaip kažkada vienas žmogus yra pasakęs – ir gėda, ir noris pakartot. Bet moralkės prielina, gal ir priklauso.
Labanaktuksas, ryt vėl darbų krūvos, rodos, niekad nesibaigs. Sonnenallee dar nepažiūrėjau, jau net pikta.
Bandau susikaupt iš visų jėgų ir neišbarstyt harmonijos ir taikos su pasauliu, parsivežtų iš Vokietijos. I’m sincerely counting on this.
Palikite komentarą
Įkelta 2011 5 sausio
Apie Vilniaus vakarėlių erdves ir saulėtus žiemos rytus
Dar vasarą suvokiau, kad, nors Vilniuje gyvenu jau ketvirtus metus (na gerai, šis sezonas nesiskaito, bet treji metai tai jau bus), vos atvažiavusi sugebėjau užsiciklinti ties keliomis vietelėmis ir nebesugebu nieko naujo atrasti – lankausi tuose pačiuose klubuose, baruose, maitinimo įstaigose ir, tuo pačiu, maluos tarp daugybę kartų matytų veidų. Matai, kadangi anksčiau nuolat reziduodavome Totorių gatvėje, tai ir maršrutas būdavo gan aiškus: Opium – kamikadzės ir kreizi šmeizi šokiai, Woo – tarp kitko, Roller – Techno, Mano Alibi (dabar Misterija) – pašėliot prie muzikinio aparato, Transilvanija (deja, jau uždaryta) – galutiniam nusisvaigimui ir šokiams su vilkais, Satta – atitinkamam nusirovimui paryčiais arba ketvirtadieniais, Būsi Trečias – dieniniam taškymuisi, Tappo D‘oro – antri namai, na, dar Bix trečiadieniais ir Soho – savaitgalio paryčiais. Ir bene visada tas ratas gan uždaras, nepaminėjau vos keletos nelabai reikšmingų vietų, kur kartais valgau ir kartais nevalgau. Taigi, grįžus pasižadėjau daryti eksperimentą – eisim ten, kur dar nebuvom! O kad būtų dar įdomiau, eisim labai įvairiai. Peržvelgus Vilniaus barų ir klubų sąrašą tokių vietų gan nemažai. Challenge created!
Dar šiandien sudariau sau list’ą, ką turiu nuveikti iki kovo (aš esu advanced visokių list‘ų kūrime, kaip jau, turbūt, pastebėjai). List‘ą sudaro maždaug 25 konkretūs punktai. Bet aš viską padarysiu, pamatysi.
Dar reiktų susidaryti list‘ą, ką privalau pamatyti ir nuveikti Berlyne, nes liko vos pusantro mėnesio, o aš vis dar slow motion režime. Pirmasis pasistūmėjimas bus kelionė į Deutche Welle televiziją penktadienį.
Šiandien, nušvitus dienos šviesai, supratau, kad aš jau nebe abrikosas, o visas bananas vanilinis. Niu.
Tiesa, pagaliau prasidėjo tie nerealūs žiemos rytai, kuriuos taip mėgstu. Žiemos šiaip iš esmės nemėgtu visai, bet, kai keliauji į universitetą ar dar kur, lauke vėsu vėsu, o saulė spigina, kaip pašėlusi, iš tiesų jausmas puikus. Šiandien klausau daug gražios muzikos, mokausi, skaitau, rašau, kalbuosi su mylimaisiais ir šypsaus. Vienatvę prisijaukinsiu, o visa kita – jau kaip nors.
Nauja neproto banga – D. I. I. I. B. 2011 koalicija. Kada nors papasakosiu.
2 komentarai