Pirmyn į turinį

Žyma: Pavasaris

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Gyveni sau ramiai, ir staiga iš niekur nieko ateina balandis, o tu išvysti save sėdinčią su jorkšyrų terjeru ant rankų ir galva, pilna minčių, kurioms išrūšiuoti prireiktų kelių mėnesių.

Sveiki, mano vardas …., man 23 ir aš esu attention junkie.

Kaip ta gėlė, kur vysta ir meta žiedlapius be saulės ir vandens. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

<…>

Ar pastebėjote, kad, jei anksčiau dar buvo stengiamasi kažkiek susitvardyti, save raminti, bei neigti savo beprotybę, tai 2012-aisiais viskas apsivertė aukštyn kojom ir visas pasaulis went crazy. The craziest I’ve ever seen in my whole life. Netikėčiausi meilužiai suranda vieni kitus ir krenta į glėbį kamuojami palaimingos euforijos; ofiso darbuotojai virsta menininkais, vanduo – vynu; buvę mylimieji lėtai sau daro galą ir nevykusiai vaidina, kad ne; aš išmokstu savom kojom nueiti šimtą mylių; ten, kur nelabai galima, gvildenamos tokios temos, kurių gal net nederėtų liesti trečią nakties atpalaiduotu kaklaraiščiu senamiesčio bare; žmonės tiesiogine ta žodžio prasme vaikšto lubomis; pamiršti meilužiai siūlo bendrą gyvenimą saloje, labai toli nuo Vilniaus, ir tai, kas anksčiau išversdavo iš koto, darosi mažų mažiausiai įprasta.

Apetitas kyla bevalgant, o nuo naminio vyno laikui bėgant vis tiek finale sėdama ant absento. Be aware.

Jei žmogus būtų operacinė sistema, tai populiariausios į ją diegiamos programos būtų saikas ir valia. Uploadin’u.

Palikite komentarą

Ir ką jūs man

Ir kiekvienas pavasaris vis gražesnis ir gražesnis. Nežinau, kodėl taip jau atsitiko, bet pavasariai man asocijuojasi su gražiausiom Škėmos, Barauskaitės, Šaltenio ir Širvio eilutėm. Gal tai flashback’ai iš vaikystės, gal ir ne visai subtilu, bet, aj, eina velniop pasaulis su savo sophisticated mąstymu, kai visi gėrisi tuo, ko dar nepažįsta, bet kankinasi taip ir nepamilę to, kuo gyvena.

Mano pavasariai – tai balos ir paukščiai gimtojo miesto parkuose, tai saulės kamuoliai mano kambary, tai Berlynas ir šimtus kartų iškankintos gitaros, tai sekmadieninis karaokė turgelis su vėlyvų pusryčių kava, tai nesibaigiantys pokalbiai Antakalnio namų virtuvėje, tai Vilnius į Vilnių nepanašus, tai laikas, kai laiko nėra, nes jo neskaičiuoji.

2 Komentarai

Dirgli

Viskas, sesija pagaliau baigta, vidurkis – 8.5, pusės štukės į orą paleisti nereikės, beliko išlaikyti final exam ir bus VISKAS. Liko vos dvi savaitės.

O tuo tarpu aš vaikštau išsunktom smegenim, apatiška visam pasauliui ir ne visai džiugi. Visa esybe jaučiu, kad turbūt atėjo laikas, kai jau reikėtų žymiai daugiau laiko praleisti su savimi, o ne blaškantis tarp milijono veidų ir balsų. Būna, sėdžiu su žmonėmis ir jaučiuosi neturinti jėgų kalbėti, o juo labiau gilintis į kažkieno problemas. Dabar tenoriu dirbti dirbti dirbti, kai nedirbu – viena važinėtis riedučiais antakalnio užkampiais, skaityti, rašyti, girdėti, matyti. O taip, visgi noriu būti ir su naujais žmonėmis, kurie spinduliuoja ramuma, bet man koktu nuo bukumo, su kuriuo turiu susidurt akis į akį kiekviename žingsnyje. Koktu nuo kiekvieno idioto, kuris nesupranta, kas yra atsakomybė, koktu nuo tų, kurie be perstojo šneka, bet nesugeba pajudinti šiknos, koktu nuo nemandagių ir nekultūringų bepročių.

Šeštadienį iš naktinių klejonių grįžau pėstute paryčiais, besiklausydama Foje. Sekmadienio rytą pasitikau Plėjuj, bestrikinėdama ir rėkdama, kad meilės nebus per daug. Nuo keturiolikos metų kiekvienas pavasaris pažymėtas šia muzika. Veskitės mane į A. M. koncertą kasnors.

1 Komentaras

Pabusti iš letargo miego

Viskas. Gana sirgt, liūdėt, stresuot, kompleksuot ir panikuot. Oficicialiai skelbiu pavasarį. Daugiau jokių treningasų, jokios tinginystės, bevalystės (bevališkumo?) ir apatijos. Išsiritu iš savo kiauto ir pradedu šviesesnį etapą. Šiandien skaitinėjau Nick Hornby, the truth will set you free, taip? Tai the truth is, kad aš tikrai nenoriu būti ta susisukusia viskuo nepatenkinta, nelaiminga mergaite. Go on, say what you want. Whatever it is, say it to yourself. Ko noriu, aš žinau, gal garsiai ir nesakysiu, bet išdrįstu ištarti sau. Pasveriu visus už ir prieš, suvokiu situaciją blaiviai ir metu paikas mintis iš galvos. Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų. Dar kartą. Važiuojam.

2 Komentarai

Dar visai ne pavasaris / Mergaitė stresuoja

Man taip velniškai šalta visur ir visada, kad pradedu galvoti – gal mano termoreguliacinei sistemai kažkas negerai, mat visi aplink tik aikčioja Pavasaris, pavasaris! Katei morčius juodas, lipa sienom, žmonėmis ir kitaip lipamais paviršiais. Man liko keturios valandos miegoti prieš rytojų, tačiau taip įsivažiavau į darbo režimą, kad bijau, jog nesugebėsiu užmigt. Užtat puikiai sugebėsiu užsnūst kokioj paskaitoj ar dar kur, kur visai to nereikėtų daryti. Laukiu savaitgalio, bet visgi nujaučiu, kad jis ateis ir bus didelis pfff, mat kai labai lauki, taip jau būna, paskui tik keikies ir skėsčioji rankom. Didžiausias issue mano gyvenime dabar yra, kaip nustoti dėl visko pergyventi ir stresuoti kiekvienoj situacijoj. Kažkaip buvau linkusi manyti, kad in general aš gi nesu ta, kuri dėl visko panikuoja, bet kai sapnuoju nesibaigiančius mokslus ir visokias šyzovas situacijas, tenka pripažinti, kad toli gražu – aš nuoširdžiai einu iš proto dėl visokių paviršinių dalykų, kurie realiai, net ir labai pasistengę, manes iš pamatų sujudinti negalėtų – apie visokius blogiausius variantus seniai pagalvota ir jiems more or less pasirengta.

Neįsivaizduoji, kaip laukiu akimirkos, kai galėsiu lengviau atsikvėpti ir, tikėkimės, jau bus šilta, ramu ir gera. Kartais pamaudžia, kad esam tie kariai, kurie vieni karo lauke sau žygiuoja, bet visom jėgom spiriu šiuos pasidievagojimus šalin – geriau juk nebus, tad tereiktų realistiškai suvokti – tam tikrose srityse žmogui sėkmė tiesiog nenulemta ir jau geriau oriai tai priimti nei iš paskutiniųjų gėdingai kapanotis artificial sąlygomis, kai naiviai prisigalvojame, ko nėra, ir paskui krentam veidu į purvą. Nors taip norėtus bent kartą į dvidešimt metų tart kai pavasaris – vynui sudie…

Palikite komentarą