Pirmyn į turinį

Žyma: Pavasaris

Apie gražias moteris

Gražios moterys yra gražios.

Gražios moterys ramios. Kai lauke neramu, kai audra, kai šaltis įsiskrverbia giliai, iki strėnų, jos ramios, tvirtai suspaustomis lūpomis stovi ir laukia tavęs paryčiais tarpdury. Gražios moterys yra atidžios. Jos mato, jos pastebi, jos žino, kas ir kaip. Gražios moterys žino, kai tau skauda. Jos yra mačiusios, kaip tu verki. Tos moterys atidaro duris ir įsileidžia, kai nuleidęs akis kaip nuskriaustas šunėkas dar kartą paršliauži prasikaltęs ieškoti paguodos. Gražios moterys jaučia. Kartais net kiek per daug, jaučia visa esybe, jos jaučia visais pasaulio jausmais. Gražios moterys atleidžia. Jos užsimerkia, įkvepia oro, susikaupia ir sutinka atleisti.

tumblr_n63qtvnlxz1tpst2ro1_1280

Gražios moterys yra brangios, gražių moterų tu nenupirksi, nepapirksi, nenusipirksi. Jos nesigviešia to, kas tavo, joms vis vien, brangus tavo drabužis ar pats paprasčiausias, jos iš tavęs nereikalauja to, ko neturi ir priima tokį, koks esi, gebėdamos rasti tai, ką turi gražiausio. Gražios moterys kvepia. Jos kvepia taip, kaip kvepia rytas ankstyvą pavasarį vos ievoms pradėjus sprogti iš savo pernokusių pumpurų jas lietui išprausus Antakalnio skersgatviuos ir mašinų neišvažinėtuos takuos. Gražios moterys sako tiesą. Jos nemeluoja, nepagražina, neperdeda ir nesumenkina. Jos neišduoda. Gražios moterys kantrios. Jos neskuba smerkti, išmesti, nubraukti. Gražios moterys myli. Jos myli stipriai, tikrai, iki galo, toji jų meilė yra giliausiai įleidusi šaknis po žeme, tu jos taip lengvai neišrausi, toji meilė išsišakojusi, ji remias į dangų, tu jos nepaniekinsi ir nepaminsi, tu jos nenulauši.

vaaa

Šita muzika turi būti čia.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 Komentarai

Apie pavasarį, romantinius objektus, įsivaizduojamus draugus ir Marių Veselį

Geri dalykai neprivalo būti amžini. Kartais ir slepiasi visas jų gėris tame laikinume. Kai viskas susikoncentruoja į galingą veikimą, o kai atslūgsta, laimė lieka vis tiek. Nėra tragedijų šiuose metuose. O kai teisingas esi sau ir kitiems, jausmas geras.

O dabar mažiau rimtai.

Apie romantinius objektus XXI amžiaus visuomenėje:

„Eidama namo pamačiau labai gražų čiuvą. Jis man šypsojosi, aš jam. Tai grįžau, atsisiunčiau visus įmanomus apps’us, kad jį rast, bet neranda.“

Apie pasikalbėjimus:

„Mano močiutė kalbėdavosi su Marium Veseliu, kuris būdavo TV ekrane. Sakydavo „Ir tau, Mariau, gero vakaro“.“

Apie netikėtus klausimus:

Uostai save?“

Apie amžių:

„Aš niekada nesirengiu atrodyti TOKS senas“ (kaip tas čiuvas, kuriam 25)

Ar žinojote, kad bipolar, tymai ir įsivaizduojami draugai būna tik užsienyje?

Aš taip visko noriu. Ir žinau, visko ir bus.

Važiuojam į Berlyną. Like NOW.

Palikite komentarą

Apie mokesčius, vokiečių kalbą, mažas smulkmenas, netaktiškumą ir Radistus

Aš rašausi, žymiuosi vis apie ką parašyti, bet kai darbas darbą veja, pamatai, kad užrašai kaupias greičiau nei atsiranda progų juos supilt į vieną, o naujienos per naktį tampa senienom. Kaip ten bebūtų, bandau.

Apie SISTEMĄ.

Jei vos valandą prasiknisęs VMI, Ligonių kasų ir pan. puslapiuose randi, kaip tau reikia susimokėti privalomuosius mokesčius, žinok, kad kažkas čia ne taip. Žinok, užtrukai per trumpai ir matyt ta informacija, kurią radai, dar ne ta, kurios tau reikia. Neapsigauk, nes aš apsigavau, tai dabar reikės nueit tiesiai į institucijas ir taisyt klaidas. NES JUK VISKAS NEGALI BŪTI PAAIŠKINTA PAPRASTAI IR SUPRANTAMAI.

Jei kada nors bandėte susitvarkyti biuletenio reikalus per Sodros internetinį puslapį, puikiai suprantate, apie ką aš. Pradėjus knistis ima nuoširdžiai atrodyti, kad sistema sukurta taip, kad žmogus tiesiog pavargtų, pasiduotų ir ranka numotų į tą išmoką, tiek jau to, bent jau nervus pasaugos.

Tikrai nieko prieš neturiu prieš žmones, dirbančius tose institucijose, daug daug prieš turiu prieš tą painiotą, supainiotą, perpintą sistemą, kuri dar ir keičiasi kas kokius tris mėnesius. Kai jau atrodo, kad „Viešpatie, pagaliau atrodo aišku“ sužinai, kad „Oi, čia truputį viskas pasikeitė“.

Čia panašiai kaip ir su Vilniaus viešuoju transportu. Prabėga keli mėnesiai, kol išsitreniruoji save suprasti transporto schemą, kai ją pakeičia, na, arba bent jau profilaktiškai pervadina keletą stotelių. Iki kito pervadinimo. Jei ką, Lukiškių stotelės nebėra, yra Juozo-Tumo Vaižganto. Jei kadaise buvote ne studentas ir turėjote vilniečio kortelę, o dabar, tapęs studentu, norite ją padaryti studentišką, patikėkit manim, taip paprasta nebus. Reikės truputuką pasistengti.

Update. Negaliu patikėti, kad žmogus iš Sodros šiandien, berašant įrašą pats paskambino ir pakonsultavo reikalais, kuriuos tvarkydama ir pasikliaudama savo jėgomis jau spėjau prigrybaut. Sodra gauna nemažą pliusą, bet nu vistiek, why oh why kodėl taip painu. Nu gerai, žinau, kodėl. Tada klausimas, ar dar ilgai taip bus? Tik nereikia pasakoti, kad viskas paprasčiau būti negali, tik nereikia.

Kad gyvenimas būtų dar komplikuotesnis, pradėjau mokytis vokiečių kalbą. Žiūrėsim, kaip čia seksis. Po pirmos pamokos aišku, kad laukia ilga kelionė per kopas. Su aukštakulniais. Išsitepus padus aliejum ir išvoliojus smėly vėl įgrūdus į tuos aukštakulnius. Bet gal kaip nors.

Apie rinkimus.

Nori tu to ar nenori, garsai ir atgarsiai apie rinkimus vienaip ar kitaip vistiek pasiekia, o karts nuo karto ir įtraukia skaityt toliau ir toliau. Zuokas ir co. kaip ir galėtų jau dabar tiesiog patylėt, kad dar labiau nenusišnekėtų, bet kažkaip meistriškai pavyksta vis įsispirt kamuolį į savo komandos vartus. Kaip dar anais metais žemumų žemuma buvo purkštavimas apie Olego Surajevo pasirodymą „Faruose“, taip aną vakarą ponia Agnė kaip dėjo, taip dėjo. Termino „maišyti vaikai“, manau, daug kas dar ilgai nepamirš, o išsisaugoti šitą liapsusą spėjo visi.

Žinau, kad jau pavėlavau su šituo pastebėjimu, bet ar aš viena, prieš pirmą turą išvydusi Socdemų štabą bent pusę minutės galvojau, kad ten vyksta kraujo donorų akcija?

Apie guglinimą.

Šią savaitę sužinojau du dalykus. Kai guglini „Cate Blanchet“, rašo „Did you mean „Cat blanket“?“ O kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.

Apie visuomenę.

Kai sužinai, kad žmogus, kuris tau ir taip truputį juokingas, kolekcionuoja paršiukus (taip, pliušinius, keramikinius, kokius tik nori), ir turi jų mažiausiai 300, tai kažkaip supranti, kad tai yra kažkas tokio.

Apie Radistus.

Jei mano bernas garsiai ant visos Lietuvos rėktų, kad mergina, kuri sveria 56kg ir yra 165cm ūgio yra bačka, man būtų gėda. Ir aš tikrai per teliką nepasakočiau, kad jam mane palikus, nes aš stora, įsivariau krūvą kompleksų ir badavau, o tada jis suprato, kad aš galiu būti graži ir dabar mes esam vat kokie laimingi apsiženiję. Nu bet čia kiekvienam savo. Taip labai savo.

Apie mielas smulkmenas.

Jūs neįsivaizduojat, kaip džiaugėsi draugas atradęs, kad kitas draugas tris metus nešiojo paltą ir nežinojo, kad ten tos kišenės – tai ne imitacija ir tiesiog reikia prasiardyti siūles, kad tos kišenės taptų tikromis kišenėmis. Bet matyt was worth waiting.

Apie sistemą vol.2.

O gal galit paaiškinti, kodėl, kodėl, o kodėl Lofte pametus „žetonėlį“ (kuris yra mažas įlaminuotas (tiksliai nepamenu, ar dar iš viso įlaminuotas) popieriaus gabaliukas) reikia mokėti 9eu? Aš suprantu, jei reiktų gaminti metalinį ženklelį, nu bet popierinį…

Ir šiaip čia.

Jeigu ką, tai rūkymas – ponų išmislas. Alergija – irgi.

Pokalbis prie „Piano Man“ vyrų tualeto:

„-Kiek ten vietų?

-Dvi stovimos, dvi sėdimos.“

***

Kaip gera, kai jau oras šitaip pavasariu kvepia.

Beje, šitas puslaptis ir šitie odiniai dalykai yra labai gerai. Rekomenduoju.

https://www.facebook.com/Bread.Elf

Palikite komentarą

Akacijos žydi kaip niekad stipriau

Kaip praėjęs ruduo buvo pats gražiausias gyvenime, taip ir pavasaris šis – tikra šviesi mano laimė. Lietus, ar kaitra – nesvarbu.

Viskas truputį keičiasi. Pokalbių temos, stotelės ir traukiniai, keičiasi dangus. Mergaitės virsta moterimis, išmeta senus džinsus ir pasikaišo sukneles. Keičiasi spalvos – ne juoda, nebe juoda, audiniai, skonis, supratimas. O vakarai !..

Ir įsimyli savo ydas, supratęs, kokios ištikimos jos.

O mieste skleidžias akacijos, žydi kaštonai, kaip niekad ryškiau.

Ir sužinai, ką reiškia pirmąsyk gyvenime iš laimės verkti.

Palikite komentarą

Tirpstam

Sapnavau, kad iškeliauju į Ispaniją dirbti paprastų darbų. Dar sapnavau, kad prancūzai nužudė Saudo Arabijos karalių Abdullah bin AbdulAziz ir prasidėjo karas, o mano galvoje įsižiebė tik viena mintelė “Fak, ne kas.” Vėl ir vėl sapnuoju, kad susimaunu, o pabudus, ir suvokus, kad tai – tik sapnas, ramiau atsidūstu.

Labai labai norisi tylos, labai norisi šokti, bet dailiai šokti, sinchroniškai ir švariai, labai norisi išmokti stovėti ant galvos, visur eiti pėstute, gerti žalią arbatą kibirais, mokėti tobulai kalbėti vokiškai ir prancūziškai ir neprivalėti niekur skubėti. Labai labai norisi į Vieną.

Toks tat mano pavasarinis budimas.

Palikite komentarą