Pirmyn į turinį

Žyma: Pamąstymai

Apie moralę bei discipliną ir jų nebuvimą
Įkelta 2011 3 rugpjūčio

Apie moralę bei discipliną ir jų nebuvimą

Vasara nesuvokiamu greičiu veržiasi rudenin, o aš atsirandu ten, iš kur kažkada jau pabėgau. Aš neįstojau į Berlyną, aš liksiu gyventi Lietuvoje. Kvaila suvokti, kad tas pasilikimas čia mane itin lengvai gali nuvesti į regresą, bet dar kvailiau žinoti, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tad tik sava valia renkuosi, kaip bus. Būtų gerai, jei ta valia nebūtų pasileidusi man iš rankų pastaraisiais mėnesiais.

However, gana lyriškų natų, ne viskas prarasta. Jei jau taip nutiko, reiškia, kad ne be reikalo, joa?

So far gyvenu geriausią vasarą gyvenime. Ir ne viena aš. Tundra, stovykla, Migruojantys Paukščiai, Šopkinės, vakarais su žmonėmis… Pasaka, ne gyvenimas. Ypač džiūgauju sutikusi keletą naujų žmonių, kurie nėra drungni. Neįtikėtina, kaip pusę gyvenimo kažkas tūno visai greta, tik kažkokių atsitiktinumų ir sutapimų dėka (ar dėl jų kaltės?) nesusiduriam kaktomuša. Man labai labai baisu, bet tas baisumas žadina. Tik va stogelį rauna nesveikai. Išties, kažkas toje galvoje verčiasi kūliais. Dieve duok, kad nepersitemptų.

Aną savaitę teko nemažai bendrauti su filosofu L. Degėsiu. Klausiausi ir registravau išgirstas, kartais gal ir šimtąsyk girdėtas, tačiau iki skausmo tiesias tiesas. “Žmogaus misija – iš savęs ką nors padaryti”, teigė jis. Kaip spyris šiknon man tie žodžiai visada prisimins, kai užsimanysiu patingėti ir užplaukt pasroviui. “Jei nieko su savim nedarai, vis tiek vykdai nedarymo procesą.” Atsiriboti neįmanoma.

“Moralė – tai neleidimas sau tam tikrų dalykų. Nedarom nuodėmių, nes sveikatos tiek neturim.” Po šimts, negi ne?

Aš tiek daug noriu ir tiek daug galiu, kad ta plačioji pasirinkimo laisvė veda į beprotybę. Ir, kaip sykis, į, ko gero, ne pačius išmintingiausius sprendimus. Išmintis pradeda byrėt į šipulius, kai nebeturi laiko pabūti su savimi. O valia praranda savo stiprybę, kai tik patiki, kad jau užtenka, kad viskas jau tavose rankose. Kai leidi sau pasileisti ir nebemoki savęs sustabdyti su pagreičiu savo balta spalva įsiliedamas į visą kitą juodą. Ir lieka tik pilka.

Meldžiuos, kad mano numylėtieji vidiniai virsmai, su kuriais taip susigyvenau prieš pusmetį neapsamanotų ir nepasitrauktų iš mano pasąmonės. Jokių sentimentų, tik sveikas pragmatiškumas, jokių sentimentų! Nes meilės kančios – neurotikų užsiėmimas. Neleiski man pavirsti į mergaitę, kurių taip nemyliu.

Kada, jei ne dabar?

Dalbajobai, aiškinantys, ką turiu daryti, eikit ir nusižudykit, vis tiek jūsų niekas nepasiges.

„Išnuomojame butą tvarkingai ramiai dirbančiai merginai be žalingų įpročių.” Ich liebe Lithuanian society, bliatt.

Palikite komentarą
Įkelta 2011 5 sausio

Apie Vilniaus vakarėlių erdves ir saulėtus žiemos rytus

Dar vasarą suvokiau, kad, nors Vilniuje gyvenu jau ketvirtus metus (na gerai, šis sezonas nesiskaito, bet treji metai tai jau bus), vos atvažiavusi sugebėjau užsiciklinti ties keliomis vietelėmis ir nebesugebu nieko naujo atrasti – lankausi tuose pačiuose klubuose, baruose, maitinimo įstaigose ir, tuo pačiu, maluos tarp daugybę kartų matytų veidų. Matai, kadangi anksčiau nuolat reziduodavome Totorių gatvėje, tai ir maršrutas būdavo gan aiškus: Opium – kamikadzės ir kreizi šmeizi šokiai, Woo – tarp kitko, Roller – Techno, Mano Alibi (dabar Misterija) – pašėliot prie muzikinio aparato, Transilvanija (deja, jau uždaryta) – galutiniam nusisvaigimui ir šokiams su vilkais, Satta – atitinkamam nusirovimui paryčiais arba ketvirtadieniais, Būsi Trečias – dieniniam taškymuisi, Tappo D‘oro – antri namai, na, dar Bix trečiadieniais ir Soho – savaitgalio paryčiais. Ir bene visada tas ratas gan uždaras, nepaminėjau vos keletos nelabai reikšmingų vietų, kur kartais valgau ir kartais nevalgau. Taigi, grįžus pasižadėjau daryti eksperimentą – eisim ten, kur dar nebuvom! O kad būtų dar įdomiau, eisim labai įvairiai. Peržvelgus Vilniaus barų ir klubų sąrašą tokių vietų gan nemažai. Challenge created!

Dar šiandien sudariau sau list’ą, ką turiu nuveikti iki kovo (aš esu advanced visokių list‘ų kūrime, kaip jau, turbūt, pastebėjai). List‘ą sudaro maždaug 25 konkretūs punktai. Bet aš viską padarysiu, pamatysi.

Dar reiktų susidaryti list‘ą, ką privalau pamatyti ir nuveikti Berlyne, nes liko vos pusantro mėnesio, o aš vis dar slow motion režime. Pirmasis pasistūmėjimas bus kelionė į Deutche Welle televiziją penktadienį.

Šiandien, nušvitus dienos šviesai, supratau, kad aš jau nebe abrikosas, o visas bananas vanilinis. Niu.

Tiesa, pagaliau prasidėjo tie nerealūs žiemos rytai, kuriuos taip mėgstu. Žiemos šiaip iš esmės nemėgtu visai, bet, kai keliauji į universitetą ar dar kur, lauke vėsu vėsu, o saulė spigina, kaip pašėlusi, iš tiesų jausmas puikus. Šiandien klausau daug gražios muzikos, mokausi, skaitau, rašau, kalbuosi su mylimaisiais ir šypsaus. Vienatvę prisijaukinsiu, o visa kita – jau kaip nors.

Nauja neproto banga – D. I. I. I. B. 2011 koalicija. Kada nors papasakosiu.

2 komentarai
Įkelta 2010 29 lapkričio

Grįžti į įtampos zoną

Gerci gerci, visai susivynioti.

Niaaa. Nefaina ir nešaunu ir visai neįdomu.

Jaučiu, kaip slystu iš doros kelio ir įsivažiuoju į ritmą, kuris buvo pagrobęs mane Vilniuje – po savaitgalio reikia poilsio, kai tuo tarpu tas savaitgalis pas normalius žmones būną laikas, kai ilsimasi po darbo savaitės. Čia kurį laiką buvau pati sau karalaitė ir nieks kvailų pagundų nekėlė, o štai dabar prasidėjo. Reik susiimt.

O žinai, šiaip penktadienis, man atrodo, buvo kažkokia mistinė juodo gėrimo diena. Visi, su kuriais šnekėjaus šeštadienį dieną, iš vakaro buvo pylę už tėvynę ir dar daugiau.

Mes nekalti, mėnulis kaltas, mėnulis!

Pirmą kartą po pusantro mėnesio čia man homesick periodas. Nebemoku šnekėt nei angliškai nei rusiškai, nei, juo labiau, vokiškai, praradau gerą ritmą, pagal kurį dėliojau savo gyvenimą.

Aš šiandien durna durna, tirpstu, lydaus ir skystėju.

Tikrai reik susiimt ir skubiai, nes prarastas ritmas ir sujaukta harmonija visai išderina viską velniop. Reikia pasitraukti iš komforto zonos (Draugas X: „Norint netinginiauti reikia permesti save iš komforto į įtampos zoną“). Įtampos zonoj aš nieko nesitikiu, mąstau blaiviai ir realistiškai, apgalvoju savo veiksmus, nieko neprisileidžiu per arti ir nekvaršinu sau galvos dėl idiotysčių. Viskas tada einas geriau, aš būnu budri ir įžvalgi, mažiau šneku, daugiau klausaus, darau ir suprantu. Įtampos zonoj ir sau ir kitiems labiau patinku ir esu geresnis žmogus. Tokia tiesa.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 15 lapkričio

Karalaitė ant žirnio

Kankinaus draskiaus sau manydama, kad viskas, ko man reikia, kažkoks žmogus šalimais, kol finale suvokiau, kad užvis labiausiai myliu savo vienatvę, savo nepriklausomybę, savo erdvę, šviesą ir individualumą. Po velnių, gyvenimas veža ir nebūtinai ta euforija turi būti išreikšta kažkokios būtybės prisirišimu prie savęs. Gal kada, vėliau. O dabar, dabar aš mėgaujuos!

‚Rimtai, aš – tobula. Tas jausmas toks naujas, toks didelis, kad vaikštau po jį kaip ekskursijoj. Kol nueinu nuo vieno krašto prie kito, vėl įdomu grįžti prie pradžios. Man kažkaip džiugiai baisu, lyg būčiau gavus dovanų visą miestą.‘

‚O seksas… Seksas yra galinga jėga. Kai esi gyvas ir sotus – tai esminis instinktas. Bet koks santykis tarp vyro ir moters yra seksas. Meilė?.. Abejoju. Yra gamta plius šiek tiek literatūros.‘

U. B.

Klausimų bus?

2 komentarai
Įkelta 2010 12 spalio

Sugrįžki, jaunyste

Na kodėl, na kodėl aš nebenoriu į vakarėlį? Na kodėl, na kodėl dešimt minučių pastovėjus eilutėj prie ūber tūso man aktualiau pasidaro belstis namo, lįst po kaldra ir rymot sau ramiai įsisupus, užuot krykštavus ir šokus kaip visas netingus jaunimas? Kur gi tie nesibaigiantys vakarėliai su vodkės voniom, kur visi šoka, visi spiegia, kur nepastebėsi, kad aušta, nes, rodos, gali strikinėt dar dvi paras, kur jie? Kas šita mergaitė, kuri patingi ilgiau pasilikt su draugais, apsisuka ant kulno, užkuria mašiną ir keliauja namo, nors dar tik 1.00? Kas šita mergaitė, kuri spyriojas, kad neis į klubą, nes ten per daug žmonių, per karšta, per šlapia, per daug, per garsiai, susišnekėt neišeina? Atsimeni, kaip mes judėjom? Aišku, kad atsimeni, o jei neatsimeni, na tai, dar geresnis įrodymas, kad judėjom, nes tiek ir atsimint neįmanoma. O kaip mes šokdavom iki išprotėjimo, kaip būdavom paskutiniai žmonės vakarėlyje, kaip darydavom balių visur, kur nueidavom! Kiek mes turėjom užsidegimo – lyja, sninga, vėjas, nesvarbu, negi dabar sėdėsi sau namie, nejuokauk, gi tūūūsas. Jei viskas baigta, dar neini namo, eini į Sattą, o po Sattos į afterį, o po to, po to jau vidurdienis, pietauji ir galvojį, o tai ką gi šiandien. O atsimeni mūsų openairus, kai iš Sūpynių išvažiavom pirmadienį popiet, nors dar turbūt negalėjom vairuot, o vakare jau darėm šventės aptarimą pas mane sode, antradienį atsikėlėm ir važiavom tiesiai joninių švęst? O tada, tada, kai atsitįsėm kaljaną vidury šokių aikštelės, rūkėm taikos pypkę ir šokom šokius įsitvėrę šokėjų kutus sukdami pūkuotą skėtį sau virš galvų? Aš žinau, kad ne visi užsisėdėjom ir apsunkom, bet klausiu savęs, kur tas vaibas, kur tas šėlsmas ir užsidegimas? Matai, kitą penktadienį bus vakarėlis sveki atvykę į Berlyną, kur turėčiau galimybę susipažint su žmonėm ir visaip įdomiai laiką leist, bet aš, matai, dvejoju, nes nu kažkaip per garsiai, per daug. Aaaaa. Sugrįžki, jaunyste, po šimts!

2 komentarai