Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.
Išties pasisekė į festą keliauti su draugų Dj, kuris savo diskų lobiais sugebėjo užkurtį puikų preparty, rankom plojom dar neišlipę.
Apie muziką: Laiką leidau prie didžiosios scenos, girdėjau ne viską, tad nuomonė gan mėgėjiška. Puikus Zuluso, nuostabus Few Nolder live‘as (kažkas jį įvardijo lietuviškuoju Nicolas Jaar); kaip visada mane, prisiekusią techno mylėtoją, iš proto išvedantys Pagalvės, Split Pulse ir Calli pasirodymai. Labai labai patiko Saulty. Atvirai pasakius, prieš vykdama nelabai gilinausi į nepažįstamus headliner‘ius, tad nuostabiai maloni staigmena buvo Bruno, kurio grojimo kulminacijoje kur dėtis jau nebežinojom. Tik nesupratau, kam tos gitaros, nevarbu, kad ir dieną.
Mane šėlsmo viršūnė pasiekė dusyk – penktadienio naktį apie 5val.kai šokių aikštelėje prasidėjo netikėtas Stay High for Me Baby seksitaimas ir šeštadienį, paryčiais (ar dažnai kur pamatysi dj nuo scenos gausiai dalijant gėrimus?), kai mūsų būrelis išgėrė šampaną „Už Sūpynes“, o visa festivalio šutvė persikėlė į Aukščiau, pas Rubeną ir pasijutau it jaukiais gerais žiemos paryčiais mylimajam Opiume, tik dar geriau.
Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.
Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.
Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.
Šįkart šnekų buvo mažiau, nei šokių, bet be sparnuotų frazių neapsieita.
Apie ištvermę:
„-Kaip mes vieną dieną mylėsimės…
-Ne vieną, o dvi.“
Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“
Apie palapinių erdvumą: „Mes gulim, o tada, tik staiga, ji įėjo į kambarį.“
Apie antgamtines galias: „Aš pati ant savęs lyju.“
Apie patirtį: „Esu uostęs visko, nu bet duonos dar nebandžiau.“
Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.
Grįžus į miestą akimirką buvo keista padėti koją ant asfalto ir apsidairius nematyti šokančių.
Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad nereikia į darbą ir kad neteks su niekuo kalbėtis, nes balso nėra, skauda kiekvieną kūno lopinėlį, bet all in all džiaugsmas ir įspūdžiai liejas per kraštus.
