Pirmyn į turinį

Žyma: Muzika

2013-ųjų Geriausieji

Kadangi, ko gero, visą šventinį laikotarpį kompas bus mažiausiai dominanti interjero detalė, dabar pats metas sudėt visus taškus ir tradiciškai paskelbt metų perliukus. Važiuojam:

Metų Pasididžiavimas: Kai priima į visus geriausius universitetus, į kuriuos užsimanai.

Metų iššūkis: Kai tuose universitetuose dar ir mokytis reikia.

Metų miestas: Dėl fantastiško grožio kalnų – Jasper (Alberta, Kanada).

Metų Public Tūsas: Verslo Rizikos Rezervo koncertas ŠMC per gatvės muzikos dienas. Tautai tereikia vodkės ir šokių, viso kito – bus.

Metų inside tūsas: Šeštadieniniai džiaugsmai pirmąjį savaitgalį po grįžimo iš Kanados, Šeštadienio plotas vingriuos nusitęsęs į Šventadienio nuodėmes vasarą Vilniaus gatvėje ir Užupio pasikalbėjimai vėlyvą rudenį, Vasarinis konjakas nuplaunant tragiškąjį Forum One Kauno Santakoj.

Metų festivalis: Be konkurencijos – Tundra ir nesibaigianti 72 valandų para. Antrąją vietą ima Šopkinės ir mūsų su P. kelionė per krūmus kuprinių pametinėjimo estafetėj.

Metų DJ: Split Pulse (Balta meilė ir visi kiti pipirai).

Metų nežinia: Kai einant iš afterio dingsta maikutė.

Metų šuniukas: Niuki-Raukšliukas-Krepšiukas.

Metų katiukas: Pūkas-Rūkas-Jovaras.

Metų vieta valgyti ir apšnekėt visą pasaulį: Ir vėl Berneliai (nes pilviukas džiaugias visada). Nauja puiki vieta su tikrai gardžiu maistu – Alaus Studija. Visada džiaugiasi skrandis ir Meat Lover‘iuos.

Metų netikėtas miestas: Sietlas.

Metų kelionė: Disciplinuotasis Paryžius su ekskursija.

Metų būsena: „Man nėra įdomu ir aš ne šuva ir mano kantrybė – ne geležinė.“

Metų komplimentas: „Toks nepiktybinis“; „Ji daug pakelia ir nenusišneka“; „Man su tavim negėda“.

Metų koncertas: Be konkurencijos – Depeche Mode.

Metų dvejonė, kurioj šaly esi: Lyapis Trubeckoj koncertas.

Metų viešas tripas: Delfio antraštė: „Kaunietė odontologė, kurios ieškojo artimieji ir policija, pustrečios savaitės gėrė nežinia su kuo.“

Metų trauma: Darbas Šaraškino kontoroj, kur būtų faina, jei pradėtum šeštą ryto, o pabaigtum antrą nakties, nes juk įgysi daug patirties.

Metų kančia: VMI reikalų tvarkymas.

Metų Why?: Tripo uždarymas. (Kaip ten toj dainoj dainavo: Jau nebebus tokių, kaip tu…)

Metų antitipažas: Ofiso dramatikė in her late 20s, dirbanti 10d. per savaitę ir dejuojanti, kad nespėjo pavalgyti.

Metų veikla, kuria visi užsiima, bet visi slepia: Pietūs Makdonalde.

Metų pamoka: Kanada.

Metų personažas: Slaptaėda; Princess Kenny.

Metų bendrumas: Protmūšio komanda.

Metų talentas: Meistriškai sirgt šizofrenija.

Metų alkis: Kai sūris „Džiugas“ ryjamas nekramtytas.

Metų etikėtė: Eurovizija – gėjų naujakas.

Metų pravalas: Kai tv auditorija labiau mėgsta rusiškas programas ir anglų-lietuvių vertėjai dėl to turi kur kas mažiau darbo.

Metų atjauta: Ir negražūs žmonės gali būti linksmi.

Metų priešas: Gaspadoriai visi iki vieno.

Metų nustebimas: Rodeo.

Metų interjero detalė: Suflerio būdelės lempos.

Metų passive agressive ir nesveikas protas: Iš taško A į tašką B vežėjai ir važiuotojai.

Metų patiekalas: Cepelinai, Tom Yumas.

Metų gėrimas: Fanta, Čepkelių trauktinė.

Metų baubas: Keleivių kontrolė. Net jei ir nesi kaltas, gali būti, kad teks nusibaust.

Metų RIP rūbas: Ta pati neatrasta maikutė.

Metų apdairumas: Kai likus valandai iki skrydžio į Omeriką apsižiūri, kad neturi vizos.

Metų serialas: Girls. Nes American Horror Story kartelę iškėlė, o paskui iki jos nebepasiekė pašokt.

Metų Vargo vakarienė: Customer Service Vilniuje. VISUR. („Nu jei labai norit, tai atnešiu tą kitą padažą, bet šiaip mes visada fish and chips su saldžiarūgščiu patiekiam.“, ir t.t. ir pan.)

Metų Laimės Kūdikis: aš (ir vėl).

Metų anglų kalba:

„-Let‘s go to hot springs!
-Do we have to put our bodies into the water or are we supposed to look at them?“;

Miagisters end Biąčilers digry.

Metų gabalai parymot: Elvis – Suspicious Minds, Queen – Too Much Love Will Kill You, Bush – Glycerine, Badfinger – Baby Blue.

Metų gabalai pariaumot: Breach – Everything You Never Had, Kate Bush – Running up that Hill, Niki & The Dove – Mother‘s Protect (Goldroom Remix), Get Lucky (aj, kažkaip…), Miley Cyrus – We Can‘t Stop (ten yra įdėta haliucinogenų, todėl savo jausmų šiai dainai aš pati nekontroliuoju), Robin Thickie – Blurred Lines ft. T.I., Pharrell. Taip, aš šiemet labai neklubinė.

Metų feniksas iš pelenų: Gigi D‘agostino, Valdis Vižinis.

Metų tikras skausmas: Kai žmonės išeina siaubingai anksti ir palieka daug neatsakytų klausimų ir suvokimą, kaip stipriai buvo (ir liks) mylimi.

Metų Filmas: Tai turbūt The Great Gatsby.

Metų nauja pozicija: aš tingiu ir man negėda; nepakantumas situacijai, kuri man yra nepriimtina; nichachiu ni utchitsa, ni rabotat, ni zhanitca, tolka gulėt lovytėj ir žiūrėt serialą.

Metų fetišas: Kalėdinės lemputės (urmu).

Metų vertimas: „Doing blow“ – „Čiulpiu“ (Hangover III).

Metų rojus: Sodas.

Metų kvapas: Sisley – VISI.

Metų geografinis objektas: Kąstyčio Kerbedžio gatvė.

Metų neprašytas socialinis skausmas: Laukimas poliklinikoj.

Metų lingvistiniai išradimai: Autohidrofobija – kai labai labai baisu, kad aptaškys pravažiuojanti mašina.

Metų Citatos: „Pachmielnai važiuot minikuperiu – tai tas pats, kas eiti pas dantistą.“, „Žemaičių blynai yra, ko gero, geriausia, ką žemaičiai paliko po savęs.“.

Metų pametinėtojas: Aš.

Metų sugrįžimas: Priburbuliavęs telefonas.

Metų „sugrįžki (o gal „sudie“?), jaunyste“: Būt vyriausiai savo grupėj universitete.

Metų Vojažas: Edmontonas – Sietlas – Frankfurtas – Vilnius – Panevėžys vienu ypu.

Metų moterys: p. D. Š. ir p. I.K.

Metų vyras: be konkurencijos – p. A. B.

Ne tik metų Meilė: A. B.

Metų draugai: visi tie, kuriems nepaliauju kartoti, kaip man gera juos turėti.

Metų Visagalis: iš giedro dangaus nusileidusios brandos apraiškos ir susireguliavęs moralinis kompasas.

Darbai išsiųsti, ofisiukai uždaryti, galim eiti švęst!

3 komentarai

TEGYVUOJA SŪPYNĖS

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.


Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai aš, bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you until now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju). Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze – “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr. Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėsi, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

2012m. – Po visko. „Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.“

2013m. Šiemet IR VĖL manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 97, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim. Bilietus pirkom dar žiemą. Iš to pirmojo šimto.

Bėgioja šiurpuliukai per nugarą.

2 komentarai

Kartą ir visiems laikams apie rimčiausią vasaros muzikos pasaką

Yra renginių, į kuriuos bilietus imi ir nusiperki kasmet, vos tik jiems atsiradus, dar kokį sausį, nes žinai, kad nesvarbu, kas gros, kur tūsas vyks, kokios kitos gyvenimo apinkybės susiklostys, tu būsi ten, nes tą savaitgalį nieko svarbesnio tavo pasauly būti negalės.

Kaip pirmą kartą vykau į Tundrą, dar iš viso nelabai supratau, kas yra festivalis, ką į jį reikia vežtis ir kaip ten viskas bus. Aišku, tai buvo toji lietingoji Tundra, apie kurią legendos sklando iki šiol, o iš angų orui pūsti mano mašinoje dumblo visiškai išvalyti taip ir nepavyko, taip giliai buvom įmirkę. Lietus tąsyk lijo be sustojimo, iš pradžių buvo baisu, bet patyrę tūsofščikai pamokė, kad lietuj netirpstam, tad be sustojimo mes šokom, o kai prisėsdavom, prasidėdavo asmeninis reivas mašinose, palapinėse ir kitose užuovėjose. Žmonės atsirasdavo ir pradingdavo iš niekur nieko, vos spragrtelėjus pirštais; kai kas grįžo šeštadienį, kai kas – dar pirmadienį nebuvo apsisprendęs, ar jau gana.

Vėliau kelerius metus iš eilės į Tundrą jau varydavom kompanijom po dvidešimt ir daugiau žmonių. Vilnius likdavo tuštutėlis, o bendraminčių pulkus galėdavai sutikti Maksimos kasose, bepildančius atsargas ilgiausiam vasaros savaitgaliui. Tundroje buvo visko – kilometras (atrodė, kad penki) iki chillout stage 2008-aisiais, kur nubridęs mišku net ir tolimiausiam kampe dar rasdavai psy dekoracijas, neišvengiamai išspaudžiančias šypseną, buvo perkūno šokis, kiečiausi pasaulyje vegetariški kebabai, išlikimo žaidimai palapinėse, deginimosi maratonai prie jų, pamestas laiko suvokimas, pažintys, kurių laimę iki šiol tebesrebiam kibirais, naktinės klajonės po palapinių miestelį beieškant prasmės, apsimainymas drabužiais, mintimis, tiesomis ir širdimis.

Paskui kurį laiką aš buvau toli, festivalių man nebuvo, o 2011-aisiais sugrįžus į Lietuvą tą vasarą Tundra buvo geriausias gyvenime nutikęs reivas iš šimto aplankytų. Tada sakiau: „Vis dar negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įspūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė. Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.“

Ir pernai tas rojus tęsės, nes kai 6, 7 ryto prie scenos vien tik draugai, išsiviepę iki ausų, juk negali būti nelinksma.

Aš myliu, aš dievinu elektroninę muziką, tad šitam festivaly galiu būti rami, kad tris dienas galėsiu iki valios džiaugtis šaižiu ir tobulai apgalvotu muzikiniu scenarijumi – kieto kietų technačių techno seksitaimas, D‘n‘B egzorcizmas, Psy atsijungimas nuo tikrovės ir brėkštantis rytas Chill‘e šile. Tundroj visada žinai, kad niekas ten negros šiaip sau, čia chebra varo iš širdies ir varo tik šokių aikštelių geriausi. Atsitiktinių šarlatanų ten nebūna, nes Techstylism‘o vyrai žino, kas ten turi groti ir atveža kiečiausius.

Man Tundra yra vieta/laikas/procesas, kuriame visada jautiesi savas, tikras, mylimas ir nereikia niekur skubėti. Metai bėga, festivaliai randasi ir praeina, tačiau Tundroje vis tiek užsikuria patys šilčiausi, širdžiai mieliausi ir teisingiausi naktinių fėjų ir velnių šokiai. Ten žmonių skirstyti į draugus ir ne savus neišeina – trims paroms visi ten yra viena. Ir kas kartą nežinai, ko tikėtis ir kokie stebuklai dėsis magiškoj miško apsupty, ir tas netikėtumas verčia drebėti iš laimės.

Laukiam be proto, be galo, be krašto.

2 komentarai

Įspūdžiai iš Kauno

Vakar po ilgos pertraukos vėl užsukau į vakarėlį Kaune. Paskutinįkart prieš tai buvo Exitas, ir, vaje, kokiais 2008m.

Šįsyk Gargare grojo Maceo Plex, ko gero vienas stipriausių elektroninės muzikos dj šiuo metu, kurio gabalai Stay High For Me Baby, Vibe Your Love, Future Music ir dar daug kitų yra tikras muzikinis seksas. Grojo puikiai, skambėjo nuostabiai, tik gal kiek gaila, kad kaip nemažai savų kūrinių turintis grojikas, jų labai pagailėjo. Bet iš kitos pusės tai gal ir pliusas, kad vakarėlis netapo hit paradu, kaip kartais būna, o nereikia.

Na o šiaip… Keletas įspūdžių.

Kaunas – visai gražus miestas. Daug gražių žmonių.

Suflerio būdelės lempos valdo.

Prie įėjimo neįleido kokių 50% žmonių, akimirką pasijutau kaip Bergaine.

Kaune reikia puoštis ir puoštis gausiai. Jei manai, kad esi pasipuošęs, tai klysti, eik ir užsidėk dar kąnors LABIAU.

Pasirodo, G&G įvadryta kasta Robotukų Armija iš tikro egzistuoja. Jie mėgsta pašokt, pamojuot, pašvilpt, pakalbint, pašokdint, užsiraut.

Vakarėlio kvapas – Paco Rabanne – One Million. Man atrodo, man alergija.

Ateit į tūsą loftuose su superaukštais kablais yra norma. Norma yra staipytis iki penkių, nors jau tikrai reikėtų išeit, riest šikną prieš marozus, susilaukt dėmesio, o paskui aikčiot „Ko čia visi prie manęs lenda.“

Nuojauta kužda, kad kas tas Maceo žinojo gal kokie 40% šokėjų. Na bet sužinojo.

Jei net šiaip nesi garbanotas, po šito baliaus pasidarai, nes drėgmė kaip tropikuos, tik stipriau.

Kelionėj namo sutikau žmogų, kuris prekiavo dantų šepetėliais su aukso dulkėm iš Pietų Korėjos. Autobuse.

Šiaip jei kada dar skųsiuos bepročiais fb važiuotojais iš taško A į tašką B, priminkit, kad autobuse tų bepročių kur kas daugiau.

Duobės Panevėžio gatvėse tikrai gilesnės.

JEIGU PRIEŠ TAVE GRĖSMINGAI PRASIGRŪDA STAMBUS VYRESNIS VYRAS TAMSIAIS DRABUŽIAIS, TAI JIS NEBŪTINAI APSAUGINIS.

Amen.

Palikite komentarą

Mirusios Vilniaus vietos, kurių lig šiol šiek tiek ilgu

Dabar esu toli, bet regiu, kaip socialiniai tinklai mirga naujų, dar nelankytų Vilniaus vietų pavadinimais ir nuotraukomis iš jų.

Vilniaus vakarėliuose pradėjau lankytis palyginus vėlai – kokioje vienuoliktoje klasėje, tad tam tikrą dalį sostinės naktinio gyvenimo kultūros istorijos pražiopsojau (pvz. Vault‘ą). Vis dėlto, per tuos septynerius metus spėjau apsilankyti galybėje vietų, kurių jau nebėr ir kurioms lig šiol jaučiu šiokią tokią nostalgiją. (Memory is a poet, not a historian, right?)

Intro. Buvo kadaise toks klubas netoli Onos bažnyčios. Grodavo ten labai įvairią muziką ir vykdavo ten įvairūs kreizi šmeizi renginiai. Man teko lankytis ragga jungle, reaggie ir ska šventėse. Pamenu, po Panevėžio, Intro chebrytė, pasipuošusi dredais ir margaspalviais pyrsingais – milijonas įvairiausių žmonių tuomet atrodė labai naujas ir įdomus dalykas. Pirmas mano aplankytas klubas Vilniuje, bet rimtai į tūsą ten pasinerti visgi tekę nėra, tad ir įspūdžiai tik tokie pirmokiški ir gan abstraktūs.

Gravity. Apie šią vietą galima kalbėti dešimt dienų be sustojimo gurkšnojant vyną/degtinę ir vis atsidūstant, kaip ten gerai būdavo. Gravas, be abejo įsirašo į Vilniaus tūsofkių istoriją, kaip, ko gero, pats stipriausias kada buvęs klubas su įspūdingiausiu grojikų sąrašu. Ot fainas jausmas būdavo nusileidus laiptukais žemyn, slenkant ilgu koridoriumi girdėti siautulingus rimtus, kurie įtraukdavo ir nepaleisdavo iki pat pabaigos. Mano balių sąrašas ten ne itin solidus – Deadbeat, Dieselboy, Darren Price, Carl Craig, Junior Boys, Robert Babicz, Nesakyk Mamai vakarėliai ir dar daug, kurių jau nebepamenu, bet užteko ir tiek. Kiek sobieskio išlakta toj aikštelėj prepartinant, kiek GPL‘ų (dvi stopkės vodkės ir dvi – šviežiai spaustų apelsinų sulčių) išsiurbta prie baro, kiek pokalbių toje nuostabioje rūkykloje – laiptinėje apturėta ir į kiek nurautų afterių po gravo išplaukta. Tai, kas toje vietoje dedasi (ar bent jau dėjosi pastaruosius trejus metus) dabar – net neverta aptarimo.

Transilvanija. Taip, toji neformalų užuovėja Totorių gatvėje. Žinau, ši vieta nelabai panaši į tą, kurioje tikėtumeisi mane sutikti, bet, visgi, praleista ten uoj nemažai vakarų. Tais laikais, kai savaitės diena nebuvo rodiklis, tūsinti, ar ne, Transilvanija labai mums tikdavo sekmadieniais, nes dirbdavo, kiek pamenu, mažų mažiausiai iki trijų nakties. Vienu metu Totorių gatvė buvo visų švenčių epicentras, tad neišvengiamai užsimezgusios draugystės su šios gatvės barų personalu tik dar labiau padidindavo mūsų lankomumą. Girdėjau, prisikėlė ji kažkur kitur, bet man jau ten nebe pakeliui.

Roller. Šiame, pagal pirminę idėją, vieninteliame klube, kuriame buvo galima važinėtis riedučiais, tų riedučių gyvenime matyti taip ir neteko. Užtat teko lankytis keliose dešimtyse techno ir labai hard techno vakarėlių, kuriuos ten 2009-ųjų – 2010-ųjų žiemą galėdavai aptikti kiekvieną savaitgalį. Man regis, niekur per visą Vilnių, nesu tiek šokusi, kiek ten. Nuostabi erdvė, kur techno kapodavo iš širdies ir undergraundas buvo pakankamai nemurzinas mano sielai, kuriai estetika šiek tiek svarbi. Panteroje lankytis dar neteko, bet bus labai įdomu pamatyti, kaip ten viską pertvarkė. Tikrai lankysiuos, nes reikia gi pamatyti, kas ir kaip, jei tik įleis.

Funky Monkey. Šitą vietą mylėjau beprotiškai, o lojalumo kortelė (neįsivaizuoju, kokie benefitai su ja buvo, bet nesvarbu) vis dar mėtosi kažkur tarp senų skrajučių rinkinio. Funky Monkey būdavo vieta, kur vykdavo man siaubingai gerai į atmintį įsirėžę baliai. Ištarus šį pavadinimą iškart prieš akis iškyla nesuskaičiuojama gausybė kamikadzių šotukų, turbo ero vizualizacijos, šokiai be saiko, kliedesiai rūkykloje, ir dar klaidesni ūžesiai prie baro. Laimei, skirtingai nei Gravity, Funky Monkey išaugo į baisiai, tik kiek kitaip, mylimą Opiumą. O pasakojimai apie afterius po Funky Monkey lai lieka privačiam pokalbiui, kai kitąsyk ragausim kamikadzes.

Satta. Jau ir pirmą kartą lankantis Sattoj (čia kokiam pirmam kurse) girdėdavau atgarsius, kad „šita Satta jau nebe ta, tikroji“, tad, ko gero, tos „tikrosios“ Sattos pamatyti taip ir nespėjau. Užtat toje vėliau buvusioje tiek užpjauta, kad verčiau tos sienos niekada neprabyla visų Vilniaus tūsofščikų naudai. Kad ir kur pradėtum, kad ir kur užsibaigtum, būdavo, vis tiek visi keliai veda į Sattą. Ateiti ten septintą ryto – labai normalus reiškinys, be dviejų net nesirodydavom. Būdavo, užeini ir kelis kartus per naktį, nes besiblaškant vis tiek geriausia ten, kur visi savi. Ne kartą Sattos aikštelėje nakvoti teko mano mašiniukui. Smagiausias laikas man ten būdavo tada, kai dar leisdavo rūkyti pusiau vidinėje rūkykloje. Ir vėlgi – išpažintys ir išrišimai, senos nudėmės atleistos, atviri keliai naujoms. Nereikėjo nei iškabos, nei reklamos, su Satta viskas būdavo aišku.

Woo. Man Woo niekada nebūdavo vieta, kurią galėdavai vadinti vakaro highlight‘u. Užeidavai pro šalį šotukui kitam, bet tas masinis stumdymasis kažkaip niekada pernelyg neįtraukdavo. Vis dėlto, Woo – nepamirštama Vilniaus naktų dalis, tik smagiausias veiksmas dažniausiai vykdavo ne pačiam klube, o aikštelėj ar jos užkaboriuose. Užat labai geras buvo uždarymo vakarėlis, kuriam, gaila, tąnakt jėgų užteko tik iki penkių. O rimtai Woo užsidarė dėl to, kad neva grėsmingai smenga Radvilų rūmai?

Smagu prisiminti, ašaringai dūsauti neverta, party goes on, tune the music up!

1 Komentaras