Pirmyn į turinį

Žyma: Mokslas

O man nyku

Gal reikia katanėlio, nes mes apparently turim du ir bijau, kad greitu laiku galim turėti dar daugiau. Jei reikia, tai pm, jis toks smagus, baisiai žaismingas, bet nu kiek galima.

Iki gyvo kaulo įgriso žmonių neatsakingumas, pažadų nevykdymas, asakomybės permetimas kitam (žinoma, man) ir pan. dalykai. Visi jaučiasi pakankamai jaukiai prašydami išversti bakalaurinių summaries rytojui, bet kai paprašiau patvarkyti man vieną foto (nes pati dar ne viską sugebu), pagalbos sulaukiau tik iš trečio karto, bet ir tai, ne iki galo. Hooray.

Savaitgaliais, o dabar jau ir ne tik, toliau eksplorinu Vilnių, nors akivaizdu, kad nieko ypač smagaus čia taip ir nerasime, viskas over and over again kartojasi, vaibo nerasta, kaip visada.

Dar truputis tokio gyvenimo ir nuvysiu kaip ta gėlė be vandens, nes nu ja bolše nimagu. Negi tikrai nebėra vyrų? Ko gero, tikrai.

Palikite komentarą

Dirgli

Viskas, sesija pagaliau baigta, vidurkis – 8.5, pusės štukės į orą paleisti nereikės, beliko išlaikyti final exam ir bus VISKAS. Liko vos dvi savaitės.

O tuo tarpu aš vaikštau išsunktom smegenim, apatiška visam pasauliui ir ne visai džiugi. Visa esybe jaučiu, kad turbūt atėjo laikas, kai jau reikėtų žymiai daugiau laiko praleisti su savimi, o ne blaškantis tarp milijono veidų ir balsų. Būna, sėdžiu su žmonėmis ir jaučiuosi neturinti jėgų kalbėti, o juo labiau gilintis į kažkieno problemas. Dabar tenoriu dirbti dirbti dirbti, kai nedirbu – viena važinėtis riedučiais antakalnio užkampiais, skaityti, rašyti, girdėti, matyti. O taip, visgi noriu būti ir su naujais žmonėmis, kurie spinduliuoja ramuma, bet man koktu nuo bukumo, su kuriuo turiu susidurt akis į akį kiekviename žingsnyje. Koktu nuo kiekvieno idioto, kuris nesupranta, kas yra atsakomybė, koktu nuo tų, kurie be perstojo šneka, bet nesugeba pajudinti šiknos, koktu nuo nemandagių ir nekultūringų bepročių.

Šeštadienį iš naktinių klejonių grįžau pėstute paryčiais, besiklausydama Foje. Sekmadienio rytą pasitikau Plėjuj, bestrikinėdama ir rėkdama, kad meilės nebus per daug. Nuo keturiolikos metų kiekvienas pavasaris pažymėtas šia muzika. Veskitės mane į A. M. koncertą kasnors.

1 Komentaras

Working class hero is something to be #2

O žinai tą būseną, kai taip px, kad net nejauku? Man ryt egzas, o pradėjau skaityti kątik. Viliuosi, kad angeliukas Rapolas (neklausk, mielas dienorašti) padės normaliai pavaryti. O daugiau… Darbas darbas darbas. Kai esi baisiai užsiėmęs, vis mažiau ir mažiau durnų minčių kyla galvoje. Reikia laikytis drausmės. Reikia gyventi gražiai. Dėl savęs.

1 Komentaras

Profesinės kančios

Vos po trejų ilgų pamokų ėmė ir užpuolė profesinė liga – man žiauriai skauda gerklę. Na taip, gal tai ir visai nenuostabu, atsižvelgiant į tai, koks nuostabus oras ir kad šnekėti tenka po dvi valandas be perstojo. Kiekvienas žodis – kančia, vaikštau apsivyniojusi kaklą, čiulpiu ledinukus ir net gi gėriau pieno su medum! (na gerai, gėriau juodą arbatą, į kurią įsipyliau lašą pieno ir šaukštelį medaus, bet kaip man, tai jau didis žingsnis). Mielai prašom dalintis patarimais, kaip išsaugoti kalbos dovaną, nes panašu, kad jos dar tikrai prireiks, ir sumažinti kančias. Pas daktarus tikrai neisiu. Žalio kiaušinio ryti irgi nesiruošiu.

Palikite komentarą

Panelė Mokytoja

Tai oficialu. Aš – dėstytoja. Ar kas galėjo patikėti, kad ateis tokia diena, kai tai ištarsiu? Na, gal ir galėjo, bet nemanau, kad taip greitai ir taip staiga. Skandinu depresūchas darbuos, gilu iki kaklo, gal ir gerai.

Tiesa, šįryt parėjo katė (jau beveik pantera) ir nušovė Osamą (na ne katė jį nušovė, bet šiaip, du įvykiai įvyko labai panašiu metu, tai apjungiu). Gal, žinai, ūpo ir daugiau.

1 Komentaras