Skip to content

Tag: Mokslas

Pakalbėkim apie kalbą

Anądien feisbuke paskelbiau tokį postą.

14632556_10210868472414713_1626540839_o

Apie tai parašiau todėl, kad šitokį klaidingą parašymą matau taip dažnai, jog anksčiau net sudvejojau savimi ir sykį netgi ėmiau ir panaudojau „neesu“, nes nu rimtai pradėjau galvoti, kad gal ir reikia taip rašyti, o aš visą gyvenimą gyvenau mele. Tada, aišku, gavau baisiai bart nuo redaktorės ir man aiškiai paaiškėjo, kad ši klaida taip smarkiai paplitusi, jog vat imi ir pradedi abejoti savo žiniomis.

Aišku, niekas nenurungs kitos nežmoniškai išvešėjusios ir visur paplitusios klaidos – perdėto valandų trumpinio h naudojimo. Trumpinys h neturėtų būti naudojamas tada, kai kalbama apie laiką, kai nurodoma, kada kažkas vyks ar kada susitinkama, jis turėtų būti naudojamas tada, kai kalbame apie valandų kiekį. Pavyzdžiui, „Marius iš taško A į tašką B keliavo 7 h.“ Kai nurodomas renginio laikas, reikėtų vartoti val., pvz., „Koncerto pradžia – 17 val.“, arba „Susitinkame 19 val.“ Aš žinau, kad gal ir nepatikėsite manimi, bet galite paklausti lietuvių kalbos specialistų ir jie jums pasakys tą patį.

Šias klaidas dažniausiai daro ne tik visiški beraščiai, bet ir gana taisyklingai lietuviškai rašantys žmonės, todėl tiesiog draugiškai norisi jiems pasakyti, kaip reikėtų rašyti iš tikro. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kai kas nors man pasako, jei darau kokią klaidą.

Nemažai dirbu su tekstais, todėl taisykles, manau, išmanau visai neblogai, tačiau iki tobulumo dar tikrai toli. Kadaise nežinojau, kad rūbą reikėtų keisti drabužiu, kontraktąsutartimi, lazanijąlakštinių apkepu (šitas crazy), iki šiol dažnai kažko nežinau, bet, laimė (ne laimei, žinokit), yra žmonių, kurie padeda savo konsultacijomis, jei VLKK jau nebepadeda (paprasčiausiai būna taip, kad net nežinau, kaip gūglinti, kad rasčiau atsakymus). Kai dirbu, visoms klaidoms sužiūrėti skiriu gana daug dėmesio, o tuos mano tekstus vėliau peržiūri dar ir redaktoriai.

Labai dažnai, dirbdama su tekstais, pradedu galvoti, kad neišmanau visiškai nieko ir jaučiuosi it pirmokė, stovėdama prie lentos, kurioje jai reikia išspręsti dvyliktos klasės matematikos užduotį. Ir taip, tikrai, kaip ir nemažai kitų žmonių manau, kad VLKK taisyklės kartais būna per griežtos, o siūlomi vartoti žodžiai nesąmoningi. Taip pat man taisyklingojoje lietuvių kalboje dažnai trūksta žodžių. Man trūksta žodžių, kurie tiksliai perteiktų angliškų žodžių ir išsireiškimų – awkward, weird, typo, uncanny, scroll, chill ir dar daugybės prasmę, arba pakankamai tiksliai atitiktų netaisyklinguosius ir draustinuosius – ankiek (ant kiek gal, kadangi netaisyklingas, tai neaišku ir kaip rašos), visi veiksmažodžiai su priešdėliu da-, fainas ir daug kitų.

Turbūt sutiksite, kad nei anglų, nei lietuvių kalboje pakankamai stipraus atitikmens rusiškam žodžiui razliubit tikrai nerasit.

Bet jūs nė neįsivaizduojat (nors jei skaitot, tai įsivaizduojat), kaip vadžias atleidžiu rašydama blogą, kažką postindama feisbuke arba tiesiog kalbėdama. Kaip man patinka visokie nesąmoningi žodeliai žodelyčiai, frazės ir frazelės, kalbiniai išsidirbinėjimai. Kaip man patinka marijampoliečių ir radviliškiečių tarmės, kaip man kartais gražu klausytis, kai žmonės šneka panevėžietiškai, su visais narveliais, raganėjimais ir kirčiais ne visai vietoj. Anksčiau tos tarmės man atrodydavo kiek komiškai, o dabar skamba gražiai.

tumblr_oesln0ezss1sjc5sqo1_500

Man, žinokit, patinka visokie skoliniai (dažnai juos vartodama smarkiai šypsausi, kad žmonės suprastų, jog žinau, kad toks žodis nevartotinas, o pasirenkamas for fun), patinka vartoti, kartais net perdėtai, deminutyvus, sakyti renginukas, vaikinukas, Andriuks, Pauliuks, piam, šiam, kartais, tikiuosi, ne per dažnai, į kalbą įterpiu ir angliškas frazes, nes trūksta lietuviškų.

Mano supratimu, egzistuoja kelių rūšių klaidos. Kartais žmonės klaidas daro todėl, kad nežino, kaip reikia rašyti tam tikrus žodžius, dažnai dėl to, kad rašytinę kalbą vartoja retai, skaito ne tiek jau ir daug. Kartais todėl, kad jie neišmano kalbos kultūros taisyklių, kurioms mokyklose šiais laikais skiriama labai mažai dėmesio.

Yra žmonių, kurie specialiai išsikalinėja ir rašo kosTmosas, dariti, ira, matiti, pastaruoju metu labai daug kas rašo ačiŲ, nes toks išsikalinėjimas yra tam tikra atskira išraiškos forma.

Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie rašo daigtas, atspauzdinti, dauk, pasenusei naujienai, akinei ir dar daug visko jie rašo.

Pasikartosiu, daug dirbu su kalba, tačiau esu ganėtinai tolerantiška klaidoms, juk kam nepasitaiko. Ypač atlaidi esu klaidoms, kurias žmonės daro susirašinėdami su tavimi chate, manęs visiškai neerzina tos klaidos, kurias lietuviškai daro žmonės, kurie užaugo šeimoje naudodami rusų ar lenkų kalbą, arba ilgai nebegyvena Lietuvoje (žinoma, tie emigrantai, kurie po trijų mėnesių Airijoj jau šneka su akcentu ir nebesurezga sakinio gimtąja kalba yra atskira debilų rūšis) ir, aišku, tos, kurias lietuvaičiai daro rašydami angliškai. Taip, būtų nuostabu, jei visi rašytų nepriekaištingai ir išties derėtų siekti taip rašyti, tačiau man truputį per piktai atrodo šaižus tyčiojimasis iš darančiųjų klaidas.

Žinot, pažįstu ne vieną žmogų, su kuriuo viskas tvarkoje ir kuris daro klaidas rašydamas, tačiau tai nereiškia, kad jis kažkoks valstybės priešas ir yra priimtina išsitraukti jo rašytą skelbimą ir viešai vadinti jį debilu ar analfabetu. Jūs nustebtumėte, kiek jūsų pažįstamų ir giminaičių galėtų pridaryti klaidų, jei išeitų į viešumą, bet, ko gero, nebūtų labai juokinga, jei jų foto puikuotųsi visur internete viešai pašaipai.

Toks humoras pastaruoju metu yra gana dažnas, tad tenoriu pasakyti, kad piktas, tiesmukas žmogaus murkdymas purvuos ir skambus išsidarkymas yra žemoka juoko forma, kurios, man regis, griebiamasi tada, kai jau nebėra ką pasakyti. Kai paimama kažkieno netyčia be privatumo nustatymų viešai publikuota asmeninė foto, su mielu prierašu, kad ir su klaidomis, ir be atvangos platinama internete grubiai darkantis iš žmonių, vadinant juos beraščiais, yra toji piktoji forma, apie kurią kalbu. O tai, kad randama laiko užsiimti kapstymusi ir ieškojimu, prie ko prikibti, aiškiai parodo, jog tam tikri žmonės laiko turi tiesiog per daug. Tie žmonės su visom tom savo klaidom, tegul jie tik rašo, berašydami gal prakus ir išmoks.

Ar žinote, kodėl lietuvaičiams taip sunku kalbėti angliškai? Manau, kad egzistuoja dvi pagrindinės priežastys: 1) mokykloje kalbėjimui mokantis visų užsienio kalbų, ne tik anglų, skiriama smarkiai per mažai laiko; 2) esame perfekcionistų tauta, tad ne vienas iš mūsų labai gėdijamės kalbėti, nes bijome, kad suklysim. Labai gali būti, kad iš mūsų kažkas kažkada yra pasijuokęs dėl to, kaip kalbame, tad esam įsivarę daug kompleksų ir bijom, kad iš mūsų ir vėl juoksis. Ir aš, iš jūs esam sutikę daugybę užsieniečių, kurie kalba kaip išeina, bet nebijo ir nekvaršina sau galvos dėl klaidų, todėl toliau tobulėja, nes juk practice makes it perfect. Aš nesakau, kad netaisyklingai kalbėti yra gerai ar sveikintina, tik sakau, kad nereikia, tikrai nereikia tyčiotis iš darančiųjų klaidas.

11010630_10152829011126439_5547787221476451391_n

Typos (kai klaviatūra įvedinėjate tekstą ir netyčia ne taip parašote žodį) yra, mano nuomone, visiškai suprantamas human error. Jos yra visiškai atleistina ir normalu, ypač, jei žmogus rašo telefonu, turi skubėti ir neturi galimybės pasitikrinti. Net ir rašant rimtesnius tekstus jų pasitaiko. Man dažnai būna taip, kad ir kelintą kartą atidžiai skaitydama savo rašytą tekstą jau tiesiog nebepamatau klaidų, tad jį prašau perskaityti ką nors kitą arba tikrinu kitaip.

Jei kokiame asmeniniame įraše, kurį matys nedidelis ratas žmonių, pasitaiko viena kita klaida, gal ir nieko baisaus, betgi ne taip jau ir sudėtinga tų klaidų išvengti. Aišku, yra tokių, kuriems nusispjaut, paliko jie tų klaidų, ar ne, tačiau, yra tokių, kurie paprasčiausiai nežino, kaip pasitikrinti, ar nesuklydo.

Anksčiau taip nedarydavau, nes tiesiog nežinojau apie tokį variantą, bet dabar visus savo ir anglų, ir lietuvių kalbomis parašytus tekstus pasitikrinu labai paprastai. Nukopijuoju tekstą, įmetu į gmail naujo laiško langą ir paspaudžiu Tikrinti rašybą. Galima pasirinkti, kokios kalbos klaidų ieškoti. Veikia beveik puikiai, tik, kai tikrinama lietuvių kalba, kaip klaidingi pažymimi dauguma tarptautinių žodžių arba restesni žodžiai. Kad ir kaip ten būtų, toks tikrinimo būdas labai padeda, nes, kaip jau ir sakiau, dažnai būna, kad savą tekstą beskaitant paprasčiausiai nebepavyksta tų klaidų pastebėti.

Visiems linkiu, prieš kažką publikuojant, siunčiant laiškus ar žinutes, perskaityti, ką parašėte, jei vėliau pastebite, kad padarėte klaidą, jei įmanoma – ją pataisyti, draugiškai ir nepiktai taisyti vienas kito klaidas ir siekti rašyti ir kalbėti be klaidų ir lietuviškai, ir angliškai, ir visomis kitomis kalbomis, ir nepulti nurašyti darančiųjų klaidas. Ir jūs juk ne visose srityse viską darot tobulai.

Ar įmanoma kuria nors kalba kalbėti visiškai tobulai? Abejoju. Net lietuviškai dauguma mūsų nekalbame ir nerašome nepriekaištingai. Visiškai ir absoliučiai mokėti anglų kalbą, manau, irgi nėra įmanoma. Kalbų mokymąsi matau kaip nesibaigiančią kelionę, kurios metu vis artėjame prie galutinio tikslo pakeliui patirdami daug nuotykių ir vis tobulėdami, tačiau ar pavyks jį pasiekti? Kaži, bet tai veikiau yra realistiškas, ne pesimistiškas požiūris, padedantis nenusivilti, stengtis, judėti pirmyn, bet ir nebūti pernelyg savikritiškiems, kai kartais kažko nesuprasdami pasijuntame beviltiškai.

 

2 Comments

Jang Profešionals

Jau seniai jaučiau poreikį aptarti šį žmonių porūšį, bet vis laukiau, kol tas reikalas pilnas pribręs. Turbūt pribrendo, nors esu tikra, kad papildymų šiam tekstui galėtų gimti kasdien. Jei ofisinių dramatikių skaičius pastaraisiais metais didėja nesuvaldomu, bet suvokiamu tempu, tai, kalbant apie jang profešionals, tenka pripažinti, kad šių daugėja kas dieną, kas valandą, kartais – kas minutę.

Kaip atpažinti jang profešional?

Jang profešional atpažinti nepaprastai lengva stebint jį net ir kelių ar keliolikos metrų spinduliu. Ypatingos žymės – kostiumas (nesvarbu – antradienio rytas Vilniaus gatvėj ar sekmadienio vakaras boulinge), po kuriuo, jei jang profešional levelis gerai išvystytas, dar ir liemenė (ir nesvarbu, kad liepos devyniolikta ir plius trisdešimt trys); nešulys – koks jis, priklauso nuo jang profešional pobūdžio. Galimi variantai: kompo tašė (kurioje nebūtinai, tiksliau, dažniausiai, ne kompas); sakvojažiukas/truputį labiau feminine nei masculine tašė – nes nešas su savim visą gyvenimą (dažniausiai tokį tamposi jang profešional, kuris neturi mašinos, nes kitaip visą gyvenimą laiko joje), lagaminas arba lagaminėlis dokumentams arba aplankas su dokumentais. Privalomas nešulio turinys: CV (nes bet kuriam žingsny gali pasitaikyt proga pasiekti aukštesnių profesionalumo aukštumų (CV, beje, be jokios abejonės, Europass. Kalbant apie CV, galioja viena auksinė taisyklė – kuo patirties daugiau, tuo CV trumpesnis, nes ilgainiui nebėra poreikio aprašinėti, kaip „esi įgijęs patirties bendrauti su klientais“, bet jang profešionalui taip neatrodo), darbo knyga, keli Verslo Žinių, Verslo Klasės ar The Economist (jei jang profešionalas pažengęs) numeriai ir, aišku, nešiojamas kompiuteris, ipadas, tabas ar kažkas panašaus (skirtas refreshinti fb ir visus kitus tinklus. Horizonte pasirodžius potencialiam verslo sąjungininkui visuomet įjungiami tokie puslapiai kaip Financial Times ar tas pats The Economist).

Kišenėse – bent du mobiliakai – asmeninis ir darbinis. Kai įsigyja darbinį, pirmą dieną iš jo išsiunčia žinutę visiems savo asmeninio adresatams – „Čia mano darbinis“.

Dar vienas išskirtinis jang profešional bruožas – laisvų rankų įranga, dažniausiai – AUSINĖ. Aukščiausias levelis – kai ausinę, kurią paprastai įsigyja dažnai vairuojantys žmonės, nešiojasi jang profešionalas be automobilio. Jang profešionalo gatvėje nepastebėti neįmanoma, nes jei jis ten – ten ir jo ausinė, kurios dėka aptariami skubūs reikalai su pašnekovu kitam laido (ausinės?) gale.

Jang profešional, be abejo, būdingi ir tokie atributai kaip dailiai nublizginti batai, didžiulis laikrodis, dažnai – akiniai (yra nemažai ir tokių, kuriems akinių nereikia, arba jie nebūtini, bet profešionalo statusas jų tiesiog reikalauja), bet apie juos neišsiplėsiu. Jang profešionalas be plaukų žele – nė iš vietos. Nevengia nešioti power balance band. Dar vienas ypač jang profešionalų mėgiamas aksesuaras – darbo pažymėjimas. Kuo paprastesnės pareigos, tuo dažniau ta darbo kortelė viešai tąsomasi ant kaklo („Pažiūrėkit į mane, aš turiu darbą, aš turiu teisę įeiti į liftą.“) Darbo pažymėjimo tąsymasis yra visai ok tik vienu atveju – kai išeinama greitų pietų. (Na, ir aišku, kai to pažymėjimo iš tikro reikia).

Mėgstamiausia veikla – Verslo Klasės skaitymas, valiutų kursų analizavimas, seminarų lankymas, darbo exceliu tobulinimas, kavos gėrimas, skrajučių vartymas.

Mėgstamiausi žodžiai – visi, kurie prasideda euro(p)-, tarptaut-, multi-, koncept-, versl-, projekt-, valiut-, inter-; patirtis, projektas, vadyba, organizacija, ryšiai, profesionalumas. (Sąrašą galima tęsti). Mėgsta deminutyvus.

Mėgstamiausias pasigyrimas – „aš pažįstu , kuris yra to, kuris daug pasiekė ir užsidirbo pusbrolio žmonos dėdės pusbrolis“.

Dažniausiai jang profešional galima sutikti – Vilniaus g., Jasinskio g. (ten aplink tuos visus ofisiukus), prie ISM (just because), ir, be abejo, Europos aikštėje bei aplink ją. Jei jang profešional dirba kokioj žinomesnėj kompanijoj (o jei dar tarptautinėj…), patikėk manim, visa giminė, visa giminės giminė bei giminių giminės bendradarbiai apie tai žino. Kuo paprastesnės pareigos, tuo jang profešional garsiau apie jas skelbiasi.

Jang profešional dažniausiai minta tuo, kuo vaišina firma arba seminaruose. Nuo septynių puodelių kavos iš aparato kartais pradeda drebėt rankos, bet nieko tokio.

Jang profešionals ten, kur jie viešai matomi, yra nežmoniškai socialiai aktyvūs. Jei jie rūšiuoja, balsuoja, sportuoja arba aukoja, apie tai žino visi 3000 feisbuko, tviterio ir instagramo draugų (potencialių kontaktų). Namie jie nerūšiuoja, nesportuoja ir neaukoja. Kartais rašo delfi komentarus (visi sakiniai prasideda maždaug taip: „Kad Lietuva atitiktų užsienio standartus…“; „Pagal Europinius standartus.“ ir t.t. ir pan.)

Jang profešional amžius – dažniausiai svyruoja nuo 22m. (3-4 kurso studentų) iki kokių 30m., nes pradirbus keletą metų pasidaro aišku, kad nereikia visa savo esybe rėkt, kad tu jau nebestudijuoji, o DIRBI DARBĄ. Kai kas tame profešionalizmo liūne įklimpsta ir ilgelėsniam laikui. Tokį įstrigimą galima atpažinti iš gerokai nuzulintų metai iš metų dėvimo kostiumo rankovių.

Būdingas elgesys: įvairiausiose socialinėse situacijose ieškoti tiesos (pvz. tarpmiestiniam autobuse, kuriame nieks nežiūri sužymėtų vietų, ieškoti savo vietos ir šokdint visą ekipažą; poliklinikoje, kur dešimt piliečių vienodai neteisingai jau spėję įlieti šaknis ilgesniam laikui, mėginti patekti nustatytu laiku, vos kas – kviesti restorano ar parduotuvės vadybininką ir t.t. ir pan.), naudoti daug traptautinių žodžių, paprastai, nei vietoj, nei laiku arba žiauriai nenatūraliai (pvz. „Mūsų firma jau seniai kontempliuoja aptarti europinius konceptualizacijos standartus multikultūriniame kontekste“), perdėtas mandagumas („Esu nepaprastai dėkingas, ponai ir ponios, kad nepasididžiavote ir paaukojote savo brangaus laiko valandą susirinkti į šį nepakartojamą Tupervare indų pristatymą“), forskverinimas.

Jang profešionalui visada atrodo, kad kuo mandriau pateikiama informacija, tuo jis atrodo krūtesnis. Lietuvio jang profešionalo angliškai rašytų tekstų anglakalbiai nesupranta, nes paprastai juose nebūna nei veiksnio, nei tarinio – tik konceptualūs išvedžiojimai. Jang profešionalo sakiniai susideda iš 12 žodžių ir daugiau. Yra dar toks geras profešionalų (čia jau ne tik jang) porūšis, kuris dažnai kartoja frazę „Kam man mokytis tą anglų, aš laiškus ir taip su gugle transleitor atrašau. Nu nebent pašnekėt būtų gerai, bet reikia, kad mokytojas būtų tikras britas o ne koks iš vpu, nes tie nieko nesupranta, aš jiems parodau, ką gugle išverčiau, o jie nesupranta“ (ir t.t. ir pan. ir be galo). Jang profešionals nesikeikia. Namie keikias.

Mėgstamiausios knygos – „Kaip užsidirbti milijoną“, Paulo Coelho, „Šimtas kelių į sėkmę“. Lentynoj turi Haruki Murakami bei visą kitą madingą literatūrą, bet neskaito, nes nėra kada; Europos Sąjungos Konstitucija.

Mėgstamiausias patiekalas – dienos pietūs.

Mėgstamiausia šventė – Europos diena, darbo balius.

Jang profešionalas nėra nei neigiamas, nei teigiamas herojus. Dažniausiai tai – lėliukė, iš kurios kažkada kažkas išsivysto. Arba ne.

Moteriškasis jang profešional atitikmuo – ofiso dramatikė/avelė tylėtoja, aprašyta anksčiau.

Kur moralas? Gal tame, kad įvaizdis, dar ne viskas. Kur viskas? Man regis, ir taip aišku. Jei ne, tai ne kas.

Thumbs up on Facebook https://www.facebook.com/Mahilablog

6 Comments

Jūsų Pasąmonės Negalios in Times of Unbearable Lightness of Being

Lietuva – šventoji Marijos žemė, o jos gyventojai – tie nepataisomi šventieji ir nusidėjėliai, nuskriaustieji ir atgailautojai tuo pačiu. Jau kažkada kalbėjau apie amžinuosius kentėtojus, bet šiandien norisi pažvelgti į šią visuomenės ydą kitu kampu, tarkim, praktiškiau. Ką daryti?

Amžinai melancholiškas laidotuvių procesijos dalyvio žvilgsnis gal ir gali atrodyti romantiškai bei suteikti paslaptingumo, ir (ar) padėti kabinant nepilnametes, bet gyvenimo tikrai neprailgina, kaip tik – ilgainiui išsekina. Problemos problemos problemos. Kai kuriems tai – amžina būsena, iš kurios pabėgti, na, „garbės žodis, neįmanoma“.

Kiek daug žmonių lieja krokodilo ašaras, kiek mažai pakyla ir kažką daro, kad sustabdytų tas savo raudas.

Kas antras aplink dejuoja dėl nemėgiamo darbo. Eksperimento vardan tuoj pradėsiu skaičiuoti, kiek kartų per dieną išgirstu „tingiu dirbti“. Nepatinka, nesijauti gerai – daryk ką nors. Skaityk darbo pasiūlymus, ieškok kontaktų, siuntinėkciviakus ir visa kita, ko ten jau reikia. Trūksta patirties – įgyk. Nepriima į gerai apmokamą vietą – atlikinėk praktiką, plėsk akiratį. Neužtenka žinių – mokykis. Nebūtina atnešti šimto sertifikatų, kad įrodytum, kaip puikiai kažką išmanai.

Jei galvoji, kad stengiesi pakankamai stipriai, įkvėpk oro ir stenkis dar labiau. Dirbk dirbk dirbk. Jei nenori, padaryk, kad norėtum. Pagalvok, kokį save norėtum matyti, pagalvok, kad norėtum gyventi taip, kad kiti pavydėtų.

Neužmik ant laurų. Jei pradedi suprasti, kad esi mylimas dėl iš galiojimo jau išėjusių pergalių, susimąstyk. Užkopti į labai aukštus kalnus kartais gali būti kur kas lengviau nei ant jų išsilaikyti (nes, kai rideniesi bedugnėn, kryptis labai aiški, o pagreitis stiprus.)

Būk savarankiškas. Nepermesk savo problemų kitiems. Išmok susigėsti kažko nesugebėdamas ir tuomet nedelsiant užtaisyti tas spragas. Neįleidžia pro duris, įlipk per langą, jei ir ten uždaryta – ropškis ant stogo ir leiskis per kaminą.

Viskas, ką pasieki pats, bus šimtus kartų stipriau nei dovanotos laimės ir pasiskolintos karūnos. Kiekvienas gabus ant svetimo arklio per gyvenimą jot, bet, brangusis, nepamiršk, kad tas neprognozuojamas gyvulys gali bet kada pasipurtyti ir nusviesti raitelį šalikelėn.

Siek kokybės. Viską, ką darai, daryk kruopščiai, su dėmesiu ir neatmestinai. Atsimink, kad kartais reikia padaryti šį tą ir be jokio užmokesčio.

Investuok į save, į savo protą, ne į daktus. Žinoma, tam tikri daiktai iš dalies tampa investicija į save ir savo gyvenimo kokybę, tačiau nepersistenk. Sienos, skardos, skudurai – laikini dalykai, o tai, ką pasilieki savyje – nepanaikinama.

Jautiesi negražus? Tvarkyk save. Ir ne tik šnekėk, bet iš tiesų daryk.

Nebijok. Garbės žodis, nėra tokios duobės, iš kurios neišeitų išlipti. Neviltis – kartais visai nebloga būsena, nes, dažnai būdamas iš tiesų alkanas, purvinas ir sušalęs pagaliau gali mąstyti blaiviai ir duoti sau pasižadėjimus, kuriais pagaliau patikėsi. Nėra nieko tragiško ir niekada nėra per vėlu (nebent kabant be pulso prie pasvirusios taburetės, bet čia jau kraštutinumai.)

Nemeluok. Išmok pasijusti nepatogiai, kai kalbi netiesą net apie paprasčiausius dalykus. Svarbiausia, nemeluok net sau. Gyvenimas tiesoje – šviesesnis, o ir miegot jame naktimis kažkaip lengviau.

Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tobulėk. Galvok, ką darai, su kuo bendrauji ir ką tau tai atneša. Tik nenurašyk žmonių – įsimylėk tuos lobius, kuriuos turi kiekvienas skirtingus ir jais gali tave lepinti.

Mylėk, po velnių, labai labai mylėk tai, ką turi. Toji meilė turi polinkį skleistis. Ir jei mylėt nemoki, mokykis – pradžioje dirbtinai sukurti dalykai ilgainiui gali pavirsti į labai tikrą pastovią būseną. Puoselėk savo meiles. Skirk joms dėmesio, palaikyk jas, ir visai nebijok likti nesuprastas. Laikui bėgant, vis tiek išryškės, kas yra kas.

Net neįsivaizduoji, kokia lanksti būtybė yra žmogus. Tam tikrų dalykų (ūgio, gimtinės, kraujo grupės, etc.) gal ir nepakeisi, bet visa kita gali lankstyti, minkyti ir formuoti kaip tik išmanydamas. Nieko nėra neįmanomo, sakau tau, nieko.

Ir suprask, kad ilgalaikis malonumas, kuomet esi visiškai high on life yra kur kas svaigesnis už bet kokį artificial gėrį. Ir, neįtikėtina, bet tas tikrasis ir yra labiausiai addictive. Be jokių side effects.

2 Comments