Pirmyn į turinį

Žyma: Meilė

Sūpynės yra meilė
Įkelta 2015 29 birželio

Sūpynės yra meilė

Draugai dažnai man sako, kad esu labai kritiškas žmogus ir visada randu, prie ko prisikabinti. Tikra tiesa, net ir tada, kai būna gerai, vis tiek sakau, kad gali būti dar geriau. Bet šįkart. Šįkart viskas buvo taip gerai, kad net ir labai stengdamasi negalėčiau rasti nė vieno minuso.

Maniau, kad pirmadienis bus siaubingas, bet net ir šeštą ryto keltis į darbą nebuvo baisu. Kurgi bus, kai galvoje ir širdyje tiek daug gerų emocijų. Tiesa, sekmadienį užmigti buvo sunku, nes smegenys vis iš naujo suko juostą su visais geriausiai įspūdžiais. (Kelissyk vis dar bevykstant veiksmui prigavau save suvokiant, kad nostalgija prasidės džiaugsmas dar nė nespėjus pasibaigti. Taip ir buvo.)

Nežinau kaip, bet jau ketvirtadienį du kartus radau save ežero vidury. Vien jau ketvirtadienį tiek priveikėm, kiek nebuvom priveikę nė per vieną festivalį. Net ir kitame krante išsilaipinom. Ir šiaip, jau po ketvirtadienio sakiau, kad jau dabar tai yra geriausios mano Sūpynės.

Keletas perlų (šįkart nedaug, nes tiesiog neturėjau kada užsirašinėti. Žadėjau viską fotografuoti, bet ir vėl – turiu vos aštuonias fotkes, o viešumai iš viso nė vienos):

Apie laukimą: „Kol pernai laukėm eilėje prie blynų, tai nolseptynis išgėrėm ir nebereikėjo nė tų blynų.“

Apie problemų sprendimą (dar parduotuvėje, išvažinėjant iš Vilniaus): „Paimam gal degaus skysčio, sekmadienį galėsim susidegint, kad nebereikėtų nieko daryt.“

Apie psichodeliką: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.“

Apie švarą: „O gal yra tokia paslauga, kai tave nuprausia? Labai praverstų.“

Apie būsenas: „Jaučiuosi kaip tos dvi moterys filme „Mirtis jai tinka“, kai paskutinėje scenoje nuo laiptų nusikočiojo ir subyrėjo į gabalus.“

Apie ištvermę: „Šios Sūpynės man parodė, kad žmogaus galimybės tikrai neribotos.“

Didžiausi sveikinimai organizatoriams už tai, kad iš mažyčio festivalio išsivystęs jau gan masyvus reikalas nesuprastėjo, o tik pagerėjo. Tai buvo kokybiškiausias vakarėlis, kokiame yra tekę lankytis per visa gyvenimą. (o teko lankytis daugybėje, patikėkit)

Draugai prancūzai sakė, kad vykdami lūkesčių neturėjo jokių, o paskui vis kartojo, kad negali patikėti, jog gali būti taip gerai. Ir kur kas geriau nei tas festas Paryžiuj, kur jau buvo šiemet.

Dabar tik norisi sakyti ačiū: ačiū už tvarką, ačiū, kad viskas buvo taip gerai suorganizuota, kad su kiekviena prabėgančia akimirka viskas darėsi tik geriau ir geriau, ačiū, kad nė karto nenorėjau namo, ačiū, kad oras buvo fantastiškas (nežinau, kaip jūs taip padarėt, bet turbūt pasitelkėt magiją), ačiū, kad kai pamečiau daiktus galėjau būti tikra, kad viskas atsiras ir atsirado iškart, ačiū už tris paras vien tik laimingos muzikos, ačiū už skanų maistą, tiek gražių žmonių, tiek prie žemės guldančių spindinčių vyrų ir moterų, tiek pozityvo, tiek meilės ir grožio vienoje vietoje.

Galvoj dūzgia krūva (egzistencinių) klausimų:

-Iš kur atsirado visi tie lito centai, kurių šitiek daug mėtėsi ant žemės visoje festivalio teritorijoje?

-Kaip gyventi toliau?

-Kada galvoje nustos groti muzika?

-Kur afteris?

-Kas galėtų skubiai atlikti viso kūno masažą?

Kaip jau nujaučiau, dabar verkiam, bet kadangi moralkių nulis, tai verkiam iš džiaugsmo.

Sūpynės yra meilė. Šlovė Sūpynėms. <3

Dar pasirangom pabaigai pagal šitą.

9 komentarai
Įkelta 2013 17 birželio

TEGYVUOJA SŪPYNĖS

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.


Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai aš, bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you until now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju). Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze – “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr. Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėsi, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

2012m. – Po visko. „Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.“

2013m. Šiemet IR VĖL manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 97, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim. Bilietus pirkom dar žiemą. Iš to pirmojo šimto.

Bėgioja šiurpuliukai per nugarą.

2 komentarai
Kartą ir visiems laikams apie rimčiausią vasaros muzikos pasaką
Įkelta 2013 9 birželio

Kartą ir visiems laikams apie rimčiausią vasaros muzikos pasaką

Yra renginių, į kuriuos bilietus imi ir nusiperki kasmet, vos tik jiems atsiradus, dar kokį sausį, nes žinai, kad nesvarbu, kas gros, kur tūsas vyks, kokios kitos gyvenimo apinkybės susiklostys, tu būsi ten, nes tą savaitgalį nieko svarbesnio tavo pasauly būti negalės.

Kaip pirmą kartą vykau į Tundrą, dar iš viso nelabai supratau, kas yra festivalis, ką į jį reikia vežtis ir kaip ten viskas bus. Aišku, tai buvo toji lietingoji Tundra, apie kurią legendos sklando iki šiol, o iš angų orui pūsti mano mašinoje dumblo visiškai išvalyti taip ir nepavyko, taip giliai buvom įmirkę. Lietus tąsyk lijo be sustojimo, iš pradžių buvo baisu, bet patyrę tūsofščikai pamokė, kad lietuj netirpstam, tad be sustojimo mes šokom, o kai prisėsdavom, prasidėdavo asmeninis reivas mašinose, palapinėse ir kitose užuovėjose. Žmonės atsirasdavo ir pradingdavo iš niekur nieko, vos spragrtelėjus pirštais; kai kas grįžo šeštadienį, kai kas – dar pirmadienį nebuvo apsisprendęs, ar jau gana.

Vėliau kelerius metus iš eilės į Tundrą jau varydavom kompanijom po dvidešimt ir daugiau žmonių. Vilnius likdavo tuštutėlis, o bendraminčių pulkus galėdavai sutikti Maksimos kasose, bepildančius atsargas ilgiausiam vasaros savaitgaliui. Tundroje buvo visko – kilometras (atrodė, kad penki) iki chillout stage 2008-aisiais, kur nubridęs mišku net ir tolimiausiam kampe dar rasdavai psy dekoracijas, neišvengiamai išspaudžiančias šypseną, buvo perkūno šokis, kiečiausi pasaulyje vegetariški kebabai, išlikimo žaidimai palapinėse, deginimosi maratonai prie jų, pamestas laiko suvokimas, pažintys, kurių laimę iki šiol tebesrebiam kibirais, naktinės klajonės po palapinių miestelį beieškant prasmės, apsimainymas drabužiais, mintimis, tiesomis ir širdimis.

Paskui kurį laiką aš buvau toli, festivalių man nebuvo, o 2011-aisiais sugrįžus į Lietuvą tą vasarą Tundra buvo geriausias gyvenime nutikęs reivas iš šimto aplankytų. Tada sakiau: „Vis dar negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įspūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė. Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.“

Ir pernai tas rojus tęsės, nes kai 6, 7 ryto prie scenos vien tik draugai, išsiviepę iki ausų, juk negali būti nelinksma.

Aš myliu, aš dievinu elektroninę muziką, tad šitam festivaly galiu būti rami, kad tris dienas galėsiu iki valios džiaugtis šaižiu ir tobulai apgalvotu muzikiniu scenarijumi – kieto kietų technačių techno seksitaimas, D‘n‘B egzorcizmas, Psy atsijungimas nuo tikrovės ir brėkštantis rytas Chill‘e šile. Tundroj visada žinai, kad niekas ten negros šiaip sau, čia chebra varo iš širdies ir varo tik šokių aikštelių geriausi. Atsitiktinių šarlatanų ten nebūna, nes Techstylism‘o vyrai žino, kas ten turi groti ir atveža kiečiausius.

Man Tundra yra vieta/laikas/procesas, kuriame visada jautiesi savas, tikras, mylimas ir nereikia niekur skubėti. Metai bėga, festivaliai randasi ir praeina, tačiau Tundroje vis tiek užsikuria patys šilčiausi, širdžiai mieliausi ir teisingiausi naktinių fėjų ir velnių šokiai. Ten žmonių skirstyti į draugus ir ne savus neišeina – trims paroms visi ten yra viena. Ir kas kartą nežinai, ko tikėtis ir kokie stebuklai dėsis magiškoj miško apsupty, ir tas netikėtumas verčia drebėti iš laimės.

Laukiam be proto, be galo, be krašto.

2 komentarai
Apie pirmus kartus
Įkelta 2013 20 vasario

Apie pirmus kartus

Sako, jaunas esi, kol dar lieka pirmų kartų. Pastaraisiais metais tų pirmų kartų buvo apstu.

Pirmą kartą išdrįsau sau mesti sunkiai aprėpiamus iššūkius, su kuriais, regis, susidoroti pavyko.

Pirmą kartą skridau virš vandenyno.

Pirmą kartą lankiau ir pažinau šalis, į kurias įžengt dar visai neseniai net nesvajojau.

Pirmą kartą kopiau į tikrus, dangų remiančius kalnus ir stebėjau po jų platybes klajojančius laukinius žvėris, labai arti šalia jų.

Pirmą kartą užuodžiau, ragavau ir leidausi patyrinėti gausybę naujų pojūčių.

Pirmą kartą leidau sau išpildyti kvailas vaikiškas svajones, kurių neišpildžiusi būčiau iki šiol nerimusi.

Pirmą kartą taip aiškiai suprantu, kad jokios aplinkybės nebegali priversti manęs sudvejoti, ar verta likti savimi.

Pirmą kartą taip lengva sakyti tiesą. Savo.

Pirmą kartą visa esybe suvokiu, kas yra brangu ir truputį geriau suprantu, ko noriu.

Pirmą kartą taip ilgai nemačiau savo artimiausių.

Pirmą kartą taip siaubingai ilgiuosi namų.

38

Palikite komentarą
Apie meilę
Įkelta 2012 8 gegužės

Apie meilę

“My relationship was what gave me my sense of location. And if you lose your sense of location, you get homesick. Stands so reason.“ (N. H.)

My sense of location is right here with me. No matter where I am.

Na gerai, pakalbėkim apie meilę. Parodyk man tą meilę iš pasakos realiam pavidale. Gali? Mielai traukčiau į ekskursiją.

Berniukas ir mergaitė pamilsta vienas kitą. Berniukui ir mergaitei kažkas trukdo (laikas, vieta, žmonės, formos, whatever.) Berniukas ir mergaitė leidžia ilgus vakarus rymodami prie žvakės šviesos (šiuolaikinis variantas – scroll‘indami tūkstančius tumblr.com pateikiamų visual statemens). Kokius 4/10 atvejų viskas baigiasi gerai (o tas gerumas, reliatyvi sąvoka, vienok). Berniukas ir mergaitė virsta vyru ir moterimi, formos išplatėja, vietos susiaurėja, dažniausiai po kelerių metų juos sutinki žarstant žarijas užgesusiuos laužuos.

Berniukai-mergaitės-berniukai-mergaitės-berniukai-berniukai-mergaitės-mergaitės-berniukai

<…>

An extract of a real life conversation:

-Kada ruošiesi ištekėt?
–A?
-Na, kada bus tas laikas?
-Ammm. (ir mintyse –boom shaka boom – Nenoriunenoriuneneneniekada?) –Bet garsiai pasakyti neišdrįsti.

Kada paskutinį kartą verkei? O iš meilės?

2007 m. Jei ašara kokia kaptelėjo vėliau, gal tuomet atrodė ir dėl šios priežasties, vėliau, objektyviai vertinant situacijas, išvada tėra viena – verkiu jausdama beviltiškumo būseną ar apmaudą, kuomet kaip iš vaiko atima saldainį. Ir droži pirkt naujo, arba sėdies ant dietos. Visai neskausminga.

Kai sugedo kompiuteris, maniau, priverksiu upelį. Iškrypę vertybės – ką besakyt.

Jei jauties esąs kyborgas, mėgsti papilstyti apie apps‘us, kuriuos gali įdiegti savyje, ilgainiui subręsta ir teorija apie nepastebimai įdiegtą meilės antivirus. Net pradedi visai tikėt.

Neapsigauk pamatęs mergaitę alpinėjančią ir tvirtinančią that this is it. Tokie virusai pas kai kuriuos atplaukia dažnokai, bet, neradę vietos apsistoti, keliauja toliau. „Gal bent kartą tu įsimylėk vieną, ne vienuolika?“ (Kalta.)

(Koks antras iš viso, sąlygotas tik aplinkybių) pokalbis su penkis metus nematytu klasioku:

-Norėčiau vesti iki dvidešimt septynerių.
-O merginą turi?
-Dabar ne.
(toliau neklausinėju)

<…>

Situacija – skaitom an example of a film review. “I`d recommend this film to those who‘re intrested in football and family life.“

Excusez-moi? One might be interested in sports, arts, animals or whatsoever, but family life? What kind of interest is that? Persiprašau.

Kažkada romantikai sugebėdavo dūsauti metų metus, rašyt laiškus ir suokt po langais nepaliaudami.

Šiandien švieži nebemeilužiai, būna, ir nebesilabina – neaktualu. Duokit publikai pramogų, duokit šokolado su pipirais, iškvieskit psichologą – nebemokam išlaikyti dėmesio. Važiuojam dešimčia traukinių, būna, be bilieto, nebūna, kad neišliptumėm.

“Dad, did you ever have to worry about the female orgasm <…>? Do you, in fact, know what the female orgasm is? What about the G-spot? What did “good in bed“ mean in 1955, if it meant anything at all? When was oral sex imported to Britain? Do you envy me my sex life, or does it all look like terribly hard work to you? Did you ever fret about how long you could keep going for, or didn’t you think about that sort of thing then? Aren’t you glad that you’ve never had to buy vegetarian cookery books as the first small step on the road to getting inside someone’s knickers? <…> Aren’t you relieved that you’ve been spared the perils of childbirth that all modern men have to face?’ (And what would he say, I wonder, if he were not tongue-tied by his class and his sex and his diffidence? Probably something like, ‘Son, stop whining. The good fuck wasn’t even invented in my day, and however many toilets you clean and vegetarian recipes you have to read, you still have more fun than we were ever allowed.’ And he’d be right, too.)“ (N. H.)

Aj, koks skirtumas, tekstų, ilgesnių nei 15 sakinių nieks neskaito – nebemokam išlaikyti dėmesio.

I‘m not trying to be sour or bitter. I‘ve been reading a lot of good literature recently.

Palikite komentarą