“Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti, nes sugrįžęs niekada nerandi, ką palikęs ir imi nesutarti su pačiu savimi.”
E. M. Remarkas
Vaje vaje, aš jau dabar morališkai rengiuosi šiam vidiniam nesutarimui. Kai palikau vaikystės miestą, kartais keikdavau Vilnių, dabar varau dievulį į medį ir keiksnojuos Vienoj. O dar laukia ilgas ruduo, Berlynas, krūvos naujų žmonių ir įššūkių. Aš retai džiūgaujų dėl šviežių laimių – priešingai, mėgstu nostalgizuot ir idealizuot praeities akimirkas. Žinau, kad kažkada ir dabartis atrodys mielesnė. Žmonės dažnai sako, kad mėgsta naujas pažintis. O aš neapkenčiu naujų pažinčių. Man patinka turėti senus draugus. Man skauda, kai jų nėra šalia, aš jaučiuosi nesaugi be jų. Dar labiau skaudina suvokimas, kad prakeikta ekonominė situacija ir kiti velniai varo iš Lietuvos mylimus.
People always leave. Dabar jau net ir aš. Aš nežinau, ar grįšiu ilgam. Nežinau, ar norėsiu grįžti. Žinai, ko labiausiai noriu? Noriu norėti gyventi Lietuvoje.
http://www.youtube.com/watch?v=X4P2I4Twi7w
