Pirmyn į turinį

Žyma: Liūdna

Speigas (nors ir nėra šalta)

„You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.”


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Palikite komentarą

Vienatvė kartais kanda (net ir man)

„Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija – esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.”

Neklausk, mielas dienorašti, iš kur, nepatikėtum. Che. Bet čia tokie žodžiai, kuriuos pliusminus galėčiau pasakyt ir aš. Būna, tūsas nepaleidžia, o šįkart nepaleidžia bliuzas.

3 Komentarai

Drungna

Nėra įkvėpimo. Jaučiuos it kokia beformė būtybė be jokių pojūčių. Sako, priešingybės traukia. Bet, kai sudedi karšta ir šalta, telieka drungna, ar ne?

O kiek beviltiškas turi būti žmogus, kuris negali nugyvent dienos neužmetęs akies į to, kuriam visai nerūpi, atvaizdą?
http://www.youtube.com/watch?v=GcnzpltcU2c
Penkta eilutė.

Palikite komentarą

Apie rudenį bei amžiną katės ir pelės žaidimą

‘Įsivaizduokim: berniukas nori bendrauti su mergaite. Ji jam baisiai patinka. Mergaitei berniukas irgi baisiai patinka, bet pagal visuomenines taisykles ji privalo, net jei nenori, maivytis, kad berniukas jos siektų ir imtų ją vertinti. Abu verkia į pagalves vakarais. Pozityvu čia būtų tik tai, kad abu, kol maivosi, turi laiko pagalvoti nuodugniau – bet taip dažniausiai neatsitinka. Nes mergaitė iš principo maivosi, o berniukas iš principo siekia. Tai žaidimai. Primityvioji psichologija.

Mano katinas irgi vejasi tik tą daiktą, kuris ridenasi nuo jo kur nors po sofa. Bet mano smegenys berods labiau išsivysčiusios nei katino. Aš galiu rinktis, kokiomis taisyklėmis vadovautis.

Apžvelkime, kaip galėtų būti. Berniukas nori mergaitės, mergaitė nori berniuko. Jie, taikios ir subrendusios asmenybės, apie tai sau romantiškai kalbasi, ir tas laikas, kuris pirmajam variante buvo skirtas ašaroms į pagalvę, yra panaudojamas vienas kitą pažinti. Visi laimingi, ir štai du sveiki visuomenės nariai – ramūs, darbingi, be nepilnavertiškumo kompleksų, be neurozių, be depresijų. Gulim sau saulėkaitoj ir valgom apelsinus.‘

U. Barauskaitė

Matai, aš ne tik, kad nemėgstu žaist šituos žaidimus, bet dar ir nemoku. Todėl visą laiką ir baigias viskas susifailinimais. Arba taip jau išeina, kad pati to nesuprasdama maivaus. Bet, žinoma, viskas tuomet išeina natūraliai, ir, jei jau spyriojuos, reiškia, man neįdomu. Kartais, kai kokį vakarą pareina visiškos vienatvės lomkės pradedu mąstyt, koks trumpas gyvenimas ir kokie beprasmiai visi tie durni žaidimai, kad, užuot spyriojęsi žmonės galėtu sau ramiai šiltai gyventi pamylėti ir laimingi. Bet tada ateina rytas ir vėl į karą.

Šiandien man rudenis, šiandien aš irzli, man nesiseka sutvarkyti reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti immediately, man lūžta nagai, man velias plaukai, aš darau rašybos klaidas ir man slogu. Persimiegojau gal, nežinau. Miegot patinka labai, nes kai miegu, man nereikia būti atsakingai. Man šiandien ne daugiau kaip 10 metų, aš vaikas, nesusipratęs vaikas, šaltą lapkričio popietę paleistas į lauką be kepurės.

2 Komentarai

Kankintis

Na taip, gal kažkas visai neseniai ir puolė prieš mane ant kelių, gal ir krykštavau iš džiugesio it mažas vaikas, gal ir sukos galva, bet, dievaž, kaip pas mane viskas laikina. Ateina ir išeina ir nublanksta, užsimiršta ir galutinai išnyksta akimirkos, kuomet veik tikiu, kad galiu mylėt ir vėl. Pasaulis kunkuliuoja aplink, o mano meilės badas marina mane iki beprotybės. Negaliu, nebegaliu taip stumtis į priekį, kuomet jausmai nebeišsitenka viduj, kuomet naktim nemiegu, o jei miegu, sapnuoju, kad miegu apkabinta. Dabar penkios ryto, dabar aš klykiu ir žviegiu viduj, klausydamasi šito, dabar gerklėj žodžiai stringa, dabar net ašaros kaip pupos rieda skruostais. Pavargau, negaliu, nebegaliu, nenoriu taip nemylėt!

Palikite komentarą