Pirmyn į turinį

Žyma: Lietuva

Apie nuostabias Lietuvos moteris
Įkelta 2011 6 spalio

Apie nuostabias Lietuvos moteris

Kelinta diena, ar jau kelintas mėnuo vis norisi pasiburnoti, kokie slunkiai Lietuvos vyrai, bet nusprendžiau susilaikyti, kad nepasirodyčiau kokia tai vyrų nekentėja (kas, toli gražu, nėra tiesa) ir šiaip niurzga. Užuot purkštavusi pasidžiaugsiu, kokios nuostabios mūsų moterys. Šiandien atsiverčiau FB paskyrą The Right Outfit, ou mai gad, ou mai gad, Vilniaus gatvėse beveik taip pat gražu kaip ir Vienoj (na, Vieniečiams (is it the word?) stilingai ir šikarnai atrodyti kur kas paprasčiau, kai bene kiekvienas pilietis gauna ne mažesnes nei štukės eurų pajamas ir geru gyvenimu spinduliuoja tiesiog savaime (šypsena, manierom, viskuo).

Devaž, kiek ir kokių gražių moterų apstu Lietuvoje. Buvusio kambarioko, apsilankiusio pas mane birželį pastebėjimas: “Is it me or 70% of women here are pretty?” Nepamirškime ir fakto, kad jos ne tik gražios, bet ir protingos. Stilingos, santūrios, visada pasitempę, mokančios ne vieną užsienio kalbą, vairuoti, irkluoti, špaguotis, susiinstaliuoti windausus ir savo Lyrinį Herojų apkamšyti po daugiadienio festivalio.

Tų moterų kiekvienam vyrui statistiškai tenka maždaug trys. Puiki proga išlepti, ar ne? Susitvardykit, mielieji. Žinau, kad kartais atrodo, jog neverta stengtis, jei ir nesistengiant viskas labai paprasta, bet pagalvokit apie tą malonumą, tokį, kurio su niekuo nesupainiosi, kai žinai, jog esi vertas tų lobių, kurie srūva į rankas.

Dar kartą perskaičiau, ką parašiau, ir jaučiu, kad nuskambėjo it koks mini straipsnelis iš antrarūšio žurnalo ar nerimto žvaigždūno pasisakymas šokių projekte kovo aštuntos proga. Lai taip ir lieka, tiesa kartais pasakoma gan švelniai, kai tupi su kavos puodeliu po antklode, gal geriau ir nenorėkit jos išgirsti tiesiai iš mano lūpų, kai įsileidžiu į diskusijas šia tema.

Palikite komentarą
Apie krepšinį / Rugsėjo pirma
Įkelta 2011 1 rugsėjo

Apie krepšinį / Rugsėjo pirma

Visas miestas kaip išprotėjęs, ant kiekvieno kampo žmonės, išsipuošę Lietuvos spalvom ir klykaujantys gimtinės vardą. Ta paranoja atrodo gan idiotiškai. Atrodo, pirkdamas bet ką – nuo sūrio iki kompo – gali gauti pakvietimą į varžybas, ar bent jau kokį numargintą suvenyrą. Juokingai atrodo ir krepšininkai, pastatyti idiotiškiausiose reklamose ir visai neįtikinamai tvirtinantys, kad “džiugas – jų legalus dopingas” ar jų atvaizdai ant istorinių (?) kolekcinių (?) monetų supermarkete. Gal ir smagu, kad pirmą kartą per meisto istoriją, į jį nukreipti visos Europos žvilgsniai, tik nesmagu, kad įvairūs rekordų siekimai bei nebrangūs bilietai į kai kurias varžybas, užuot suteikę progą oriai paentertaininti visuomenę, tik dar kartą tampa erdve ne patiems protingiausiems jos atstovams parodyti savo tikrąją prigimtį, kai lipama per galvas ir mušamasi dėl kamuolių, bilietų, ar geresnės vietos stebėti veiksmą.

Sako, mergaitę iš kaimo išvaryti galima, bet kaimą iš mergaitės – beveik neįmanoma.

Ryt rugsėjo pirmoji. Po šešiolikos metų šią dieną vartysiuosi lovoje, bandydama išprašyti paskutinius ligos simptomus. Ir kaip gera, ak, kaip džiugu, kad niekur nereikia. Jei dirbčiau normalioje mokykloje, gaučiau daug gladijolių, tvirtina mama. Gal ir gerai, kad negausiu, kaip ir gerai, kad nekirba noras kaupti šlamštelį, išgražintą krepšinio simbolika. So far, pusė bėdos atrodo Kaušpėdo kurta atributika bei tikrai gražiai stilizuota vieno lito moneta.

Palikite komentarą
Ne rūbais meilę juk lieti, o oda
Įkelta 2011 1 gegužės

Ne rūbais meilę juk lieti, o oda

O penktadienį išėjo katė. Dar negrįžo. Baisingai gedžiu, nes ji jau spėjo tapti gyvenimo dalimi. Ir šiaip, liūdna taip, kad noris vilku kaukt. D sakė, kad klausausi liūdnos muzikos. Kai bandėm paieškoti linksmos mano grotuve, tokios neradom. Man liūdna liūdna liūdna. Aš dūstu čia, aš nebegaliu. Kiek daug neįdomių žmonių, kiek daug pasipūtimo, arogancijos ir vidutinybių. Kiek mažai paprastumo. Juk visas grožis ir yra paprastume. Visas pasaulis stengiasi gyventi kukliai ir turėti tik tiek, kiek reikia. Mes tuo tarpu plėšomės, siekdami turėti viską. Negali gi visko turėti, kur tu viską padėsi? Ir niekada nebūsi nei gudriausias, nei turtingiausias, visada atsiras, kas tave perspjaus. Kodėl ubagų krašte visiems taip norisi spindėti auksu? Man taip liūdna, kasdien, kai matau kaip klaikiai išvešėjęs siekis patenkinti primityviausius norus. Man noris verkti suvokiant, kaip mažai beliko grožio. Įpratau gyventi ten, kur žmonės sako tiesą ir yra pasirengę atsakyti už savo veiksmus. Negaliu, nenoriu susitaikyti su tuo, kad dabar pasitikėti negalima niekuo. Net artimiausiais. Po šimts.

Pasižadu iš visų jėgų stengtis gyventi taip, kad nebūtų gėda. Prieš save. Ir aš nekalbu apie kvailas smulkmenas, apie gerus ar blogus darbus, aš kalbu apie tą būseną, kai pasieki susitarimą su savimi. Ak, kaip tai man sunku čia. Neįsivaizduoji. Rodos, vos prieš mėnesį buvau tikra, kad galiu viską ir kad visgi įmanoma, kad viskas bus gerai.

“Ne rūbais meilę juk lieti, o oda.”

1 Komentaras
Įkelta 2011 6 balandžio

Vos dvi savaitės, o Vilnius užkniso juodai

Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.

Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.

Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.

Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.

Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.

Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.

Palikite komentarą
Įkelta 2011 16 sausio

Apie džiaugsmus, kurie buvo ir bus

Pažadėk, labai prašau, pažadėk man, kad tie gerieji laikai, apie kuriuos šiąnakt nepaliauju galvot, dar ne kartą pasikartos ir dar labiau džiugins. Pažadėk, kad dar klyksim ir spiegsim ir rėksim iš laimės.

Tu net neįsivaizduoji, koks nuostabus mano gyvenimas so far. Taip, man dabar ne laimės dienos, taip, būna, kad realybė kanda, bet, po šimts, vartau tūkstančius nuotraukų, klausau šimtus dainų ir prisimenu ir džiūgauju iki ausų išsišiepus – kokia aš jauna ir kiek daug gero aš jau patyriau! Nepamatuojamo šėlsmo savaitgaliai, savaitės, dienos, naktys, vaje, kokie mes bepročiai! Aš dar visai nenoriu užaugti, dar eikim paryčiais link namų susivėlę. Pažadėk, kad per daug negalvosim, daugiau darysim, mažiau kalbėsim ir nieko nebijosim.

Pažadėk man grožį ir geismą, pažadėk.

Palikite komentarą