Padriki gyvenimo reiškiniai.
Viskas, daiktai sukrauti, mylimieji išbučiuoti, dokumentai paruošti, rytojus suplanuotas. Ryt ir visą artėjančią savaitę Berlyne +20º! Palieku namus ir sau pasižadu, jog viskas, kas nutiks po šiandienos, bus dar geriau, nei buvo. It‘s a new day it‘s a new life. And I‘m feeling good!
Palikite komentarą
‘Ain’t got no home, ain’t got no class, ain’t got no man, ain’t got no friends, ain’t got no love…’ dainuoja Nina, o aš negaliu sustot klausyt ir rėkt kartu, nes, rodos, viskas apie mane. Che. Trečiadienį 7.30 ryte išlipsiu iš lėktuvo ir sėsiu į traukinį link centro, ir netrukus susitiksiu su žmogum, kuris už mane atsakingas. Eisim pusryčiaut. Šiaip, nelabai įsivaizduoju, kaip ten viskas bus, bet, at least, jo nuotaika, kuria spinduliuoja laiškai, nuteikia puikiai. Atvirai pasakius, nežinau, kur gyvensiu, nežinau, kaip bus, nieko nežinau. Bet esu rami rami. Šeima laksto aplink ir panikuoja, o aš sėdžiu ir šypsaus, viskas bus gerai. Tik gaila, kad neišeina iš bibliotekos pasiimti knygų trims mėnesiams, gaila (o gal ir gerai?), kad gyvenimą teks sutalpinti į 30kg bagažo. Labai tikiuosi, kad ir šį pusmetį turėsiu laiko tobulėjimui ir ieškojimams. Visi sako, kad Erasmusas – pusė metų tūsovkų ir alkoholystės. Nuoširdžiai viliuosi, kad nepasiduosiu šiai tendencijai. Aš labai noriu Berlyno, to tikro, kurį girdžiu Modeselektor, Ellen Allien, Aparato ir kitų muzikoj.
‘I got my head, I got my brains, I got my heart, I got my soul, I’ve got life. I’ve got my freedom. I’ve got the life!’ Hell yeah.
Laikas Lietuvoje tirpsta, o kiekviena diena pateikia vis naujų siurprizų. Visą savaitgalį leidau Vilniuje, tik šiandien paryčiais parsikapsčiau Panevėžin. Keistos dienos. Milijonas seniai matytų ir pasiilgtų žmonių, daug juoko, pletkų ir vienas riebus kultūrinis šokas. Pliusas tai, jog savaitgalį dievulis aplinkybes sudėliojo taip, kad gavau progą susidurt akis į akį su bene labiausiai kamavusia dilema, nuo kurios jau tikėjausi pabėgti. Laimei, užteko valios pasielgti taip, kad dabar galiu sakyti, jog tai, kas slėgė senokai, pagaliau nebekamuoja. Teliko tik faktas – gana beviltiškų jausmų žmogui, kuris to nevertas. Aš stipri, aš graži, protinga ir gera ir rasiu tą, kuris mane vertins. Pykčio laikyti taip pat neverta – negali gi žmogus pamilt nemylinčia širdim.
Žinai, kas čia labai prajuokino? Po Austrijos gražuolių bernų visi čia tokie paprastučiai. Išvis, gatvės pilnos žavių susitvarkiusių mergaičių, kurias už parankės tempia visokie apsisnarglėję daigai. Fiak.
Dar buvau pamiršus, kaip visi geba spoksoti vieni į kitus. Akis išvertę piliečiai žiopsojo į mūsų kompaniją, kurioje buvo vienas naujos ultrastiliovas pažįstamas. Pamiršau, kad tai, jog Vilnius – sostinė, nelabai gelbėja jos gyventojus nuo provincialumo. Einamiausia eilutė vis dar tebėra džinsai, balti kedai ir džinsovkė. Prajuokino maksimos kamuoliukai ir tai, kad net Ž. Savickis turi knygą apie save. Nes čia visi turi knygą apie save. O jei dar neturi, tai ją rašo.
Faina, kad čia vis dar pigūs butai nuomai ir kelionės taksi. Visai nefaina nauja viešojo transporto sistema, tai, kad gatvės apšviestos taip mažai, jog einant kažkur naktį visai nesudėtinga išgriūt, o vairuot tamsiose gatvėse taip pat nelabai jauku.
Visai nefaina, kad stengies būt visiems geras, bet finale vistiek girdi priekaištus.
P.S. Gavau dovanų Barauskaitę!
Viskas, susidėjau daiktus ir po 10 valandų jau sėdėsiu autobuse. Taip, mes keliaujam autiku, nes išeina dvigubai pigiau nei lėktuvu. Na, ir penkiagubai ilgiau. Vėl laukia amžinybė su visom Vienas Namuose dalim. Visada sunkiausia būna kelionė atgal. Tik šįkart situacija šiek tiek kitokia, šįkart aš velniškai ilgiuosi namų ir visų tų, kuriuos palikau, dėl to neturėtų kamuot liūdesys, kad viskas baigės. Juolab, kad grįžtu vos porai savaičių ir vėl prasidės bėgimas. O dar labiau guodžia tai, jog draugai leidžia aiškiai suprasti, kad manęs labai laukia ir ilgisi, o kai kurie neslepia – liūdna, kad vėl taip greitai išvažiuoju. Gera grįžti ten, kur esi laukiamas. Gera žinoti, kad ši vasara buvo dar tik įžanga į tai, kas manęs laukia toliau.
Reziumuojant šiuos tris mėnesius, galiu drąsiai sakyti, kad dabar jau tikrai neblogai pažįstu Vieną ir jos ilgėsiuos. Čia gera gyventi, čia gražūs žmonės, vaizdai ir jauki čia atmosfera. Aš tikrai čia dar sugrįšiu. Nežinia, kaip vėliau pasisuks gyvenimas, bet neatmesčiau galimybės ir kažkada čia įsikurti ilgesniam laikui. Labiausiai pasiilgsiu klajonių traukiniais po Austriją, vandens iš alpių ir to ramumo, kuris tvyro ore, kai grįžti paryčiais iš naktinių žygių. Pasiilgsiu saugumo, prie kurio čia nesunku priprasti. Galų gale, net drįsčiau sakyti, kad po šios vasaros pasaulyje atsirado dar viena vieta, kurioje jautiesi it namie. Kaip visada šiek tiek graužiu save, jog tikrai ne maksimaliai išnaudojau visas galimybes, kurias turėjau. Na, At least esu veik tikra, kad iš visos mūsų kompanijos pamačiau ir supratau turbūt daugiausiai. Mano nepasitenkinimas savimi ir savo valios trūkumu palengva nyksta, kai matau, kaip kiti be jokių sąžinės priekaištų nuslysta paviršium. Taip, visada reikia žiūrėt į gerus pavyzdžius, bet… Jaučiu, kaip mano sąmonėj tarsi ledai tirpsta kai kurios abejonės, kurios dar kamavo prieš čia atvykstant. Jaučiu, kaip pati keičiuosi, formuojuosi, kaip individas. Pačiai įdomu, kas galiausiai iš manęs išeis po visų šitų vojažų. Labai labai tikiuosi, kad bent jau man pačiai patiks tas naujas žmogus ir jausiu ramybę ir susitarimą su pačia savimi.
Na, susitiksime Lietuvoje. Labanakt.
Na ir vis dėl to šiandien Insbruke aš neatsiradau. Pasirodo, būna taip, kad keli traukinio vagonai važiuoja viena kryptim, o keli – visai kita, ir, aišku, jų atskabinimo lietuvaitės tiesiog nepastebi, nes ramiai sau miega susisukę kupė. Atsičiuchinom labai pavėluotai, todėl tiesiog nusprendėm čiupti tai, ką atneš kryptis, kuria nukeliavom. Aplankėme du mažyčius miestelius Bad Ischl ir Hallstadt, kuriuose jauties tarsi ant pasaulio krašto. Tokių gražių vaizdų nemačiau nuo prieš ketverius metus daryto eurotripo per Vengriją, Čekiją, Slovakiją, Slovėniją, Kroatiją ir kitas šalis. Nuostabi šilta vasariška diena ir klajonės po vietas, kur nėra nei žmonių, nei mašinų triukšmo, tik natūrali švari gamta. Aš nesu iš tų, kurie svaigsta, kad kažkada gyvens trobelėje kalnuose,net pavadinčiau save miesto vaiku, bet tikrai galiu pasakyti, kas buvo žiauriai gražu. Žiauriai. Nuo šiandien man labai patinka kalnai. Čia – keletas foto, kuriose, aišku, nesimato nei tečdalio to grožio.
Tiesa, užvakar sapnavau naktines klajones po Vilnių, kuris netarodė kaip Vilnius, kurį pažįstu, sapnavau, kaip blaškaus Švitrigailos barakuos, o vėliau – Makejevo vestuvėse (!), kur groja Aliukai, apsirengę moteriškom suknelėm. Na kodėl???
