Viena nemėgstamiausių veiklų mano gyvenime – būsto paieškos. O kai to būsto ieškotis tenka jau trečią kartą per dešimt mėnesių, pasijunti kaip žmogus be vietos po saule. Nors ką jau čia, juk taip ir yra. Mano pasaulis jau veik metus lagamine, mano namai – ten, kur atsirandu, mano mintys – pasklidę po visur per nesibaigiančius pokalbius su visais ir visaip, mano norai, svajonės – vieną dieną Kopenhagoj, kitą – Zimbavėj.
Kad ir kiek keiksnojuos, visgi, skųstis man nederėtų. Jaučiuos taip, tarsi grįžau į paauglystę, tik su daugiau supratimo, atsargumo ir nuovokos. Geriu gyvenimą, darau viską, kad tik paskui nereikėtų suktis atgal ir keiktis, jog prasnaudžiau jaunystę. Kad ir kaip šabloniškai tai nuskambėtų.
Tyliai meldžiuosi, kad nieks nedrįstų išblaškyti mano naujagimių minčių, mano polėkio ir optimizmo.
Už daugybę teigiamos energijos turiu būti dėkinga visai netikėtai pasisukusioms aplinkybėms. Džiūgauju ir bandau iš savęs išspirt benamį ilgesį. Nes juk neverta, ar ne?
Palikite komentarą
