Žinau, kad be galo ilgai nerašiau, dėl to jaučiuosi baisiai kalta ir mušdama sau į krūtinę prašau atleidimo. Tačiau taip nutiko ne šiaip sau. Jau seniai mintyse kurpiau persikraustymo iš blogas.lt (kuriame straipsnių be ad blocko skaityti tiesiog neįmanoma) planus, tačiau kiekviena smulkmena reikalauja dėmesio, todėl persikėlimas užtruko kiek ilgiau nei tikėjausi. Džiaugiuosi pagaliau galėdama jums pristatyti šį puslapį. Jį rengiant man padėjo keli žmonės, kuriems esu be galo dėkinga – vienam A. B. – už logo, kuriuo labai džiaugiuosi, kitam A. B. – už laiku duotą patarimą, o dar kitam A. B. – už palaikymą bei nuolatinę visapusišką pagalbą. Visiems kitiems bičiuliams – už griežtą kritiką be pagražinimų. Pažadu, kad nuo šiol rašysiu kur kas daugiau ir dažniau, apie viską ir visus. Su manimi susisiekti visada galima parašius žinutę čia (skiltyje Apie) arba FB. Taigi, pristatau pirmąjį įrašą po ilgos tylos.
NEPAMENU ŠŪDINESNĖS VASAROS, nei 2016 metų vasara. Net ta vasara, kai aš buvau dar vaikas ir neturėjau socialinio gyvenimo ar laisvės daryti, ką pati nusprendžiu, man regis, nebuvo tokia prasta.
*Taip norėjau pradėti šį įrašą rugpjūčio gale, tačiau atėjo rugsėjis ir aš, žvelgdama atgal, supratau, kad nebuvo jau viskas taip ir blogai. (Memory is a poet, not a historian).
Pamėginkim pažiūrėti, kas nutiko per šiuos ilgus 2016-ųjų vasaros mėnesius. Viskas, kaip visada, labai subjektyviai, padrikai ir atvirai.
Prasidėjus birželiui smarkiai jautėsi, kad šita vasara bus kažkokia ne tokia. Nebuvo ko laukti, tad jos pradžia nebebuvo tokia džiugi ir juntama kaip daugybę vasarų lig šiol. Visas Vilnius, visa Lietuva, visi iš jos išvykę, tačiau kasmet birželį sugrįždavę, neteko Sūpynių. Stiprybės organizatoriams, visi mes tikimės ir viliamės, kad jos dar sugrįš, gal ir nebūtinai tiesiogine senąja forma, tačiau festivalio dvasia neužges.
Aš pati siaubingai mažai laiko leidau Vilniuje vis nusitrenkdama tai į Panevėžį, tai į Aarhusą.
Taip jau nutiko, kad nutariau visą šią vasarą dirbti iš namų, tačiau Vilniuje ši misija pasirodė neįmanoma, nes kaimynai iš trijų skirtingų pusių atlikinėjo (ir tebeatlikinėja) remontą, kuriame kokias 8h/parą naudojamas smūginis grąžtas (jei toks egzistuoja, jei ne, tai vat garsus, kuriuos aš girdėjau ir girdžiu mano manymu skleidžia daiktas, kurio pavadinimas turėtų būti būtent toks ir jei reikėtų pasirinkti – ar sėdėti lėktuve pusantros valandos prie klykiančio vaiko, ar girdėti tai – rinkčiausi vaiką, tai jūs pagalvokit), tad teko bėgti ieškant tylos. Tačiau nujaučiu, kad mane prakeikė kokia klastinga moderni ragana, nes visur, kur nuvykdavau, mane pasitikdavo vis kitos super triukšmingos statybos. Namie leisti laiką su ausų kamštukais – nauja keista patirtis. Laimei, visus darbus nudirbti visgi pavyko.
Taigi, vasarą pradėjo nelabai tikėta trumpa išvyka į Kopenhagą, pro kurią ketinau tik pravažiuoti, tačiau truputį ir pasibuvau (Kristianija – check, pasiplaukiojimas, pasirodo, viešuoju transportu – check) ir super geras draugų techno vakarėlis Aarhuse, kur tokių vyksta mažai, tačiau nuo šiol, tikėkimės, bus vis daugiau. (Jei jūs ten – kviečiu sekti šį puslapį, skirtą techno Aarhuse).
Apie aktyvumą:
„Ji viską atendina, bet niekur neina.“
Apie žvilgsnius į ateitį:
-Kas nėščia?
–Kol kas dar niekas.
Šią vasarą, man regis, sporto pražiūrėta daugiau nei per visą gyvenimą.
Futbolą, žinokit, fainiausia žiūrėt Piano Man, prisėdus ant žemės, nes nėra vietos, kemšant načos, arba su jo ekspertais, kurie gali papasakoti krūvą istorijų apie kiekvieną iš žaidėjų. (Islandija – still proud, kaip ten bebūtų).
Žiūrėti krepšinį šventiškai nusiteikus mieste ir matyti, kaip skirtumas ne mūsų naudai padidėja iki begalybės, faina nėra.
Apie vardus ir būsenas:
„Tas draugelis Padrikas.“
Fainiausias mano vasaros filmas – Sing Street.
Blogiausias mano vasaros filmas – Lights Out (eikit tik tokiu atveju, jei norite progos smarkiai pavartyti akis, tik atsargiai, nes galit išsinert).
Mano muzikinis atradimas, kurio vis dar negaliu atsiklausyti – Oscar & the Wolf
Kai į Gay Pride nenueini nes iš po vakar tūsini iki pat jo pradžios ir numanai, jog nesidžiaugtum, jei tavo tiesioginis potūsinis veidas patektų į spaudą, būna apmaudu. Aš net plakatą pasidarius buvau, o vat taip gavosi. Gal kitąmet kaip nors. (Užtat afteris Skylėj atrodė įspūdingai, tik gaila, kad pabuvau labai trumpai.)
Apie sprendimus:
-Išgėriau du redbulio, beveik šaukštą kofeino, 7 kartus ploviau galvą, bet vis tiek miego noriu.
-O pamiegot nebandei?
Apie sprendimus vol.2:
„Pas jį drauguose nebebuvo vietos, todėl paprašiau, kad ką nors išmestų ir priimtų mane.“
Mane vis dažniau lanko įspūdingi sapnai su kuo keisčiausiais scenarijais (pvz. kaip su Aurimu Dautartu (kuris, pasirodo, vis dar yra gyvas, tik slepiasi nuo visuomenės) renkame raudonikius, tačiau draugo sapnas prie žemės priplojo labiausiai:
„Sapnuoju, kad atvykau pas Moniką Šalčiūtę švęsti jos gimtadienio. Minioje žmonių ji staiga pažiūrėjo į mane ir pakvietė „Tu, einam su manim į kitą kambarį“. Aš jau apsidžiaugiau, pagalvojau, „pagaliau ir man pradėjo sektis“, o ji, nusivedusi mane atokiau pasakė „Išeik iš gimtadienio“.“ (Čia tas toks liūdnas pavyzdys, kai net savam sapne nesi teigiamas herojus).
Vasaros nesąmonė – po Saliono nebeatsimint Makdonaldo, tačiau tikimės, kad atlikėjui Audriui Janoniui jau viskas gerai.
Apie toleranciją:
„Aš dižėju(i) atleisčiau. Atleisčiau iš darbo.“
Vasaros gaila – garso apribojimai Vasaros Terasoj.
Apie netikėtus troškimus:
„Aš norėčiau būti iš kaimo.“
Apie skausmą:
„Kai magistrinį rašiau, tai kartais nenorėdavau atsikelt, galvodavau, numirt man gal geriau.“
Panevėžyje praleidau ne vieną savaitę, tačiau daugiausia namie ir dirbdama, bet viena savaitė buvo ypatinga – drauge su būriu neeilinių asmenybių dirbti ir kurti bei generuoti idėjas mylimo miesto labui yra nuostabu.
Netikėtas ekskursinis apsilankymas Tulpių 60 areštinės vienutėje įtikino, kad ten atsidurti nė už ką nesinorėtų.
Asmeninis atradimas – Seklyčia prie uosio ir jų tris kartus žaibo trenktas raktų medis su žaviu ritualu, kurį atlikus norai na tikrai išsipildys.
Tačiau svarbiausias, gražiausiais ir stebuklingiausias šios vasaros įvykis – dešimtmečio, tiksliau, šimtmečio vestuvės. Kai visą dieną pradulksnojus lietui, nuotaikai žengiant prie altoriaus nušvinta saulė, jums čia ne juokas. Trys neįtikėtinos dienos su mylimiausiais draugais, šokiai be galo, tinklinis nuo ryto, dainos Vadimui, Baltijos šalys be Latvijos, kaimo žmonių sveikinimai, party busas, fotosesija kanapių lauke, šakotis laive („Ei, aš ne per seksi?“), na, ir, aišku, Justinas. Man tuo pačiu ir džiugu, ir liūdna suvokiant, kad kito tokio baliaus gali tekti laukti dar šimtą metų (bet sulauksim, nes juk medicinos technologijų dėka gyvensim labai ilgai).
Apie žodžių žaismą:
Vaikų darželis „Senatvė“
Geras blogas
Plastmasinė stiklinė
Apie tai, kaip dainoms gimsta nauji žodžiai:
„Dar ne kartą varnėnai kaupsis lietuje, dar ne kartą…“
Vasara be Nidos – ne vasara. Jei jums kyla klausimų, vykti į Nidą ar ne, pasakysiu tik tiek – Nidoje visada visada būna labai gerai, kiekvieną kartą vis kitaip ir vis geriau, patikėkite manimi, vykti į Nidą ne reikia, o privaloma. Ir žinokite, kad jei į diskoteką eisite su Kroksais ir grįšit nieko nenukabinę, patys to prisiprašėt. Pasirodo, vis dar madinga gerti raudoną vyną su kola ir tuo maivytis, pasirodo, pėdos – labai ne seksi organas. Pasirodo, jei iš interneto pirkdami muziką, pasirinksite coverius, jie jums kainuos tris kartus mažiau nei originalai. Pasirodo, nuo Jack Danielso būna balti drambliai, žmonės feisbukų neištrina, o jus tiesiog blokuoja, akro joga nėra taip baisu, kaip atrodo, o lietus visai netrukdo gyvent. Feste pati per visas tris dienas iš viso buvau gal kokias 3h, nes kaip ir pernai afteriai ir preparčiai gaudavosi fainesni už patį tūsą. Nida yra meilė, tik tiek.
Apie santykius:
„Man su juo ne tai, kad bbs gavos, bet bb nesigavo.“
Apie festivalių erdves:
„Pas mane kompe daugiau vietos nei pas tave palapinėj.“
Apie atsivėrusias akis:
„Aš visada žiūrėjau į daiktų praktiškumą, bet pradėjau žiūrėti ir į estetiką, nes bijau vienas mirt.“
Apie kryptis:
„O žinai tą vietą, kur būna pasitikėjimo kritimas? Tai tu nuėjai ten ką tik.“
Apie atidumą gamtoje:
„O tai kiškio kopūstai ir rūgštynės – ne tas pats?“
Apie atidumą gamtoje vol.2:
-Tau tos figos ant medžių neatrodo kaip kiaušai?
-Atrodo…
Apie ankstumą:
„Atėjau į darbą antiek pirma, kad dar niekur nebuvo nuimta signalizacija.“
Apie pasiteisinimus:
„Kad man nugarą skauda, tai dar nereiškia, kad aš senas.“
Apie galimybes:
„Ji studijuoja išplėstiniu būdu.“
Apie netikėtus talentus:
„Pas mane labai landūs tarpdančiai.“
Vasarą vainikavo pirmos dešimt rugsėjo dienų Graikijoje, kur be saiko džiaugėmės saule ir arbūzais, o mano keliamos nuotraukos per visus galus turbūt užkniso jus visus, tad nebesiplėsiu.
Labai labai gera susitikti su senais bičiuliais ir sutikti tiek naujų puikių žmonių. Gera tiek laiko praleisti prie vienos ar kitos jūros, maudytis net nebūtina. Na, o dabar kimbam į rudens darbus, bus labai įdomu, pažadu.
Tiesa, o Opalocka jau su visam užsidarė ar dar grįš?
