O čia normalu, kad guliu ir svajoju apie šmutkes? Rūbus, batus, rankinukus, auskarus, skaras, vėl auskarus… Vakar grįžau 4.30, o šiandien kėliaus anksčiausiai ryte, kad nusibelst į blusų turgų žvejot perliukų. Grįžtu po shoping‘o, o galvoj vis blaškos mintis, kad reikia dar ir dar ir dar. Dar tik šiek tiek ir jau tada bus gana. Bet kai pasieksiu tą būseną, garantuotai kažkas jau spės išeiti iš mados ir vėl reikės pildyt atsargas. Ir taip be perstojo. Man toks nuolatinis stresas dėl išvaizdos, kad kartais negaliu net užmigt, kiek apie tai galvoju. Dabar tereikia odinių auskarų, apyrankės, gėlėto ir juodo sijonų, ilgų rudeninių batų ir aš nusiraminsiu. Iki kokio spalio, čiuju.
Įkelta 2010 7 rugpjūčio
