Mieloji, o kada tu miegi? Klausia ji, eilinįsyk palinkėdama labos nakties, nors žinodama,kad man dar anksti.
Aš niekada nemiegu, ironiškai burbteliu.
Dabar 04.44 ir aš pradedu rašyti. Insomnia? Gal. Neklauskit. Turbūt niekada savu noru nesu mačiusi saulėtekio. Na, nebent, jo sulaukdavau, o ne busdavau su aušra.
Mieloji, sveikinu, bučiuoju, gerų tau metų. Noriu pasakyti, kad tu esi vienas iš tų žmonių, kaip aš vadinu su cinkeliu ir man gera tave pažinti.
Žmonės net neįsivaizduoja, kaip giliai mano Cinkelis dabar įsirausęs į save ir laukia, kol kas nors jį pažadins. Tai, ką aš skleidžiu į aplinką šiuo metu, yra tik maža maža dalis to, ką aš galiu.
Žinai, ko labiausiai norėčiau dabar? Norėti. Norėti stengtis atrodyti žavingai, norėti siekti rezultatų. Norėti tiesiog kalbėtis. Kiek daug prikalbėta, kiek daug ir pamiršta. Anksčiau pykdavau ant savęs, kad viską per daug gerai atsimenu. Vardus, datas, žvilgsnius, žodžius, pažadus. Dabar neatmenu nei kitų, nei savo sviestų burtažodžių.
Gerai, kad dar pamenu, jog tada, ketvirtą ryto man darė pėdų masažą. Antrąsyk gyvenime. Neneigsiu, pirmajį atsiminsiu per amžius. Nes tirpau ne fiziškai, o psichologiškai, nes mano žmogus man žiūrėjo į akis ir bučiavo nuo galiukų iki galiukų. Iš viršaus į apačią. Koks šventas, skaistus ir viltingas atrodė pasaulis.
Dabar neatsimenu bučinių, užmirštu, kuo viskas prasideda, ir kuo, paprastai nevykusiai, pasibaigia. Tai beprotiškai noriu tikėti, noriu, kad man vėl ataugtų sparnai. Noriu ne mechaniško vyksmo, o jausti, kaip slysta galiukais galiukais ir virpėti.
Žiūriu į senas nuotraukas. Šventa ramybė ir velniškas džiugesys spinduliuoja iš manęs. Man net nebuvo būtina šypsotis. Tada. Ir tai pastebiu ne aš viena. Kaip nustoti gręžiotis atgal, kaip? Ir kada tai baigsis?
Žmonės byra aplink mane ir baisiausia, jog jau nebe baisu.
Jaunas esi tol, kol dar lieka pirmų kartų. Aš jau nebežinau, kam gali būti pirmas kartas manyje. Verstis per galvą, stengtis, norėti, ar pasyviai laukti, kol ant manęs pradės lyti laime? Buvo, taip buvo ir kartą ir du, gal ir tris.
Noriu, kaip aš noriu tirpti. Noriu skleistis, šypsotis akimis, ne lūpom. Noriu intrigos ir ugnies.
Ir pavargau būti savo pačios prieše. Ir pavargau būti tokia jautri.
Mano Dieve, grąžink man tą jausmą, kai negėda, kai viskas atrodo įmanoma, kai stebuklai seka iš paskos, kai aš nepasiduodu, kai nenusileidžiu, kai išlaikau savigarbą, kai mes sutinkam žmones, beprotiškai daug žmonių, kai sugebu suprasti, kai esu atsargi, kai sugebu pažaboti atvirumą, kai žmonių nuomonė nieko nereiškia, kai dar turiu, kas mane stebina, kai esu atspari. Daugiau saulės, prašau, daugiau saulės tekėjimo man į delnus.
Gelbėk mane, Mano Dieve.
http://www.youtube.com/watch?v=XEUWFvT16f8
i can fly
but I want his wings
i can shine even in the darkness
but I crave the light that he brings
