Padriki gyvenimo reiškiniai.
Once and forever, atsimink, kad aš nemėgstu: kačių, šunų, šiaip gyvūnų, šalčio, viešojo transporto, vaikų, klounų, fejerverkų, karuselių ir atrakcionų, žaislų (ypač pliušinių), video žaidimų, tamsos, suvenyrų, animacinių filmų (išimtys – South Park ir The Simpsons), fantastinių knygų ir filmų, savipagalbos knygų, mimų, tuno, cukraus arbatoje ir kavoje, tekilos, anyžių, hard metal, vištienos, bulvių (in most cases), dalbajobų ir mergų. Amen.
Aš mirštu mirštu mirštu. Guliu paslika lovoje ir neįstengiu nieko daugiau daryti, kaip tik žiūrėti Vampire Diaries (naujos žemumos?). Šiandien dar teko lėkti į Vilnių darbiniais reikalais. Kaip kartais darau, pasinaudojau FB grupėmis, ieškodama būdo keliauti pigiau. Ko gero, daugiau to nebedarysiu, nes kiekvienas sykis atneša ne itin malonų susidūrimą su kokiu nesveikėliu. Šįkart iš Panevėžio pajudėję apie 8val., Vilniuje 10val. Dar nebuvome. Mergaitė važiavo ant devym ir ypač mėgo dideliu greičiu priartėti prie kitų mašinų, o likus dešimčiai metrų iki jų – staigiai stabdyti. Į seminarą pavėlavau ir dar susilaukiau priekaišto, kai paprašiau nuvežti iki ten, kur man reikia. Paėmė 20lt. Whahaha. (Kelionė Klaipėda – Vilnius kainuoja 30). Čiuvelis, kuris turėjo vežti atgal (buvome susitarę 14val.), man jam paskambinus išlemeno: “Mana mąšin sėrvize, nežino, kada atduos”.
O aną savaitę važiavome su energetiniu vampu iš didžiosios E. Kelionės metu nuskambėjo tokios frazės kaip: “Sattoje girdėjau buvo daug narkomanų. Jie žaidė atvirai.”; (į mane) “Tu moksleivė, ania?”, “Nenorit mineralinio? Tikrai nenorit? O tu? Tikrai ne? Vaišinu”. Primena zosės ilganosės vajožus, aprašomus Panelėje. Didelė laimė, kad tai, jog negrįšiu rudenį į Vė Pė U, sumažino dalbajobų skaičių mano aplinkoje.
Taigi, grįžkime prie gulėjimo lovoje. Joa, pirmą kartą per pastaruosius metus sergu. Kosau, čiaudau, nosis bėga, dantuką skaudėjo, bet vakar odontologas sutvarkė reikalus. Štai taip atsiliepinėja trys naktys palapinėje prie ežerų. Na gerai, labiausiai atsiliepia ne miegas palapinėje, o stūgavimas ir lakstymas negausiai apsirengus bei maudynės.
However, buvo linksma, bet ne taip, kaip linksma buvo birželį. Vaibas iššvaistytas, reikia kaupti iš naujo. Vasara oficialiai baigiasi, the dance is over, tūsas nebetaško. Grįžtame į tamsius vakarus prie kompo su knygom, filmais, serialais ir draugais, kurie arba toli užsieniuos, arba tingi lįsti iš šilto guolio gyvam susitikimui. Ir vėl prasidės intensyvaus darbo (laimei, mėgiamo) savaitės, kurias vainikuos ekskursijos po Vilniaus barus ir nesibaigiančios klejonės, savaitgaliai, kurių nepavyks išvengti.
Viliuosi, kad daugiau laiko būsiu viena. Viliuosi, kad nebijosiu tos vienatvės, o kaip tik, augsiu joje ir gebėsiu išgirsti save. Aš nebenoriu, kad viskas kartotųsi taip, kaip visada.
O dabar, atslenka rudenio dievas.
Viskas, esu mergina su aukštuoju. Atsimeni, sakiau, kad švęsiu porą mėnesių? Nešvęsiu. Po paskutinės egzekucijos jaučiuosi taip, tarsi būčiau išprievartauta visom įmanomom prasmėm. Turbūt sakiau, kad šiemet kaip niekad pamilau savo dalyką – man labai patinka dirbti, man įdomu, mane nuoširdžiai veža mano specialybė. Tačiau po to, ką šiandieną teko ištverti, jei būčiau silpnesnė negu esu, ko gero pasakyčiau, kad done su šiuo reikalu visiems laikams. Visgi, silpna nesu ir toliau nagais ragais kasiuos savo keliu, bet. Nesuprantu, kam reikia tiek nežmoniškumo, kokia prasmė šitaip morališkai žlugdyti žmones. Išėjusi iš rezultatų skelbimo sėdėjau trule, važiavau namo, o akyse kaupėsi ašaros. Ne dėl pažymio, o dėl to, kaip klaikiai blogai jaučiaus po visko. Paskutinis atsakinėjimas jei ne prilygo, tai bent jau buvo labai panašus į tardymą areštinėje (at least, palyginus su tuo, ką rodo filmuos). Grįžusi kritau ir miegojau penkias valandas. Viskas baigta, viskas, būtų galima eit švęsti, tik kad jau nebėr nei noro nei jėgų. Šiuo metu sėdžiu ir trinu žmones iš draugų. Je je je.
Viskas, sesija pagaliau baigta, vidurkis – 8.5, pusės štukės į orą paleisti nereikės, beliko išlaikyti final exam ir bus VISKAS. Liko vos dvi savaitės.
O tuo tarpu aš vaikštau išsunktom smegenim, apatiška visam pasauliui ir ne visai džiugi. Visa esybe jaučiu, kad turbūt atėjo laikas, kai jau reikėtų žymiai daugiau laiko praleisti su savimi, o ne blaškantis tarp milijono veidų ir balsų. Būna, sėdžiu su žmonėmis ir jaučiuosi neturinti jėgų kalbėti, o juo labiau gilintis į kažkieno problemas. Dabar tenoriu dirbti dirbti dirbti, kai nedirbu – viena važinėtis riedučiais antakalnio užkampiais, skaityti, rašyti, girdėti, matyti. O taip, visgi noriu būti ir su naujais žmonėmis, kurie spinduliuoja ramuma, bet man koktu nuo bukumo, su kuriuo turiu susidurt akis į akį kiekviename žingsnyje. Koktu nuo kiekvieno idioto, kuris nesupranta, kas yra atsakomybė, koktu nuo tų, kurie be perstojo šneka, bet nesugeba pajudinti šiknos, koktu nuo nemandagių ir nekultūringų bepročių.
Šeštadienį iš naktinių klejonių grįžau pėstute paryčiais, besiklausydama Foje. Sekmadienio rytą pasitikau Plėjuj, bestrikinėdama ir rėkdama, kad meilės nebus per daug. Nuo keturiolikos metų kiekvienas pavasaris pažymėtas šia muzika. Veskitės mane į A. M. koncertą kasnors.
Niekada nesupratau žmonių, kurie ant telefono ar kompo ekrano dedasi mylimųjų, vaikų arba šunų nuotraukas. Niekada nesupratau ir, matyt, nesuprasiu tų, kurie fotkina kiekvieną savo žingsnį ir nedelsiant visą info talpina feisbuke. (Tiesa, emigravę tautiečiai kažkodėl pradeda tai daryti žymiai aktyviau). Amerikiečiai jaučia būtinybę pranešti apie kiekvieną savo judesį (pvz. back home from shop, going to sleep ir pan.), lietuvaičiai – visą žmoniją kasryt pasveikinti ir palinkėti gražios dienos, o kas vakarą – saldžių sapnų. (Taip, aš pati kartais pranešu tam tikrus dalykėlius, pvz. kintančią dislokacijos vietą, bet nu kamon, praktiškumo sumetimais.) Dar viena ypač buji (yra toks žodis?) tendencija – visą pasaulį informuoti apie savo lėkštės turinį. Kas kelias valandas ekraną nusėja įvairiausi maistai. Suprantu, kad visai įdomu užfiksuoti pirmą kartą ragaujamą įdomų patiekalą, pvz., kelionėje, arba puikiai pavykusį ir daug darbo pareikalavusį įdomesnį valgį, bet kodėl tada kasdien žmonės postina sushius (žiauriai madinga, žiauriai, dar smagiau, kad daug kas postina tuos, kuriuos atveža pasiuntinukas, o ne savos gamybos), kijevo kotletus (!!!), arbūzus (čia jau visiškai ekskliuzyvas), gražiai supjaustytą sūrį ir alyvuoges. Žinai, jei fotkinčiau ir pranešinėčiau apie kiekvieną savo ėdesį (kaip daro kaikas), tai, ko gero, neturėčiau kada jo ir suvalgyt.
However, tęsiant kalbą apie mazochizmus internete, pastebėtinas dar vienas reikalas. Daug žmonių, kuriuos pažįstu realiame gyvenime, atrodo normalūs, tačiau savo reputaciją sugeba klaikiai sugriauti veiksmais internete – isteriškais klykvimais (Trinkit iš draugų, viskas atsibodo), ypač taisyklinga gimtąja kalba (neįtikėtina, bet dar yra ir tokių, kurie vietoj v rašo w!) (Koke graži diena, daug saulias), intelektualiom sparnuotom frazėm (Laikas yra iliuzija. Pietų metas dvigubai taip. (?!!?)), šimtai nesąmoningų pasiūlymų kažką žaisti, už kažką balsuoti ar kažką laikinti bei nuotraukomis prie baltų sienų, su pernelyg pabaltintais dantim, nurudintom šiknom ir t.t. ir pan.
Everybody seems normal until you get to know them. To pasekoje užhaidintas bent jau penktadalis draugų, kuriuos mest lauk lyg ir nemandagu. Ir žinai, atvirai pasakius, aš esu egoistė ir tam tikra dalis žmonių ten laikoma dėl to, kad jie kažkada man gali būti naudingi. Esu tikra, kad pas kaikuriuos mano statusas toks pats, tad nereikėtų purkštauti.
Jei kada pamatysite mano šuns/katės/papūgos/berno/žiūrkės/whatever fotkę ant kompo ar telefono ekrano, arba postinsiu savo rytinę kiaušinienę, pagaukit ir išbalivykit. Taip, blogas irgi yra mazochizmo forma, tik bandau ja nepiktnaudžiauti ir viską daryti skoningai.
Ir pabaigai, draugo kanadiečio postas fb:
“Ka tik ziurejau filma apie 8 desimtmeti Amerikoje. Sushi buvo nauja mada ir visi kietuoliai didziavosi, kad ji valgo. Popiulariausia specialybe buvo verslo vadyba, zmones tikejo, kad galima tapti turtingais investuojant i „gera” ideja ir visi norejo siekti turtu lengviausiu keliu… Zmones sekdavo vienoda mada. Pirko pagal naujausios mados tendencijas busta – loftus.”
Nepameskit galvos, skanių sushių.
