Pirmyn į turinį

Žyma: Citatos

Apie keliones, instagramą, visažinius šaunuolius pokštautojus ir delfi komentatorius

Prašau, rimtai man pasakykit, ar daug pažįstat žmonių, kurie gerai gyvena/yra laimingi/jiems sekasi dėl to, kad moka pakentėt? Aš tai ne. Nes tie, kur dažnai sako „aj, pakentėsiu“, dažniausiai ir lieka vis pakentėt, nu daaar biškį, ir dar biškį, ir dar truputį. Ir taip visada. Ačiū visiems už patarimus pakentėt man nepatinkančioj situacijos, bet gal aš pati nuspręsiu, kiek geležinė ta mano kantrybė.

Pastaruoju metu mane persekioja visokie keptain obvijausai. Iš tiesų, net nežinau, kaip tiksliai apibrėžt šį žmonių tipažą, nes jie svaidosi ne tik visažiniškais komentarais, bet ir trečios nokijos senumo juokais, kuriuos išgirdus nejučiom pradedi mintyse piešti sūrelio su aguonom pakuotės išvaizdos kiautą, kuriame jie gyvena ir šlamščia tarybines dešreles užsigerdami diušes.

Aš apie tuos, kurie baliaus metu žaismingai lepteli: „O žinot, kaip rusai sako – pivo bez vodki – dengi na veter“. (Ne, nebuvom girdėję. Ačiū, kad papasakojot.)

Ir tuos, kurie, su tavim kur nors važiuodami nesusituri nepranešę, kad ne visi greičio matuokliai įjungti.

Ir dar tuos, kurie išgirdę, kad apsirgai, būtinai primena, kad gertum daug arbatų.

(Apie apsauginius, kurie merginoms sako „Kažką pametei. <pauzė> Ogi šypsenėlę.“, verčiau nepradėsiu, nes mano nervai ne ant tiek stiprūs.)

Visada labai patinka, kai man praneša, jog „Muša – vadinasi myli.“, į čeburekus dedama kačiukų mėsa, kai žmonės pasako, kad bijo kažką gerti, nes ten „gali būti prisisiota“.

Jie visada visada, būtinai, neišvengiamai, išvydę kokius baltus miltelius (cukrų, krakmolą, druską, skalbimo miltelius) pajuokaus, kad ten koksas.

O ar tikrai manot, kad jei esat užsieny atostogų ir kas penkias minutes uploadinat instagramo fotkes iš įvykio vietos (kažkodėl, man atrodo, kad dar ir straglinat ieškodami wi-fi), sukeliat įspūdį, jog esat žiauriai atsipūtę, laimingi ir kūl? Esu sutikus nemažai tokių atostogautojų ir šiaip gyventojų, kurie šiaip sėdi susiraukę, bet vis nusišypso. Instagramui.

**************

Delfi komentarų akiplėšiškumo viršus: Kai prie straispnio apie Mūzos Rubackytės vestuves su kiek vyresniu užsieniečiu rašo „kekšė barakuda“, „keičia vyrus kaip pirštines“, „apvogs jį ir pabėgs“. (straipsnis gan senas, bet vis pamiršdavau paminėt). Nėra to dar sukurta, ko lietuvis nepasmerks.

Apie išvykas į sodus ir kaimus: „Vykti kažkur į sodus yra visiška nesąmonė, kai 21 amžiuje yra išrastas miestas ir viską galima veikti jame.“

Pažįstamas eina į giminės balių:

-Tai kelintas bobutės gimtadienis?

-Paskutinis.

Palikite komentarą

2013-ųjų Geriausieji

Kadangi, ko gero, visą šventinį laikotarpį kompas bus mažiausiai dominanti interjero detalė, dabar pats metas sudėt visus taškus ir tradiciškai paskelbt metų perliukus. Važiuojam:

Metų Pasididžiavimas: Kai priima į visus geriausius universitetus, į kuriuos užsimanai.

Metų iššūkis: Kai tuose universitetuose dar ir mokytis reikia.

Metų miestas: Dėl fantastiško grožio kalnų – Jasper (Alberta, Kanada).

Metų Public Tūsas: Verslo Rizikos Rezervo koncertas ŠMC per gatvės muzikos dienas. Tautai tereikia vodkės ir šokių, viso kito – bus.

Metų inside tūsas: Šeštadieniniai džiaugsmai pirmąjį savaitgalį po grįžimo iš Kanados, Šeštadienio plotas vingriuos nusitęsęs į Šventadienio nuodėmes vasarą Vilniaus gatvėje ir Užupio pasikalbėjimai vėlyvą rudenį, Vasarinis konjakas nuplaunant tragiškąjį Forum One Kauno Santakoj.

Metų festivalis: Be konkurencijos – Tundra ir nesibaigianti 72 valandų para. Antrąją vietą ima Šopkinės ir mūsų su P. kelionė per krūmus kuprinių pametinėjimo estafetėj.

Metų DJ: Split Pulse (Balta meilė ir visi kiti pipirai).

Metų nežinia: Kai einant iš afterio dingsta maikutė.

Metų šuniukas: Niuki-Raukšliukas-Krepšiukas.

Metų katiukas: Pūkas-Rūkas-Jovaras.

Metų vieta valgyti ir apšnekėt visą pasaulį: Ir vėl Berneliai (nes pilviukas džiaugias visada). Nauja puiki vieta su tikrai gardžiu maistu – Alaus Studija. Visada džiaugiasi skrandis ir Meat Lover‘iuos.

Metų netikėtas miestas: Sietlas.

Metų kelionė: Disciplinuotasis Paryžius su ekskursija.

Metų būsena: „Man nėra įdomu ir aš ne šuva ir mano kantrybė – ne geležinė.“

Metų komplimentas: „Toks nepiktybinis“; „Ji daug pakelia ir nenusišneka“; „Man su tavim negėda“.

Metų koncertas: Be konkurencijos – Depeche Mode.

Metų dvejonė, kurioj šaly esi: Lyapis Trubeckoj koncertas.

Metų viešas tripas: Delfio antraštė: „Kaunietė odontologė, kurios ieškojo artimieji ir policija, pustrečios savaitės gėrė nežinia su kuo.“

Metų trauma: Darbas Šaraškino kontoroj, kur būtų faina, jei pradėtum šeštą ryto, o pabaigtum antrą nakties, nes juk įgysi daug patirties.

Metų kančia: VMI reikalų tvarkymas.

Metų Why?: Tripo uždarymas. (Kaip ten toj dainoj dainavo: Jau nebebus tokių, kaip tu…)

Metų antitipažas: Ofiso dramatikė in her late 20s, dirbanti 10d. per savaitę ir dejuojanti, kad nespėjo pavalgyti.

Metų veikla, kuria visi užsiima, bet visi slepia: Pietūs Makdonalde.

Metų pamoka: Kanada.

Metų personažas: Slaptaėda; Princess Kenny.

Metų bendrumas: Protmūšio komanda.

Metų talentas: Meistriškai sirgt šizofrenija.

Metų alkis: Kai sūris „Džiugas“ ryjamas nekramtytas.

Metų etikėtė: Eurovizija – gėjų naujakas.

Metų pravalas: Kai tv auditorija labiau mėgsta rusiškas programas ir anglų-lietuvių vertėjai dėl to turi kur kas mažiau darbo.

Metų atjauta: Ir negražūs žmonės gali būti linksmi.

Metų priešas: Gaspadoriai visi iki vieno.

Metų nustebimas: Rodeo.

Metų interjero detalė: Suflerio būdelės lempos.

Metų passive agressive ir nesveikas protas: Iš taško A į tašką B vežėjai ir važiuotojai.

Metų patiekalas: Cepelinai, Tom Yumas.

Metų gėrimas: Fanta, Čepkelių trauktinė.

Metų baubas: Keleivių kontrolė. Net jei ir nesi kaltas, gali būti, kad teks nusibaust.

Metų RIP rūbas: Ta pati neatrasta maikutė.

Metų apdairumas: Kai likus valandai iki skrydžio į Omeriką apsižiūri, kad neturi vizos.

Metų serialas: Girls. Nes American Horror Story kartelę iškėlė, o paskui iki jos nebepasiekė pašokt.

Metų Vargo vakarienė: Customer Service Vilniuje. VISUR. („Nu jei labai norit, tai atnešiu tą kitą padažą, bet šiaip mes visada fish and chips su saldžiarūgščiu patiekiam.“, ir t.t. ir pan.)

Metų Laimės Kūdikis: aš (ir vėl).

Metų anglų kalba:

„-Let‘s go to hot springs!
-Do we have to put our bodies into the water or are we supposed to look at them?“;

Miagisters end Biąčilers digry.

Metų gabalai parymot: Elvis – Suspicious Minds, Queen – Too Much Love Will Kill You, Bush – Glycerine, Badfinger – Baby Blue.

Metų gabalai pariaumot: Breach – Everything You Never Had, Kate Bush – Running up that Hill, Niki & The Dove – Mother‘s Protect (Goldroom Remix), Get Lucky (aj, kažkaip…), Miley Cyrus – We Can‘t Stop (ten yra įdėta haliucinogenų, todėl savo jausmų šiai dainai aš pati nekontroliuoju), Robin Thickie – Blurred Lines ft. T.I., Pharrell. Taip, aš šiemet labai neklubinė.

Metų feniksas iš pelenų: Gigi D‘agostino, Valdis Vižinis.

Metų tikras skausmas: Kai žmonės išeina siaubingai anksti ir palieka daug neatsakytų klausimų ir suvokimą, kaip stipriai buvo (ir liks) mylimi.

Metų Filmas: Tai turbūt The Great Gatsby.

Metų nauja pozicija: aš tingiu ir man negėda; nepakantumas situacijai, kuri man yra nepriimtina; nichachiu ni utchitsa, ni rabotat, ni zhanitca, tolka gulėt lovytėj ir žiūrėt serialą.

Metų fetišas: Kalėdinės lemputės (urmu).

Metų vertimas: „Doing blow“ – „Čiulpiu“ (Hangover III).

Metų rojus: Sodas.

Metų kvapas: Sisley – VISI.

Metų geografinis objektas: Kąstyčio Kerbedžio gatvė.

Metų neprašytas socialinis skausmas: Laukimas poliklinikoj.

Metų lingvistiniai išradimai: Autohidrofobija – kai labai labai baisu, kad aptaškys pravažiuojanti mašina.

Metų Citatos: „Pachmielnai važiuot minikuperiu – tai tas pats, kas eiti pas dantistą.“, „Žemaičių blynai yra, ko gero, geriausia, ką žemaičiai paliko po savęs.“.

Metų pametinėtojas: Aš.

Metų sugrįžimas: Priburbuliavęs telefonas.

Metų „sugrįžki (o gal „sudie“?), jaunyste“: Būt vyriausiai savo grupėj universitete.

Metų Vojažas: Edmontonas – Sietlas – Frankfurtas – Vilnius – Panevėžys vienu ypu.

Metų moterys: p. D. Š. ir p. I.K.

Metų vyras: be konkurencijos – p. A. B.

Ne tik metų Meilė: A. B.

Metų draugai: visi tie, kuriems nepaliauju kartoti, kaip man gera juos turėti.

Metų Visagalis: iš giedro dangaus nusileidusios brandos apraiškos ir susireguliavęs moralinis kompasas.

Darbai išsiųsti, ofisiukai uždaryti, galim eiti švęst!

3 komentarai

Haters Gonna Hate, Bloggers gonna Blog arba Atostogos Baigėsi

Apšilimui keletas mįslių, gimusių žaidžiant Aliasą:

1)Gotingemo katinas, kas?
2)Ant kaklo storiems žmonėms būna, kas?
3)Gimsta ten vaikas pas moterį, organas kriaušės formos, kas?
4)Dabar ant to esi sėdęs, kas?
5)Baisi boba su dienoraščiu, kas?

(Ats. apačioje.)

Kai akimirka sutrinki, paklaustas passwordo į Blogo saitą, supranti, kad rašei senokai.

Kol blogas atostogavo, mano gyvenime įvyko daug visokių dalykų – naujos studijos, naujas darbas (apie senąjį, kai susikaupsiu ir nebedrebės rankos iš pykčio jį prisimenant, aš kažkada dar parašysiu, bus priedas prie I. Butkutės knygos „Atleisk savo šefą“), naujai atrasti seniai pažįstami žmonės, verčiantys gyvenimą aukštyn kojom. Kol nerašiau, beveik baigiau remontuoti dar pavasarį išsinuomotus namus, pradėjau dažnai gaminti valgyti, užsiauginau ~10cm plaukų ilgio, apsiprekinau IKEA‘oj ir H&M, Pabuvau Paryžiuj ir Amsterdame, ir netikėtai pačiai sau įgijau net 2 puponautus (gal kam reikia?).

Neapkalbėtų temų taip pat prisikaupė daug. Anonsas:

-Kodėl vilnečiai taip myli kates?
-Kodėl mane persekioja katės?
-Kodėl Vilniuje tiek daug Young Professionals?

Šiek tiek folkloro:

Pavyzdys, kaip nereikia atsakinėti į klausimus, arba apie taip, kaip nuoširdumas ne visada visagalis:

„-Ar aš stora?
-Gal kiek.“

Apie meilę:

„-Kada tau su santykiais jau tikrai blogai?
-Kai tavo significant other ima tavo telefono išklotinę.“

Apie svajonių vyrus:

„-Man jaučiu gražiausias vyras Lietuvoj tai Mackevičius…
-Ar ne per storas?
-Nu man patinka tvirtesnio sudėjimo.
-Pala, tu apie Haroldą Mackevičių, taip?“

Apie toleranciją (no offence to anybody):

„Aš nemanau, kad yra zjbs mergų nep*st.“

Tipiškas panevėžietiškas komplimentas naujam žentui:

„Toks nepiktybinis.“

Apie tai, kas yra tikroji kančia:

„Pachmielnai važiuot minikuperiu – tai tas pats, kas eiti pas dantistą.“

Šeštadienį, po paros kominio gėrimo draugelis kavinukėn atėjęs pachmielo padaryt susirūpino sveikata:

„Becukrį gal turit Redbulį?“

Apie populiariausią orientaciją Vilniuj:

„Biseksualus p**aras.“

Apie talentus:

„Jis labai gerai serga šizofrenija.“

Apie žodžių darybą:

„Pliantciūgai tai čia nuo žodžio „plant“, jo?“

Apie mylimą moterį:

„Daug pakelia ir nenusišneka.“

Jei ką, Vilniaus bibliotekose „Bado žaidimų“, jei tau virš 18, tu nepasiskolinsi, nes tai – vaikiška knyga, kurią norint pasiimti turi arba būti vaiku, arba su juo ateiti, o Berneliuose vaikiško burgerio tau neparduos, nes tu ne vaikas. (True story)

Jei iki šiol buvai šiaip žmogus ir turi vilniečio kortelę, pasirodo, turi ją pakeisti į studento kortelę. Tam tavo sąskaita turi būti visiškai tuščia. Tai padaryti gali tik vienoje vietoje mieste. Jei kortelėje yra 60ct, turi kortelę papildyti iki tokios sumos, kurią išnaudojus, kortelėje liks lygiai 0. Jei transporto švieslentėje parašyta Naujininkai, tai nebūtinai maršrutas juda į Naujininkus, galbūt užrašas tiesiog likęs iš maršruto priešinga kryptimi. Ir t.t. ir pan. (Even truer)

I‘m back, o atostogos dabar negreit.

Atsakymai:

1)Betmanas.
2)Pagurklis, bet ne strijos, kaip buvo atsakyta.
3)Gimda.
4)Kėdutė, bet ne „priklausomybė“, kaip buvo atsakyta.
5)Bridžita Džouns, bet ne Ana Frank, kaip buvo atsakyta.

Palikite komentarą

TEGYVUOJA SŪPYNĖS

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.


Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai aš, bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you until now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju). Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze – “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr. Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėsi, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

2012m. – Po visko. „Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.“

2013m. Šiemet IR VĖL manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 97, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim. Bilietus pirkom dar žiemą. Iš to pirmojo šimto.

Bėgioja šiurpuliukai per nugarą.

2 komentarai

Prie 30° karščio rimtai nebesigalvoja

Šis savaitgalis buvo pats geriausias iš visų nuo tos šaltos snieguotos kovo 30-osios, kai po 32val trukusios kelionės nukritau Vilniaus oro uoste ir pusvalandį nesupratau, kur atsiimti lagaminus.

Pasirodo, laimės formulė paprasta, tik buvo primiršta – reikia daug šokti, daug juoktis, daug išsidirbinėt, daryti dar nedarytus dalykus ir eiti dar nepramintais keliais.

Mane supa tikri lingvistai – humoristai, todėl negaliu, nagi negaliu nutylėt šviežiausių nugirstų perliukų bei bežaidžiant žodžiais gimusių įžvagų.

Apie namų ruošą: „Jinai visą rytą aiškino – išplauk šiukšles, išnešk indus…“

Apie first world problems: „Man pavyzdžiui labai nepatinka, erzina, nu negaliu, kai šaldytuvo dureles darant jos būna taip prisispaudę, kad gaunasi visą šaldytuvą pajudint.“

Apie RENGINĮ: „Eurovizija – gėjų naujakas.“

Apie vežėjus: „Tas taksistas koks normalus buvo, be ūsų, viską ten.“

Apie imidžą: „Aš ten į tą tūsą netyčia nepasiruošęs nuvariau, su fulkiapu, maike kažkokia, o ten įeinam pro duris – žiūrim, kad nepritapsim, nes mat visi, ne tai, kad pasipuošę, bet seni.“

Apie atjautą: „Ir negražūs žmonės gali būti linksmi.“

Europa yra rojus žemėj, atvičiaju.

Palikite komentarą