Žyma: Citatos

Tęsiant netikėtų citatų ciklą, vėl dedu šį tą. Ir vėl sakau, jog nepatikėtum (pati netikiu) iš kur ir kieno tie žodžiai. Laikui bėgant paprastėju, ar kaip čia?

„Mes nebesugebame išlaikyti pagarbos vieni kitiems. Visose srityse… Vien piktinamės, įžeidinėjame, apkalbame. Juk niekada nesakome: oi, kokia graži pora, jie gyvens ilgai ir laimingai. Kur tau!”

„Klaiku, kad vyrai nebenori prisiimti atsakomybės. Pasikalbu su draugėmis, jos sako: neduok Dieve, kad vyras kaip nors suprastų, jog aš norėčiau ilgalaikių santykių, norėčiau kurti šeimą, draugauti, kad būtume atsakingi vienas už kitą. Jis juk pabėgs tai išgirdęs. Ir taip – diena dienon, niekada nežinai, planuoti kartu Kalėdas ar ne? Moterys nebenori gimdyti vaikų. O kodėl jos turi norėti? Juk nežinia, ar vyras bus šalia, kai gims vaikelis. Kai vyrai nustojo prisiimti atsakomybę, moterys tapo valdingos, nes joms reikia apsiginti, išgyventi. Vyrai visai ir nenori grįžti pas tas valdingas moteris, nes jos yra užknisančios.”

Taigi, pati kaipsyk bandau mokytis nustoti spjaudytis žaibais bevarydama ant visko, kas mane supa, burnotis, keikti ir kritikuot viską. (O tu žinai, kokia baisiai talentinga šitoj srity esu). Sekas gal ir ne visai gerai, bet jaučiu, kaip galvoje pradeda bręsti tam tikras vidinis suvokimas, apie tai, koks svarbus solidarumas saviems, kaip svarbu puoselėt, girti, skatinti ir vertinti žmones, ir, svarbiausia, mokytis tai daryti nuoširdžiai, nes, kitu atveju, sumeluotas malonumas gali kaip tik būti žalingas. Ir žinai, tas mokymasis oj koks nelengvas procesas, tik vaisiai čia itin gardūs, tai įkvepia. Nujaučiu, jog net ir mano draugai, pažįstantys mane seniau, stebisi, jog tam tikrais aspektais virstu i gerąją pusę. Didžiausias pavojus – tai, jog gali perdegti, sulaukęs pasipriešinimo, nesupratimo ir šaltumo (o taip tikrai nutinka), didžiausia laimė – jog matai, kad mokais ne vien tu, nes ir kai kurie aplinkiniai auga ir bręsta, mokos lavint savo pozityvą taip pat.

Antrieji žodžiai velniskai skaudžiai taikliai drebia tiesą į veidą. Ir ne tik vyrai, visi žmonės ne tik, kad nenori, bet jau ir nemoka prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Ir šito mokaus labai per šį pusmetį. Bandau gyventi taip, kad nebūtų baisu atsakyti už ištartus žodžius, duotus pažadus, už savo žingsnius. Štai čia tenka mokytis ir toliaregiškumo, nes, prieš atlikdamas veiksmą, turi bent minimaliai numatyti ir atoveiksmį. Laimei, jau kelissyk įsitikinau, kad, kai priverti save eiti atvira dūšia ir, tarkim, pripažinti savo klaidą, ar pažvelgti sunkumams tiesiai į akis, paskui jauti stebinančiai pakylėjantį palengvejimą. Kai suvoki, jog visą gyvenimą nuo savo neteisingų žingsnių nesislėpsi ir nebėgsti, taip pat aplanko šioks toks atokvėpis. Matai, šimtą kartų tyliai užparinęs save del kažkokios klaidos, vis dar nešiesi daug purvo su savimi, o štai ėmęsis veiksmų ar bent jau žodinių ėjimų, palengva skinsies kelią į kaltės išpirkimą, galiausiai atsikratydamas visų sąžinės priekaištų ir tada jau gal net ir miegoti galėsi ramiau.

Kartu su šios savybės brandinimu bandau vyt ir baimę priimti save tokią, kokia esu. Su visu kvailumu, trapumu, paronojom ir šyzom. Ir su tom pačiom klaidom. Kuo čia tinka pacituoti žodžiai? Supranti, kai nedrįsti savęs mėgti su visais minusėliais, pradedi kurti save su kauke ir ta kaukė dažnai ir pasižymi ne pačiom šviesiausiom ar tyriausiom savybėm. Susisuki į kiautą ir bijais pasaulio, nes tau neramu, jog kažkas gali imti ir sugriauti viską, kuo tiki, tai, kas tau šventa. Begyvenant tame kiaute ilgainiui ir išvystai tą gynybos mechanizmą, kurio, kitomis aplinkybėmis, tau net neprireiktų.

Vaje, kokia baisi bėda tai, jog visą gyvenimą buvome mokomi slėpti, kaip jaučiamės, malšinti emocijas, prisiimti kitų primestus jausmus. Patinka berniukas – sėdi ir tyli, grįžti namo ir verki vakarais į pagalvę, nori didesnio gabalo torto, nesakai, nes juk nedrąsu, negražu, tai ir lieki alkana, kažkas pasako, kad vaje, kokia maža esi, pradedi pergyventi ir pergalvojinėt, tai gal ir tiesa, užuot atkirtus, jog myli save su visom ekstraordinariom detalėm ir pasiuntus visus po velnių.

Kažkam išreiškęs simpatiją ne sykį būni nesuprastas, todėl kitais kartais verčiau patyli; pasakęs savo nuomonę sulauki skaudaus atkirčio, todėl vėliau tą nuomonę ir pasilaikai sau ir taip pamažu kiši save į tą prakeiktą kiautą, kur, tiesą pasakius, gali ir nuvyst su visam. Paskaičius tai, ką rašau, gali susidaryt klaidingą nuomonę, jog esu depresuotas ir kompleksuotas žmogus, bet, vaje, toli gražu. Todėl tai, jog randu tokius jausmus savo esybės pakraščiuos, verčia tik spėlioti, kiek jų gali slėptis pas silpnesnius.

Mokaus dar ir dar ir dar kartą nebekreipti dėmesio i tai, ką galvoja kiti. Bet, na gi būkim sąžiningi, jei tie kiti negalvotų, daug visko nedarytumėm iš viso – nei veidus kasryt tepliotumėmės, nei feisbuke statusus taip aktyviai updeitintumemės, nei džinsus lopytumėmės.

Tad labai svarbu susirasti sau terpę, sudarytą iš tokių žmonių, kurie netrukdo, o kaip tik padeda bręsti, augti ir vystytis. Šiek tiek gaila, bet gal ir įdomu tai, jog dar daug dirbti teks su savimi, ugdant aptartas savybes, nes vis dar nešiojuos apsčiai negatyvo ir baimės.
Pradžiai, viešas sąžiningas prisipažinimas – man rūpi, ką galvoja kiti. Man svarbu, ką žmonės pasakys. Aš negaliu gyventi be dėmesio. dėl to kartais ir alpėju kaip ta gėlelė be vandens.

Palikite komentarą