Pirmyn į turinį

Žyma: Brainstorm’as

Filmai, savianalizė ir ruduo

Aš dar ne Lietuvoj, o jau pradeda užknist visi kašio entuziastai. Maždaug kas antras postina, kaip jiems faina, kaip čia visi pavaro, o aš realiai net nežinau, kas per žaidimai vyksta ir žinot nenoriu. Na ir šiaip, man atrodo, tie, kam įdomu, ramiausiai gali viską susiguglint ir susižinot ir be fb draugyčių pagalbos.

Kątik pažiūrėjau The Ghostwriter. Ir kaip visada, aš, blondinė, nepagavau galo. Filmo žiūrėjimo procesas – vienas malonumas, bet nedaeina finale man tie mindfuck‘ai. Taip jau buvo su Shutter Island (trys draugai po pusvalandį man aiškino, kaip ten viskas iš tikro buvo) ir tuo pačiu Inception (kurį ubergudrūs lietuviai sugebėjo išverst Pradžia (p…..c  nesikeikiant)). Na, bent jau galas nesugadino viso filmo, kaip kad nutiko su kitu Polanskio fainu (neskaitant pabaigos) darbu – The Ninth Gate. Taip taip, aš šį vasaros sezoną peržiūrėjau daugiau filmų, nei per visą gyvenimą, turbūt. Dabar neapsisprendžiu, ar griebt L. A. Confidential ar Talk to Her. O gal išvis nert į Ally Mcbeal ketvirtą sezoną. Nes The O. C. (naujas žostkas kablys, prieš kurį net Gossip Girl nublanksta) serijos, kurių dar nemačiau, dar neatsisiuntė ir neatsisiųs, kol negrįšiu namo, kur internetas ne per usb, kaip čia.

O šiandien turėjau labai fainą pokalbį apie moralę, reputaciją ir public opinion bei common sense, kuris dar labiau man galvą sujaukė, nei ši buvo susivėlus iki šiol. Nieko neveikiu, tai visokiom savianalizėm užsiimu. Bet jau nebe ilgai!


Groja Macy Gray – Try

Palikite komentarą

Aš jau tikrai noriu namo

Ryt pagaliau važiuojam į Insbruką kalnų  žiūrėt, ačiū Dievui prišnekėjau namų deives išlįst pasikultūrint, jei galima šią misiją taip pavadint. Šiaip gal ir nieko baisaus būtų keliauti vienai, bet vistiek kažkaip lievai (pirmyn-atgal 10val. traukiniu). Mums čia liko vos 6 dienos. Gal ir gerai, nes jau tikrai jaučiuosi stuck, reikia kažkokio judėjimo. Reikia tūsų, žmonių ir veiklos. Grįšiu, susitvarkysiu milijoną reikalų ir po poros savaičių lėksiu į Berlyną. Dėl buto niekas niekas neaišku. Neramu.
Beje, man labai labai reikia maikutės su Batman atributika. Labai labai. Gal žinot, kur rast? Nes nu taip man gražu, kad umiraju. Visokios iš suvenyrų paduotuvių padišovos netinka.

Palikite komentarą

She’s a mess She’s a mess

Man atrodo, kad man užsitęsė klaiki pagirių paranoja. Kai stipriai geriu ir linksminuos, kitą dieną, kol kamuojuosi nuo abstinencijos ir dehidratacijos, vis neapleidžia jausmas, kad kažką būsiu prisidirbus, bet to neatsimenu. Būna, kad būnu prisidarius gėdos, bet būna, kad ta sąžinės graužatis kyla velniai žino, dėl ko. O štai dabar, jaučiu, kaip karts nuo karto užpuola baisi panika iš serijos „O ką, jei nesusirasiu buto, jei užsirausiu ant kokių durnių ar nepasiseks su dokumentais“(ir t.t. ir pan.). Sėdžiu sau ir panikuoju, nes gyvenimas yra pateikęs tiek zapadlo, jog sunku patikėti, kad įmanoma situacija, kuomet viskas klostosi pagal planą. Įmanoma, kad nesijaučiu saugi ir dėl to, kad turiu mažai veiklos, mažai bendrauju su normaliais žmonėm, neturiu normalių namų, nežinau, kas bus toliau ir šiaip, pergyvenu gan keistą stadiją gyvenime (užsieniai, dieta etc.). Iš tiesų, rodos, jau ir esu oficialiai suaugęs žmogus, pasiekęs visus įmanomus legal ages, bet vistiek jaučiuos toks vaikas, kad pačiai kartais juokinga. Nesveikai pergyvenu dėl išvaizdos, dėl to,„ką žmonės pasakys” (is that really the girl I know?, nustebs kai kurie) ir kasnakt sapnuoju, kad kaip nors sufailinu gyvenime. Nėra labai smagu.

Palikite komentarą

Nesąmonių muziejus

Skaitinėju čia dabar visokio plauko literatūrą ir netikėtai iškilo toks klausimas, o jūs esate kada nors ėję kavos ir iš tikro gėrę kavą? Nes aš, kiek prisimenu tokius nekaltus išėjimų kavos, niekada jos taip ir neužsisakydavau, prasidėdavo vynas, alus ir kiti smagumynai, o finale namo parsirasdavau paryčiais arba kitą dieną. O dabar išvis kavos net nebegeriu kažkaip.

Vakar nužudė pokalbis su dviem panom (abi kambariokės bendrabutyje). Aš jų paklausiau, ar bendrabuty turėjo wireless internetą. Viena sako „Taip, aišku“, kita sakė „Ne“. NU. Paskui, kiek mačiau, taip ir nesuprato, kodėl žvengiau balsu ir gausiai.
Dabar lauke 26 gradusai, o ofise kažkas įjungė radiatorius. Afigenai.

Šiandien parašiau keturių puslapių straipsnį anglų kalba apie tradicinį mezgimą Austrijoje. Neklausk, mielas dienorašti.

Beje, jau numečiau 16 svarų. Sakau svarais, kad įspūdingiau skambėtų:D Skamba Jaydee – Plastic Dreams. Man patinka sintetika.
P.S. Ačiū visoms pizdutėm, kurios šiandien susikrovė šokoladą ant mano dokumentų. Ubju n x.

Palikite komentarą

Aš neturiu laiko idiotams

Nežinau, kodėl, bet jau kelintą vasarą maždaug tuo pačiu metu mane ištinka tokia stadija, kai nebegaliu pakęsti kitų žmonių. Tokios fazės aplanko kartais ir kitu metų laiku, bet kuo daugiau būnu viena ar kelių tų pačių žmonių rate, tuo labiau ši būsena veši. Viskas erzina, nenoriu su niekuo šnekėt, socializint ir šiaip užsiimti komunikacija. Žinoma, nekalbu apie saviškius, artimiausi žmonės visada mieli, kad ir kas. Juolab, kad jie žino, kas yra kas ir supranta, ką sakai be smulkesnių paaiškinimų. O štai labiausiai žudo bendravimas su visokiais aplinkiniais, kuriuos primeta gyvenimas. Čia dar labiau erzina vėl ir vėl tie visi “Do you speak English“ ir nesibaigiantys misanderstendingai. Erzina, kai univere ar kur kitur tenka bambukams aiškint, kaip naudotis google translator‘iais, maps‘ais ir kitais išradimais, kaip daryt vieną ar kitą darbą, kaip ieškoti informacijos, kaip nueiti į kirpyklą, parduotuvę ar ant trijų raidžių. Taip, man irgi kai kuriuos dalykus kažkas kažkada išaiškino, o bet tačiau ilgainiui pati išmokau, kaip surasti tai, ko man reikia. Ačiū Dievui, turiu ir draugų, kurie mane palaipsniui edukuoja ir priverčia pačią ieškotis išeičių iš tam tikrų situacijų ir pasako, jog viskas tik tam, kad pati išmokčiau savarankiškai suktis. Pasikarščiuoju, papykstu, bet paskui pripažįstu, kad buvau neteisi ir lieku dėkinga. Bet čia jau tokios sudėtingesnės situacijos, kuomet kažkas neveikia, reikia specifinės info ir pan. O štai kai žmogus ima ir paklausia, to, ką realiai pats galėjo per tą laiką susigūglint, norisi tiesiog išspardyti jam šikną. Nekenčiu žmonių, kurie nevertina kitų laiko, kurie įpratę viską daryti lėtai, malti š, vėluoti ir dar skųstis, kad nieko nespėja. Nemėgstu tokių, kurie išsidirbinėja, susireikšmina, suasmenina darbinius reikalus. Nesuvokiu, kaip dar kai kurie leidžia sau būti tokiais atsilikusiais šiuolaikiniame pasaulyje. Dar baisiau, kai pats augi, keitiesi, pleti akiratį ir su siaubu stebi žmones iš praeities, kurie likę prie tos pačios papelijusios filosofijos, kur juos seniai palikai. Aš neturiu laiko idiotams. O genijai manęs nemyli. Likimo ironija, ak.

Excusez-moi, kad tokie negatyvūs post’ai pastaruoju metu, bet at the moment tai sukasi galvoje.

Palikite komentarą