Padriki gyvenimo reiškiniai.
Kai klausau Kooksu, Bon Iver ir visų kitų Take Away Show įrašų, kai nurimstu ir kvėpuoju ramybe, taip iki kaulų smegenų gelia, kaip norisi spragtelėt pirštais ir atsirasti Berlyne, su tam tikrais žmonėm, gitaros garsais, dūmais aplink ir negalvot, ką reikės daryt toliau. (Meluoju, aš visada galvoju,bet..!)
Ar kas suskaičiuos, kiek sykių išklykiau Skinny Love ir Rocks and Daggers. Ir tai nebuvo love story, tai buvo gražus trumpas tripas, be jokių neteisingų sentimentų.
Ši vasara kol kas ne tik pati geriausia, bet ir tikrai produktyviausia – trys stovyklos, keturi open-air’ai, veik savaitė pajūryje, nesuskaičiuojami vakarai su draugais, o, jei viskas bus gerai, kitą savaitę ir išvyka į numylėtąjį Berlyną. Kad ir kaip, vis dėlto smagu iš lėto formuoti tvarkaraštį rudeniui ir žinoti, kad greitai iš daug maž tingaus grįšiu į tą režimą, kuomet daug dirbama, bet tuo pačiu ir jaučiama, kaip nemiega protas, stiprėju fiziškai, morališkai ir dvasiškai. Kai ir nuveikti išeina daugiau, nes mokama vertinti laiką, ir poilsis tampa saldesnis.
Sekmadienio vakarą Satta Outside metu apsidairiau aplink ir, matydama šalia mylimus žmones tariau sau, gal ir gerai, kad lieku Lietuvoje. Nes meilės čia tiek, kiek niekur kitur, ko gero nerasi. Čia šalia mylimieji ir juokas toks, kurio svetimi nesupras. Čia daug dalykų yra beyond. Čia aš vėl bandysiu suimti save į rankas, nes, kad ir kaip nenorėdama, vis išsprūstu. O gal ir nenoriu neišsprūsti?
Ir vis tiek, atsiminsim geriausiai tai, ką padarėm. Ir verčiau gailėkimės tik dėl to, ko neišdrįsom.
Dievuli mano, laimink mane, pakišdamas pagalvę, kai pati save skriaudžiu. Nevalingai.
Vasara nesuvokiamu greičiu veržiasi rudenin, o aš atsirandu ten, iš kur kažkada jau pabėgau. Aš neįstojau į Berlyną, aš liksiu gyventi Lietuvoje. Kvaila suvokti, kad tas pasilikimas čia mane itin lengvai gali nuvesti į regresą, bet dar kvailiau žinoti, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tad tik sava valia renkuosi, kaip bus. Būtų gerai, jei ta valia nebūtų pasileidusi man iš rankų pastaraisiais mėnesiais.
However, gana lyriškų natų, ne viskas prarasta. Jei jau taip nutiko, reiškia, kad ne be reikalo, joa?
So far gyvenu geriausią vasarą gyvenime. Ir ne viena aš. Tundra, stovykla, Migruojantys Paukščiai, Šopkinės, vakarais su žmonėmis… Pasaka, ne gyvenimas. Ypač džiūgauju sutikusi keletą naujų žmonių, kurie nėra drungni. Neįtikėtina, kaip pusę gyvenimo kažkas tūno visai greta, tik kažkokių atsitiktinumų ir sutapimų dėka (ar dėl jų kaltės?) nesusiduriam kaktomuša. Man labai labai baisu, bet tas baisumas žadina. Tik va stogelį rauna nesveikai. Išties, kažkas toje galvoje verčiasi kūliais. Dieve duok, kad nepersitemptų.
Aną savaitę teko nemažai bendrauti su filosofu L. Degėsiu. Klausiausi ir registravau išgirstas, kartais gal ir šimtąsyk girdėtas, tačiau iki skausmo tiesias tiesas. “Žmogaus misija – iš savęs ką nors padaryti”, teigė jis. Kaip spyris šiknon man tie žodžiai visada prisimins, kai užsimanysiu patingėti ir užplaukt pasroviui. “Jei nieko su savim nedarai, vis tiek vykdai nedarymo procesą.” Atsiriboti neįmanoma.
“Moralė – tai neleidimas sau tam tikrų dalykų. Nedarom nuodėmių, nes sveikatos tiek neturim.” Po šimts, negi ne?
Aš tiek daug noriu ir tiek daug galiu, kad ta plačioji pasirinkimo laisvė veda į beprotybę. Ir, kaip sykis, į, ko gero, ne pačius išmintingiausius sprendimus. Išmintis pradeda byrėt į šipulius, kai nebeturi laiko pabūti su savimi. O valia praranda savo stiprybę, kai tik patiki, kad jau užtenka, kad viskas jau tavose rankose. Kai leidi sau pasileisti ir nebemoki savęs sustabdyti su pagreičiu savo balta spalva įsiliedamas į visą kitą juodą. Ir lieka tik pilka.
Meldžiuos, kad mano numylėtieji vidiniai virsmai, su kuriais taip susigyvenau prieš pusmetį neapsamanotų ir nepasitrauktų iš mano pasąmonės. Jokių sentimentų, tik sveikas pragmatiškumas, jokių sentimentų! Nes meilės kančios – neurotikų užsiėmimas. Neleiski man pavirsti į mergaitę, kurių taip nemyliu.
Kada, jei ne dabar?
Dalbajobai, aiškinantys, ką turiu daryti, eikit ir nusižudykit, vis tiek jūsų niekas nepasiges.
„Išnuomojame butą tvarkingai ramiai dirbančiai merginai be žalingų įpročių.” Ich liebe Lithuanian society, bliatt.
Niekas negalėjo patikėt, ir pati dar netikiu, bet šį savaitgalį praleidau namie – jokių draugų, jokių svaigalų – ir pagaliau pabaigiau kursinį darbą. Penktadienį laikiau vieną svarbiausių egzų, dėl kurio visiškai nebuvau tikra – penketo būtų užtekę, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau gauti septynis, kas pas šią dėstytoją yra labai daug. Palengva mokslai ritasi į pabaigą – liko tipologijos (gretinamoji kalbotyra) egzas ir final exam, kuris, ko gero, pareikalaus nemažai streso ir jėgų. Ir tada, jei viskas gerai, bus viskas. VISKAS. Viskas paaiškės iki birželio trečios, laikykit kumščius.
Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau dabar išgriūti kur prie baseinėlio su aperolio taure rankoj. Svajonės svajonėm, o kolkas – reikia varyti pilnu tempu.
Beje, pirmą kartą gyvenime vasarą leisiu Vilniuje. Įdomu. Kasdien vis labiau stiprėja ilgesys Vienai ir Berlynui. Kartais taip maudžia, kad noris užsikasti po žemėmis. Norisi tikėti, kad dar bus, kada paklajoti po pasaulį ir niekuo nesirūpinti. Gaila, tačiau darosi vis sunkiau patikėti, kad kada dar jausiu įkvėpimą. Mano pasaulyje meilės nėra. Užvis labiau jos nėra čia, Vilniuje, vienišų šunų mieste.
Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.
Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.
Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.
Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.
Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.
Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.
