Pirmyn į turinį

Žyma: Beautiful Life

Įkelta 2011 10 kovo

Minčių pliūpsniai/namų paieškos part III

Viena nemėgstamiausių veiklų mano gyvenime – būsto paieškos. O kai to būsto ieškotis tenka jau trečią kartą per dešimt mėnesių, pasijunti kaip žmogus be vietos po saule. Nors ką jau čia, juk taip ir yra. Mano pasaulis jau veik metus lagamine, mano namai – ten, kur atsirandu, mano mintys – pasklidę po visur per nesibaigiančius pokalbius su visais ir visaip, mano norai, svajonės – vieną dieną Kopenhagoj, kitą – Zimbavėj.

Kad ir kiek keiksnojuos, visgi, skųstis man nederėtų. Jaučiuos taip, tarsi grįžau į paauglystę, tik su daugiau supratimo, atsargumo ir nuovokos. Geriu gyvenimą, darau viską, kad tik paskui nereikėtų suktis atgal ir keiktis, jog prasnaudžiau jaunystę. Kad ir kaip šabloniškai tai nuskambėtų.

Tyliai meldžiuosi, kad nieks nedrįstų išblaškyti mano naujagimių minčių, mano polėkio ir optimizmo.

Už daugybę teigiamos energijos turiu būti dėkinga visai netikėtai pasisukusioms aplinkybėms. Džiūgauju ir bandau iš savęs išspirt benamį ilgesį. Nes juk neverta, ar ne?

Palikite komentarą
Įkelta 2011 28 vasario

Laimės

Na, visų pirma, dar nepasakojau savo paskutiniųjų dienų Berlyne įspūdžių. Buvo visko. Daugybė žmonių, vietų, be proto daug vyno, bemiegių naktų, tūkstantis apsilankymų prie Berlyno sienos ir Branderburgo vartų, galybė gardžiausių turkiškų vakarienių, daug, bet neužtektinai gitaros skambesio, pokalbių iki pirmų saulės spindulių ir nesibaigiančių klejonių.

Daug juokiaus, krykštavau, šokau, mažai miegojau, daug murkiau, truputį įsimylėjau, truputį išsigandau, spėjau sutvarkyti visus reikalus, nors ir truputį pasileidau, labai atsipalaidavau. Pirmą kartą gyvenime aš nebijau.

Dabar antrą savaitę leidžiu mažame kaimelyje, vis prisimenu ir vis pagalvoju, kokia visgi laiminga esu. Ir visada spjaunu tris kartus per petį, bijodama nuvyt tas laimes šalin. Bet niekada nepamirštu išsiviept ligi ausų.

Kiekvienas bebundančios saulės liežuvio kyštelėjimas pro langą apsuką galvą ir mintyse jau rezgu nesibaigiančių kelionių planus, kuriu svajones ir žinau, kad po gan šviesios šiltos žiemos laukia dar šviesesnė ir dar laimingesnė vasara.

Over and over again pora nuostabiausių pavasario muzikų.

Esu tokia rami ir patenkinta, kokia būti niekada net svajoti nedrįsau.

2 komentarai
Įkelta 2011 2 sausio

New Year Resolutions arba jei svaigt, tai svaigt

Aišku, būsiu gan banali darsyk ir pasidalinsiu daugiau ar mažiau nuoširdžiu list‘u kitiems metams. Kai buvau durna paauglė, rašydavau tokius, o po to būdavo labai smagu po metų žiūrėt, kad pildos ir dar su bonusais. O be to, gyvenimas parodė, kad kai turi planelį, sarmata paskui prieš save, kai nevykdai, o kai kurie pasvaigimai dar ir nustebina, kai materealizuojasi. Here we go:

· Susikaupt, įspirt sau į šikną ir parašyti normalų kursinį (o ne tą tokį, kai skiri jo rašymui 12val. iki deadline‘o išsiųsti.);

· Iki 2010 03 20 neišleisti daugiau nei gaunu. Planas keblus, bet įvykdomas;

· Nepirkti daiktų, kurie patinka tik truputi;

· Daugiau daryt, mažiau šnekėt;

· Iš viso, šnekėt mažiau. Ta prasme išmest lauk iš gyvenimo tą saldų pomėgį pletkavotis, nes čia kaip su tuo nesveiku maistu – vykdomuoju momentu gardu, o paskui maudžia pilvą;

· No Black Outs, nes paskui labai paini gyvenimo puzle prasideda;

· Eiti į teatrą, galerijas ir muziejus;

· Kompu naudotis dažniau ne lovoj gulint, o prie stalo. Prie darbo stalo;

· Pasidaryti tatuiruotę;

· Mokytis mažiau sarmatintis;

· Negert po pilną, gert po pusę;

· Daugiau judėti, mažiau bambėti. Išvis, nebambėt ir nepizdelint tiek;

· Nesikeikt;

· Įvaldyt dvyrką (labai labai didelis challenge čia);

· Toleruot žmones su visom jų laimėm ir nelaimėm (probably the most challenging);

· Nepradėt rūkyt;

· Stipriai kontroliuoti pinigų, išleidžiamų svaigalams, kiekį. Išleisti jiems nei kiek;

· Skaityti;

· Rašyti. Daug daug daug;

· Įsigyt Mazda2 2007m. laidos;

· Intensyviai tobulinti vokiečių kalbos įgūdžius. Neapleisti ir anglų bei rusų kalbų, žinoma.;

· Negauti jokių baudų kelyje;

· – dar 6kg;

· Baigti universitetą;

· Nustoti atidėlioti einamuosius reikalus. Imtis išankstinių atsargumo priemonių kebliose situacijose (kaip pvz. Universiteto baigimas);

· Nemeluot;

· Prisiimt atsakomybę už savo veiksmus;

· Tobulinti kirpimo įgūdžius;

· Grįžti į visišką blondiniškumą (ant galvos, ne viduj jos);

· Fotografuoti gyvenimą;

· Filmuoti gyvenimą;

· Keliauti (UK pamatyt pagaliau, po velnių);

· Nerėkti ir nesiardyt. Kuklumas – dorybė;

· Prižiūrėt dantis, akis, nagus, plaukus ir ragus;

· Dėt ant visų, kurie nurodinėja, kaip gyvent. Dėt ir ant tų, kurie nėra pakankamai išmintingi, kad mane įvertintų;

· Žiūrėti filmus iš man sudaryto list‘o, o ne saldumynus iš list‘o romantic comedies;

· Puoselėt garbę ir orumą;

· Nuvaryt į Lady Gagos koncertą (įsivaizduok);

· Kopti karjeros laiptais;

· Megzti naujas pažintis ir mėgautis tuo;

· Netingėt ir nemiegot savaitėm;

· Tobulinti išvaizdą bei asmenybę;

· Puoselėt mylimuosius;

· Nepasileist. (Mityboj, laisvalaiky etc.);

· Įstot į padorų Magistrą. O jei neįstosiu, turėt gerą priežastį, kodėl ne.

Taip galima tęsti be galo. Taip taip, žinau, kad list‘e mintys šokinėja viena prie kitos, bet neišmanau, kaip jas suskirstyt į kategorijas, tai turim, ką turim. Viensdutrys važiuojam!

Palikite komentarą
Įkelta 2011 1 sausio

Apie atostogas Lietuvoje ir netikėtai prabudusį patriotiškumą

Taigi taigi, gan ilgai tylėjau, o tiksliau, gyvenau taip aktyviai, jog rašyti ūpo nebuvo nei kiek. Vakar parsiradau į Berlyną po dviejų savaičių Lietuvoje. Galva susisukus juodai, atskirt, kaip čia kas, sekas ne visai. Reziumuojant, galiu pasakyti, kad laikas, kurį praleidau namie, buvo įspūdingai geras – užteko visko – buvo ir jaukių pasisėdėjimų ramumoj ir tokio reivo, kad ou mai gad.

Grįžau ir iškart pradėjome mano gimtadienio šventimu. Šokiai, šampanas, šėlsmas ir šiluma! Pora detalių, šiek tiek padedančių susidaryti nuomonę apie vakarėlį: draugas sakė, jog išeis apie dvi ir negers. Išėjo apie septynias (a.m. of korz), tiesiai darban; mieloji R. juokėsi rytojaus dieną „Draugės žiauriai pyksta, kad smigau pirma, nu bet kamon, tai įvyko 6.30! (a.m.).“ Siurbėm vaisių ir šampano krušoną, šokom, klykėm ir daug juokėmės. (kaipmat susigadinau meikapą, nes iš to juoko net ašaros dribo – tiek emocijų buvo susikaupę.)

Vėliau sekė kalėdiniai parčiai – anarchija in Panevėžio party areas. Taip vaikiškai/paaugliškai smagiai užpjovę su vienu senu draugu nebuvom jau senokai (gaila tik, kad jis finale šiek tiek traumavosi, na, bet vyras stiprus, žaizdos greit gyja). Antroji Kalėdų diena man praėjo jaukiai ir smagiai, kitiems – vėl su reivu ir atminties duobėm, bet all in all – nerealiai gerai.

Finalas buvo mano trečiadieninis vizitas į Vilnių – viskį pradėjom gert jau kelionėje – už ištikimus draugus ir gražius plaukus. Vakaras išsiplėtojo į visai nemenką draugų susibūrimą ir šėlsmą pradžioj Bix, vėliau – ŠMC ir finale, amatininkuos. Apie Tooookį nusirovimą net nebūčiau pasvajojusi. (Viliuos, jog nepribūriau (ir neprivaidinau) per daug pasakų paryčiais, kai smegenis valdė didžiausias apsvaigimas). (Tiesa, ryte gavau pasiūlymą varyt į zaksą, bet kažkaip susilaikėm, dabar galvoju, o gal reikėjo? Whahahaha)

Per šias dvi savaites teko sutikti daug velniškai pasiilgtų žmonių – šeimyniškių ir draugų – bei netgi išplėsti pažįstamų ratą bei sustiprinti seniau užsimezgusias pažintis. O kai kurie žmonės, iš kurių to visai nesitikėjau, sugebėjo mane itin maloniai stebinti.

Sakau jums, myliu savo draugus ir esu Dievui labai dėkinga už tai, jog gebėjau kažkada sutikti tiek teisingų žmonių. Hooray! Ir labai gaila, kad naujako neteko sutikti su visa šutve LT.

Na , o dabar, šiek tiek mažiau jausmingumo, daugiau faktų. Lietuvoje priaugau du kilus (nes nu reikėjo atsivalgyt visko, ko Vokietijoj nėr), apsilankiau pas trejas daktares ir ištaškiau milijoną pinigų.

Išvada, kuri, gali būti, labai greit gal ir pakis, o taip pat stebina ir mane pačią, bet dabar: noriu gyventi Lietuvoj, noriu vyro lietuvio, valgyti lietuvišką duoną ir šnekėti lietuviškai. (Ir, aišku, noriu, kad Lietuvoj būtų sąlygos turėti tą normalų gyvenimą.) Šiek tiek tik baisoka, kad per nuolatinį judėjimą, nebus namie gyvenant laiko nei atsikvėpt ir rūpintis savišvieta, sveikata, mityba ir nepavyks išlaikyt disciplinos gyvenime (kas čia, BRLN, pavyksta puikiai). Noriu grįžti, susirasti jaukius namus ir kul sugyventinį/ę/ius, įsikurti ir bandyti savo laimę kurt ten, kur nereikia įrodinėt savo vietos po saule. Šiandien aš keiksnoju nesveikus šito miesto atstumus, lėtumą, netikrumą, sintetinį maistą ir šabloniškus santykius. Lietuviai, nors gal ir pikti bei susisukę, bet natūralūs. Atsibodo laužyt galvą kiekvienam žingsny, stengtis pritapti, suprasti ir džiaugtis tuo, kas gi ir turėtų džiugint (bet to nedaro.) Visi užsieniečiai vyrai, kuriuos teko sutikti, negeba nei to nelemto vinies į sieną savarankiškai (be jotūbo ar kitų tutorialų) įkalt, nei už moterį normaliai pakovot. Užsieniečiui nepasakysi daug dalykų, kurie yra beyond kalbos mokėjimas, tų, kuriuos norint pasakyt ir išreikšt reikia varyt giliai giliai, tam, kad būtum suprastas ir patirtum pasitenkinimą pokalbyje. (Dieve mano, kai kurių jų net vilniečiui nepavyks išaiškint, ką jau kalbėt apie užsieniečius!) Taip taip, mano nuomonė keisis ir versis dar daug kartų, bet bet. Dabar man, didžiausiai moteriškos lyties skeptikei ir cinikei, kurią pažįstu, jausmai, bendravimas, žmonės, artumas ir meilė (!) pasirodė verti žymiai daugiau už visus pasaulio pinigus, plėšymąsi dirbant ir tobulėjant. Dabar net galvoju, gal tuos porą mėnesių tiesiog apgaudinėjau save, sakydama, kaip gerai man čia yra. O gal tas gerumas tiesiog kitoks. Dabar jaučiuos kaip ta Tania filme Interdevochka. Uuu.

Šiam kartui tiek pasvarstymų, o netrukus planuoju suvesti viską ir pasidalinti 2010-ųjų metų reziume bei pasižadėjimais 2011-iesiems.

Palikite komentarą