Gyvenimas toks nepaprastai įdomus, kad bene kiekvienas žingsnis provokuoja nesustabdomus minčių ir įvairiausių pasvarstymų pliūpsnius. Jei turėčiau šiek tiek daugiau laiko, rašyčiau bent tris kartus daugiau, nei dabar, nes užrašyti tikrai yra, ką, bet šią akimirką gyvenu tyliu noru, kad paroje būtų bent trimis valandomis daugiau. Gyvenimas toks kupinas įkvėpimo ir nesibaigiančios veiklos, kad neįmanoma pasakyti ‘ne’ jo dovanojamoms galimybėms.
Žmogaus potencialas išties yra neribotas. Šiandien supratau, kad darbo dienos metu ilsiuosi nebent tada, kai važiuoju iš/į darbą, stoviu duše ar kylu liftu. Ką jau ten, meluoju, nes net ir tada negaliu sustabdyti savęs nuo minčių generavimo. Darai darai darai, atrodo, kad atsijungsi, jauti, kaip organizmas pats save perkrauna ir varai toliau. (Išsamų įrašą apie žmones, sugebančius plikom rankom versti kalnus, pažadu parašyti šiek tiek vėliau).
Ir žinai, man ta stadija, kad net ne visai malonią patirtį sugebu kaip mat apversti aukštyn kojom ir išpešti iš jos maksimalią naudą.
Šiandien tesinori pasidžiaugti, kad nesame pseudomenininkai, negirdime tuščios muzikos, nesididžiuojame paikom garbėm, mūsų draugai nėra nei bukas nei bukesnis, dar nesišnekame su savimi (kaip ne kai kurie netoliese), gebame objektyviai vertinti aplinką ir, užuot paleidę gerkles, santūriai patylėti.
Taip gera gera suvokti, kad net ir bedugnėj baloj vandeniui merkiant iki paskutinio siūlo, neturi teisės nusiminti, nes, po šimts, labai gerai žinai, kiek daug turi, ir nevalingai išsišiepi kaip paskutinis palaimintasis idiotas.
Palikite komentarą
