Pirmyn į turinį

Žyma: Beautiful Life

Ritmai

matei? ievos žydi

<…>

tos vaivorykščių juostos kurias regi ant kiekvieno stiklo

tie žviegiančiai balti medžiai visur kur eini

tie kvapai su lietumi kurio nėra bet bus

palaidi moterų plaukai ir dar palaidesnės klostės – keisti ženklai

rūkai pirmą ir paskutinį kartą gyvenime

ir klykauja ne tavo vaikai už lango

ir prisimeni meiles ir meiles prisimeni

pamiršti kur ėjai pamiršti kur turėjai nueiti

metų laikai kasmet vis stipriau įsirėžiantys į tavąją sąmonę kurią prarandi

laiko nėra alkio nėra  vietos nėra skyrybos nėra didžiųjų mažųjų nebėr

ir rašai nesibaigiančius sakinius

ir jausmai ir jausmai

pasidėtum jei žinotum kur

Palikite komentarą

Jūsų Pasąmonės Negalios in Times of Unbearable Lightness of Being

Lietuva – šventoji Marijos žemė, o jos gyventojai – tie nepataisomi šventieji ir nusidėjėliai, nuskriaustieji ir atgailautojai tuo pačiu. Jau kažkada kalbėjau apie amžinuosius kentėtojus, bet šiandien norisi pažvelgti į šią visuomenės ydą kitu kampu, tarkim, praktiškiau. Ką daryti?

Amžinai melancholiškas laidotuvių procesijos dalyvio žvilgsnis gal ir gali atrodyti romantiškai bei suteikti paslaptingumo, ir (ar) padėti kabinant nepilnametes, bet gyvenimo tikrai neprailgina, kaip tik – ilgainiui išsekina. Problemos problemos problemos. Kai kuriems tai – amžina būsena, iš kurios pabėgti, na, „garbės žodis, neįmanoma“.

Kiek daug žmonių lieja krokodilo ašaras, kiek mažai pakyla ir kažką daro, kad sustabdytų tas savo raudas.

Kas antras aplink dejuoja dėl nemėgiamo darbo. Eksperimento vardan tuoj pradėsiu skaičiuoti, kiek kartų per dieną išgirstu „tingiu dirbti“. Nepatinka, nesijauti gerai – daryk ką nors. Skaityk darbo pasiūlymus, ieškok kontaktų, siuntinėkciviakus ir visa kita, ko ten jau reikia. Trūksta patirties – įgyk. Nepriima į gerai apmokamą vietą – atlikinėk praktiką, plėsk akiratį. Neužtenka žinių – mokykis. Nebūtina atnešti šimto sertifikatų, kad įrodytum, kaip puikiai kažką išmanai.

Jei galvoji, kad stengiesi pakankamai stipriai, įkvėpk oro ir stenkis dar labiau. Dirbk dirbk dirbk. Jei nenori, padaryk, kad norėtum. Pagalvok, kokį save norėtum matyti, pagalvok, kad norėtum gyventi taip, kad kiti pavydėtų.

Neužmik ant laurų. Jei pradedi suprasti, kad esi mylimas dėl iš galiojimo jau išėjusių pergalių, susimąstyk. Užkopti į labai aukštus kalnus kartais gali būti kur kas lengviau nei ant jų išsilaikyti (nes, kai rideniesi bedugnėn, kryptis labai aiški, o pagreitis stiprus.)

Būk savarankiškas. Nepermesk savo problemų kitiems. Išmok susigėsti kažko nesugebėdamas ir tuomet nedelsiant užtaisyti tas spragas. Neįleidžia pro duris, įlipk per langą, jei ir ten uždaryta – ropškis ant stogo ir leiskis per kaminą.

Viskas, ką pasieki pats, bus šimtus kartų stipriau nei dovanotos laimės ir pasiskolintos karūnos. Kiekvienas gabus ant svetimo arklio per gyvenimą jot, bet, brangusis, nepamiršk, kad tas neprognozuojamas gyvulys gali bet kada pasipurtyti ir nusviesti raitelį šalikelėn.

Siek kokybės. Viską, ką darai, daryk kruopščiai, su dėmesiu ir neatmestinai. Atsimink, kad kartais reikia padaryti šį tą ir be jokio užmokesčio.

Investuok į save, į savo protą, ne į daktus. Žinoma, tam tikri daiktai iš dalies tampa investicija į save ir savo gyvenimo kokybę, tačiau nepersistenk. Sienos, skardos, skudurai – laikini dalykai, o tai, ką pasilieki savyje – nepanaikinama.

Jautiesi negražus? Tvarkyk save. Ir ne tik šnekėk, bet iš tiesų daryk.

Nebijok. Garbės žodis, nėra tokios duobės, iš kurios neišeitų išlipti. Neviltis – kartais visai nebloga būsena, nes, dažnai būdamas iš tiesų alkanas, purvinas ir sušalęs pagaliau gali mąstyti blaiviai ir duoti sau pasižadėjimus, kuriais pagaliau patikėsi. Nėra nieko tragiško ir niekada nėra per vėlu (nebent kabant be pulso prie pasvirusios taburetės, bet čia jau kraštutinumai.)

Nemeluok. Išmok pasijusti nepatogiai, kai kalbi netiesą net apie paprasčiausius dalykus. Svarbiausia, nemeluok net sau. Gyvenimas tiesoje – šviesesnis, o ir miegot jame naktimis kažkaip lengviau.

Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tobulėk. Galvok, ką darai, su kuo bendrauji ir ką tau tai atneša. Tik nenurašyk žmonių – įsimylėk tuos lobius, kuriuos turi kiekvienas skirtingus ir jais gali tave lepinti.

Mylėk, po velnių, labai labai mylėk tai, ką turi. Toji meilė turi polinkį skleistis. Ir jei mylėt nemoki, mokykis – pradžioje dirbtinai sukurti dalykai ilgainiui gali pavirsti į labai tikrą pastovią būseną. Puoselėk savo meiles. Skirk joms dėmesio, palaikyk jas, ir visai nebijok likti nesuprastas. Laikui bėgant, vis tiek išryškės, kas yra kas.

Net neįsivaizduoji, kokia lanksti būtybė yra žmogus. Tam tikrų dalykų (ūgio, gimtinės, kraujo grupės, etc.) gal ir nepakeisi, bet visa kita gali lankstyti, minkyti ir formuoti kaip tik išmanydamas. Nieko nėra neįmanomo, sakau tau, nieko.

Ir suprask, kad ilgalaikis malonumas, kuomet esi visiškai high on life yra kur kas svaigesnis už bet kokį artificial gėrį. Ir, neįtikėtina, bet tas tikrasis ir yra labiausiai addictive. Be jokių side effects.

2 Komentarai

Vietoj moralo

Bėgi bėgi bėgi, verties per galvą, leki, skubi, ragauji dangiškus migdolus pilna burna užsigerdamas gulbės pienu, ir tada ateina akimirka, kuomet supranti, kad gana.

Nepažįstamas jausmas? Tuomet, nepyk, bet, dar negyvenai.

Gerus dalykus reikia labai saugoti, vertinti ir su jais elgtis tinkamai. Negalima geriems dalykams leisti slysti pro pirštus ar atmestinai numesti kur kampe. Gerų dalykų pilnas mūsų gyvenimas, bet tokiomis dangaus dovanomis, apie kurias kalbu, palepinami ne visi mirtingieji.

Užvis didžiausia laimė – sugebėti tai suprasti laiku.

Burtas mestas, dabar – tyla. Bet ji – labai šviesi.

Palikite komentarą

Šventadienio išpažintis

Panele, jūs nežiūrite televizoriaus?

-Kam man tas televizorius, jei mano gyvenimo siužetas šimtą kartų įspūdingesnis už bet kokio kada matyto filmo scenarijų?

<…>

Darosi įprasta, bet. Bet aš tikrai nežinau, nuo ko pradėti.

Kai mes švenčiame, veriasi pragaras, kai mes švenčiam, dangus maišos su žeme, visuomenė stebi, netiki ir pavydi.

Ir, garbės žodis, pernelyg nesistengiam, einasi savaime.

<…>

-Ačiū, buvo miela…

-Bau-mi-la?

Šokam šokam, dingsta žmogus. Susirenkam nuo lubų, nes kabo it makaka.”

Postsovietinėje rytų Europos valstybėje duoti žmogui suprasti, kad jo nori – ne akimi mirksėt ir ne oro bučkį siųst. Čia – imti, čiupti, griebti, suplėšyti į skudurus ir paleisti kraują. Štai, ką mes vadiname aistra.

Čia ne gimtadienis – das ist Oktoberfest!”

Mes esame tokie geri, na tokie geri, kad galėtumėme eiti į vidurinę mokyklą penktokams dėstyti tikybos.

However, šiandien noriu kalbėti visai ne apie tai.

Mano galva – širšių avilys, mano akys – šulinio dugnas, mano meilė – Sangajaus ugnikalnis. Iš kur viename žmoguje telpa tiek daug – nežinia, bet akivaizdu, kad nėra pasauly tokios jūros, iš kurios neišbristum.

Tik reikia labai labai save mylėt ir labai gerai įsiklausyt, ką klykia tavo vidus.

Amen.

Palikite komentarą

Apie tai, kas svarbu

Šeštadienis, 01.20. Pagaliau baigti visi savaitės darbai. Mergaitė guli paslika, ant savęs užsimetusi amžinąjį nesubtilų palydovą – kompiuterį, užsidėjusi ausines ir visu garsu pasileidusi muziką, kuri nujungia. Vynas nujungia panašiai, o kai šie du santykiauja, rezultatas puikus.

Ji guli ir galvoja. Išties, gan sunku rišliai sustyguoti visas tas palaidūnes mintis, padrikai besiblaškančias, regis, begalinėse sąmonės erdvėse, bet. Ji galvoja apie tai, kas svarbu.

O kas svarbu? Svarbu – geras skonis. Svarbu – labai labai mylėti save. Labai labai svarbu. (Ak, kad kas man būtų anksčiau įkalęs tai į galvą, na, bet, kaip ten sako, per kančias…) Labai svarbu nemeluoti. Žvėriškai svarbu kalbėti tiesą. Ir, kur kas svarbiau tiesą galvoti. Jei manai, kad lengva savęs neapgaudinėti, gerai pagalvok. Galvoti svarbu.

Kas svarbu? Svarbu jausti neapsakomą malonumą, tą neužrašomą, jokiais parametrais neišmatuojamą laimę, kuri kyla iš to, kas tave įkvepia. Jei jos dar neteko patirti, tuč tuojau kažką keisk, nes akivaizdu, kad nuklydai į svetimus laukus ir kuo giliau brisi, tuo labiau klimpsi.

Kas nesvarbu? Nesvarbu anei vieno tolimojo anei viena tamsi mintis, siunčiama tavęs link. Ji tiesiog atsimuša ir krenta, atsimuša ir krenta.

Ir visai nesvarbu, kad kartais imi ir pradedi apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Kitaip neišeina, kai kybai ore, šiek tiek atokiau.

Palikite komentarą