Man toookia apatija, kad net baisu. Nejaučiu nei skonio, nei kvapo, nieko nenoriu, nieks nedžiugina, bet nieks ir neliūdina. Priešgimtadieninis štilis, matyt. Suvokiau, kad šiemet gimtadienį, matyt, švęsiu visiškai viena. Ateina laikas, kai reikia išmokti ir tokius dalykus daryt, kaip nors. Kai grįšiu į LT darysim mažesnio ar didesnio mąsto vakarėlį. Bus prieškalėdis, klausysimės Johny Cash‘o ir kažko linksmiau ir mirkysim plaukus aguonų kefyre.
O paskui bus Kalėdos, nežinia, kokiuos namuos. Iš vaikystės man Kalėdos asocijuojasi su Kauke per teliką, mandarinais, šiek tiek per daug apkaušusiais giminaičiais, šokoladiniais kalėdų seniais, kuriuos visiems dalinu, slidžiais keliais ir laiku, kai mieste nevažinėja jokios kitos mašinos, tik taksi. Pastarosios – su jau pamirštom meilėm, dainom prie eglutės, raudonai geltonai žaliai languotais sijonais ir kvailais nesusipratimais. Nežinau, tikrai nežinau, kur per šventes būsiu, bet svarbiausia, kad nebūsiu viena, kaip tuomet, prieš porą metų, kai per Kūčias buvau vienintelis žmogus bendrabutyje, darbo signalizacijos klykavo, aš važinėjau jų išjunginėt, paskui kalbėjau su žmonėmis telefonu ir prisiverkiau ausis (nes kai guli ir verki taip kartais būna). Šiemet aš švenčių laukiu, šiemet dalyvausiu visokiuose Kalėdų turgeliuose, gaminsiu atvirukus, kimšiu imbierinius sausainius ir gal net kokią šaką ant palangės patupdysiu.
Naujieji – Berlyne. Vėl, nežinia, su kuo ir kaip. Bet faktas, jog Naujieji – ne Kalėdos, čia galima pasiduot likimo valiai. Che, tiesą pasakius, visi mano Naujakai, kuriuos atsimenu, išvien kuriozai ir absurdėliai: prieš penkerius metus šventėm pas mane. Mums buvo šešiolika, mes tėvams nieko nesakėm, mūsų buvo kukliai nedaug – septyniolika butelyje, draugai įkrito į mano lempą koridoriuj, klausėm Junior dainų, dainavom su kaimynais ir kabinom mano auskarus ant eglutės. Kitais metais švęsti pradėjom dviese su M***. Gruodžio trisdešimtą. Tvarkingai atlikom visus naujamečius ritualus, o paskui išvakarės atėjo pačios nieko neįspėję, neturėjom, kur švęst, todėl visi sugužėjom pas klasioką. Visi kibirais gėrėm Alitos brendį ir apverkinėjom pabėgusias meiles klausydami vaikystės hitų. Prieš trejus metus šalom Molėtų rajone ant kalniuko ir labai labai norėjom namo, nes puolė absento fėjos ir pilvo skausmai (niekad nepamiršiu žodžių ‚Išlikime gražūs…‘ neišlikome). Užpernai beprotiškai ilgai važiavom į Nidą (beje, iš 30 į 31 dirbau naktinėje pamainoje, o paskui visą kelią vairavau), pro Kauną ir Klaipėdą, aš laimėjau teleloto maksimos čekį, todėl Naujako stalas buvo gausus ir turtingas, draugų draugai atsivežė mergaičių, kurios buvo įspūdingos, todėl visą laiką klykėm juokais (mes nesame nežiaurūs, jei dar nesakiau), ryte paspygavom prie jūros ir vėl iškeliavau dirbti. Pernai vakarieniavom katpėdėlėj, nupirkau dėžę blizgučių ir butelį mėtinės vodkės, ėjau į svečius, kur pasitikau dvylika ir su tuo pačiu buteliu iškeliavau pas draugus, kurie tą vakarą boikotavo Naujametį. Sugriuvom į lovą ir žiūrėjom filmą. Bet mes nebūtumėm mes – per tą filmą vodkę kažkaip išlaižėm, išsikvietėm taksistą Kęstutį ir iki vienuolikos dienos keliavom per vakarėlius.
O šiemet? O šiemet – kaip Dievas duos, o jis, kaip matome, Duoda.
Hm, neplanavau taip išsiplėsti. O žinok čia apie tuos naujakus tai dar tik trupinėliai, kada susėsim, papasakosiu išsamiau.
