Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Įkelta 2010 8 gruodžio

Kasdienybės trupinukai

Jei esi HIMYM fanas, kaip aš, turbūt atkreipei dėmesį į jų labai taikliai ir gerai suformuluotą mintį apie žmonių antrininkus. Jei nežinai, trumpai paaiškinsiu – serialo herojai vis pamato kurio nors iš draugų antrininką gatvėje. Tas žmogus nebūtinai turi identiškai atrodyti, tačiau tam tikri bruožai turi būti velniškai panašūs. Turiu labai lakią fantaziją ir šiaip, gerai įsimenu veidus, pažįstu daug žmonių, todėl antrininkus (draugų, įžymių žmonių) matau nuolat. Kartais ant kitų žmonių matau, kaip kai kurie atrodys senatvėj. Nepatikėsi, bet šiandien susipažinau su kambodžiečio Diesel iš Bruno antrininku. Jis iš Tailando ir jo vardas Namnim (beveik Niam Niam). Jis, man atrodo, irgi nelabai į mergaites žiūri, visada maigo savo aifouną ir šiaip toks smagus smagus. Sunku nupasakot.

O kambarioko nauja mada – išeiti iš namų ir palikti degančią šviesą.

Aš tai vaikštau va mieste, skaitau visokius informacinius pranešimus, užsirašau ir namie pasižiūriu, ką reiškia. Šiandien guglinau va pvz. Katze gefunden. Sweet. Būti šalyje, kurios kalbos nesupranti – tarsi apgraibom vaikščioti prietemoje – lyg ir matos, be ne visai.

Dar vienas pastebėjimas – čia ant sniego pila ne smėlį ir ne druską, o žvyrą, todėl batai baltom dėmėm nenusėti, bet užtat padai pilni akmenukų, nes įsitaisiau tokius su kerzų tipo padu. Tiesa, dar man labai sunku lėtai judėti minioje, nes čia niekas neskuba, o aš skubu visada. Visi čia juda it sraigės, sakyčiau, gal net įkaušę sraigės, nes nuolat užgriūna koks praeivis nesusipratėlis. Jei čia taip, tai kaip tuomet Estijoj? (lievas bajeris, minia šėlsta, uuu).

Man liūdna nebeturėti šviesių plaukų, jie dar pasiplovė, tai tokie šviesiai rusvai žalsvi (neteisingai pageltusio medžio lapo spalvos), todėl ant dienų bus imamasi veiksmų. Norių naujų šmutkių visokių (vakar ieškojau, jau taip nieko nėr, nu jau taip nieko nėr), taturovkės ir linksmo Kalėdinio šėlsmo. SOON.

Šiandien antradienis, o antradieniai faini, nes išeina naujos Gossip Girl ir HIMYM serijos. Neriu į savo žemišką būvį, tschuss.

2 komentarai
Įkelta 2010 6 gruodžio

Realybės show tęsiasi

Taigi, reality show tęsiasi. Kambariokas persikėlė į naują levelį – dabar mėto picas ant žemės ir įsigudrino valgyti mano maistą. O tai, kaip žinia, vienas baisiausių nusikaltimų, kokį galima sugalvoti prieš mane. Nepagalvok, kad aš kokia bjaurastė, kuri gaili artimam savo kiekvieno kąsnio. Ne, toli gražu, su visais buvusiais kambariokais (o jų gyvenime jau buvo nemažai) be jokių parkių dalindavomės maistą, bet dabar, kai laikausi dietos ir skaičiuoju kiekvieną kąsnį, niekas labiau nesuerzina nei to, ką buvau susiskaičiavusi valgyti, nebuvimas. Juo labiau, šiuo metu dar ir labai taupau, nes noriu bent kažką parvežti chebrytei Lietuvoje Kalėdoms. O be to, jis man anei joks draugelis! Jis, netgi sakyčiau, antidraugelis. Kadangi geria kasdien, tai net šnekėt su juo labai nemalonu, nes tvoskia kvapas kaip iš neprabangios aludės stoties rajone. Nepamirškime ir to fakto, kad jis jaučia nenumaldomą poreikį šnekėtis su žmonėm priėjęs prie jų kaip įmanoma arčiau. Iš tiesų, visi mano pokalbiai taip ir atrodo – jis artėja, aš tolėju. Non stop. Aš, žinoma, jau net nebekalbu apie tai, kad einu iš paskos ir išjunginėju visus įmanomus elektros prietaisus, prieš miegą dar papildomai apeinu visus namus, nes čia su juo tai nežinosi. Man labai labai labai baisu, kad jis gyvens tris dienas vienas po mano išvažiavimo, nes jau piešiu mintyse visus baisiausius įmanomus variantus. Išvažiuojant reikės gal suslėpt viską, nežinau. Aj, tiesa, dabar jis man kasdien sako “What’s up, DUDE”. DUDE, ane.

(Kambariokas nusprendė išnešti butelius – aš nuoširdžiai sunerimusi, kas blogo gali nutikti šioje situacijoje.)

O aš tai va, džiaugiuos paskutinėm 21-erių metų mergaitės dienom ir organizuoju gimtadienio vakarėlį. Vyyy. Kažkaip jau laukiu, kada namo, nes čia toks durnas laikas dabar – prieš atostogas visi lazy, o kadangi vokiečiai nepratę prie tiek daug sniego, tai kas antras panikoj ir nedarbingumo būsenoj.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 5 gruodžio

Apie reality, kraujinį steiką ir tai, kaip greitai bėga laikas

“…Belieka sutikti, kad gyventi sunku ir su vyrais ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad gyventi sunku ir su vyrais, ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad laimės neatneša joks vyras.Gali atnešti galvos svaigulį ir norą vėl laikytis dietos, gali užtaisyti naują vaiką ir taip toliau, bet laimę?.. Tai tik moteriškos brandos padarinys. Ir laimingas gyvenimas sykiu priklauso nuo išlaikomos distancijos: ten tavo, o čia – mano. Svarbiausia – tinkamai pasirinkti. Nes daugumos vyrų geriau visą gyvenimą ilgėtis nei turėti vien sau.“

“Kai filme herojė, skambant ištęstai muzikai gurkšnoja vyną ir žiūri į lango stiklu riedančius lietaus lašus, ir kamera lėtai apsisuka aplink, tuoj pat parodydama tą, apie kurį ji svajoja, tokį pat liūdną – žinoma, žavu, bet tai visai kas kita, nei pasiilgimas, kurį patiri realiai, nes nuo išgerto vyno apsisnargliuoja nosis, ir visai neaišku, ką veikia tas kitas, gal ramiausiai išgyvena santykių su žmona renesansą ar sako “zuiki“ visiškai svetimai blondinei, nes dabar pajuto išdavikiško dulkinimosi skonį ir bando atsigriebti už visus ištikimus metus – o tai įsivaizdavus nosis apsisnargliuoja dar labiau.“

“Vyras, vieną kartą išėjęs, išeis dar nesyk – nes dar nesyk sugrįš.“

“Apie futbolą: kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas, kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“

“Tik neatsakyta meilė gyvena, tačiau joje visada slypi suicidinė tendencija.“

U. Barauskaitė “Dešimt“

Taip yra, supranti.

Buvau šiandien dinner party, kai atsisveikinėjau su šeimininkais, kambariokas jau miksavo martini su grapa ir teigė, jog skonis kaip jagerio. O aš šiandien net pagaminau tinginį visiems ir pirmą kartą gyvenime valgiau steiką su krauju. Sorry, draugai, aš lieku prie miusli, apelsinų ir jogurto – ne man tokie delikatesai. Ryt galėčiau eiti į kalėdinį turgelį, bet man šalta, todėl eisiu, kai jau tikrai reikės. Šiandien skambinau į Lietuvą, pašnekovai rėkė, kad žiauriai laukia, kada grįšiu. Kai kas jau dienas skaičiuoja. Gera dėl to nesvietiškai. Negaliu patikėti, jog liko mažiau nei pora savaičių. Tai tiek naujienų iš mūsų fronto.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 4 gruodžio

Realybės show ‘Kambariokas’

Tiesa, iki išvažiavimo Kalėdoms turiu naują kambarioką. Jis – kanadietis kelionių gidas. Jam 28m., ką jis veikia čia, Berlyne, nežinau, nesigilinau, o savo kambarį jam perleido mano pastovusis kambariokas, kuris iškeliavo savais reikalais.

Kol kas mano naujasis Advento Draugas :

-vaikšto po namus su batais ir striuke. Batais, be abejo, neša gan didelį kiekį sniego ir purvo į namus;

-visus vadina brother (“Hey, keep in touch, brother“; “Hey, brother, can you give me that paper?“ ir t.t. ir pan.);

-po visko, ką pasakau, sako sweet, nice arba cool. Kai pasakiau, kad pjovė veidą, sakė, cool;

-du kartus paliko įjungtą elektrinę viryklę;

-pridegino juodai puodą, plovė, išplaut nepasisekė;

-vis nusispjauna į kriauklę ir palieką tai, apie ką išsamiau kalbėti nenoriu;

-plovė rūbus, kažkokiu būdu išplovė ir mano apatinius, kurie iš rožinių tapo brūdnai žydri;

-ką tik grįžo namo su moterim, virė kalėdinį vyną, sudaužė butelį, ištaškė po visą virtuvę, valė, išvalyt nelabai pavyko, namai kvepia alkoholyste, kojos limpa. Išviręs, žinoma, sėkmingai paliko įjungtą viryklę;

-anądien, kai paprašiau paskaityti tekstą, kurį parašiau anglų kalba ir pasakyti, ar normaliai skamba, neišėjo iš mano kambario daugiau nei valandą, kol garsiai nepareiškiau, kad jau tikrai noriu miegot;

-parodžiau, kur mes metam popierių, kur – visa kita. Jam nepavyko. Parodžiau antrą kartą. Šįryt popieriaus dėžėj sau gulėjo šviežiai įmesti pistacijų lukštai;

-nuolat geria. Geria geria geria. Non stop. Vyną, alų, vyną, alų. Kai pasigeria, žvilgsnis pasidaro panašus į stirninų, kuriuos matėm anąsyk zooparke.

Beje, aš pati, kaip žinai, nesu pedantė, bet! Yra ribos! Kol kas aš juokiuos. Tikiuosi, kad jam nepavyks išvest manęs iš kantrybės.

1 Komentaras
Įkelta 2010 4 gruodžio

Gyvenimas – nesibaigiantis serialas

O šiandien buvo įdomi diena. Ryte nuėjau pas daktarus ir netikėtai apturėjau mini operaciją be nuskausminamųjų. Neneigsiu, sėdėjau amo netekusi gerą pusdienį. Skauda, taip, labai skauda, viskas, žinoma, vardan gero, bet! Pasijutau kaip kokiam grožio peily, kur veidus pjausto kaip niekur nieko be jokių parkių.

O vėliau aplankė tokios naujienos, dėl kurių apsiblioviau kaip mažas vaikas ir visą dieną nenustoju ašarot, kai pagalvoju apie tai, kaip kai kas šiame pasaulyje pasikeis. Tos ašaros – nei liūdesio nei džiaugsmo, o, greičiausiai, jaudulio išraiška.

Dabar – penktadienis namie su The Libertines, internetiniais pokalbiai su žmonėmis bei Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin nuotraukų vartymu.

Šiandien buvo graži diena, indeed.

„It’s no good pretending that any relationship has a future if your record collections disagree violently or if your favorite films wouldn’t even speak to each other if they met at a party.”

N. Hornby

Joa? Aš sakau, kad taip.

Palikite komentarą