Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Apie gražias moteris
Įkelta 2016 10 lapkričio

Apie gražias moteris

Gražios moterys yra gražios.

Gražios moterys ramios. Kai lauke neramu, kai audra, kai šaltis įsiskrverbia giliai, iki strėnų, jos ramios, tvirtai suspaustomis lūpomis stovi ir laukia tavęs paryčiais tarpdury. Gražios moterys yra atidžios. Jos mato, jos pastebi, jos žino, kas ir kaip. Gražios moterys žino, kai tau skauda. Jos yra mačiusios, kaip tu verki. Tos moterys atidaro duris ir įsileidžia, kai nuleidęs akis kaip nuskriaustas šunėkas dar kartą paršliauži prasikaltęs ieškoti paguodos. Gražios moterys jaučia. Kartais net kiek per daug, jaučia visa esybe, jos jaučia visais pasaulio jausmais. Gražios moterys atleidžia. Jos užsimerkia, įkvepia oro, susikaupia ir sutinka atleisti.

tumblr_n63qtvnlxz1tpst2ro1_1280

Gražios moterys yra brangios, gražių moterų tu nenupirksi, nepapirksi, nenusipirksi. Jos nesigviešia to, kas tavo, joms vis vien, brangus tavo drabužis ar pats paprasčiausias, jos iš tavęs nereikalauja to, ko neturi ir priima tokį, koks esi, gebėdamos rasti tai, ką turi gražiausio. Gražios moterys kvepia. Jos kvepia taip, kaip kvepia rytas ankstyvą pavasarį vos ievoms pradėjus sprogti iš savo pernokusių pumpurų jas lietui išprausus Antakalnio skersgatviuos ir mašinų neišvažinėtuos takuos. Gražios moterys sako tiesą. Jos nemeluoja, nepagražina, neperdeda ir nesumenkina. Jos neišduoda. Gražios moterys kantrios. Jos neskuba smerkti, išmesti, nubraukti. Gražios moterys myli. Jos myli stipriai, tikrai, iki galo, toji jų meilė yra giliausiai įleidusi šaknis po žeme, tu jos taip lengvai neišrausi, toji meilė išsišakojusi, ji remias į dangų, tu jos nepaniekinsi ir nepaminsi, tu jos nenulauši.

vaaa

Šita muzika turi būti čia.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 komentarai
What’s Next – antroji diena. Padriki ir visiškai subjektyvūs įspūdžiai
Įkelta 2016 6 lapkričio

What’s Next – antroji diena. Padriki ir visiškai subjektyvūs įspūdžiai

(Įspūdžius apie pirmąją dieną rasite čia.)
Tikėjausi, kad antrąją dieną žmonių bus kur kas daugiau, nes niekam į konferenciją ateiti nesutrukdys darbas, tačiau, man atrodo, žmonių šeštadienį buvo mažiau nei penktadienį. Galbūt dalis perėjo į Litexpo, nežinau. Kad ir kaip ten būtų, kai žmonių mažiau, naviguoti renginyje irgi paprasčiau.

Dieną pradėjo Tomas Nemura iš The Chocolate pranešimu apie tai, kaip nešvaistyti laiko arba švaistyti jį kūrybiškai. Kalbėjimu ir minčių dėstymu jis man priminė mano numylėtąjį R. Zilnį. Pranešimą jis pradėjo paprastai: „Su produktyvumu yra absoliuti šikna.“

Vėliau Tomas parodė skraidrę, kurioje buvo surašyti naujųjų metų pasižadėjimai sau, kurie, anot jo, niekada tikrai neišsipildo ir neišsipildys, tad geriau tiesiog atsipalaiduoti ir ramiai sau gyventi. Šypsojausi žiūrėdama į šitą skraidrę, nes mano atveju, nors griežtų naujųjų metų pasižadėjimų ir nebuvau surašiusi, 2016-aisiais išsipildė absoliučiai visi punktai.

vienaas

Pranešėjas pateikė šiek tiek statistikos: žmogus per savaitę gauna 300 emailų, o telefoną tikrina 85 kartus per dieną. Jis nurodė tokius darbuotojų išsiblaškymo šaltinius: pasikalbėjimus, parūkymus, užkandžius, veidrodį, printerį (kai darbo printeriu spausdinatės lėktuvo bilietus ir dar penkiolika minučių su kolegomis aptarinėjate, kur skrisite) ir karjerą (kai darbo metu ieškote kito darbo, tobulinate cv ar einate į darbo pokalbius).

Ieškodamas absurdiškiausio pavyzdžio, kaip žmonės švaisto savo laiką, Tomas pateikė skrynšotą iš youtube video „Radži ieško žmonos“ – daugiau nei valandos trukmės laidą peržiūrėjo 115 000 vartotojų.

Prajuokino pastebėjimas apie labai rimtą įvaizdį susikūrusius piliečius: „Kuo rimčiau atrodo, tuo žiauresnis fetišas.“ Suprask, kad solidžiausiai besistengiantys atrodyti žmonės turės pačių žostkiausių pomėgių ir paslapčių.

T. Nemura paminėjo kelis bruožus, kuriais pasižymi darbuotojas, kurio samdyti nesinori: jis niekada nepraleidžia skambučių (čia pritariu labai smarkiai, tie žmonės, kurie visur ir visada nešasi telefoną ir juo atsiliepinėja (ypač tie, kurie atsiliepia ir pasako „Dabar negaliu kalbėti“, ypatingi tie žmonės yra), yra žiauriai aktyvus Linkedine ir neturi nė vieno neatsakyto emailo (suprask, ir gyvenimo).

Tomas paminėjo keletą puslapių, kurie gali padėti savo laiką valdyti kiek išmintingiau:

Evernote.com  – įrankis užsirašinėti visus must to darbus. Šituo sėkmingai keletą metų naudojuosi pati ir turiu pripažinti, kad tikrai veikia. Tai, ką užsirašau, padaryti privalau. Ir padarau.

Getpocket.com – įrankis susirinkti straipsnius, kuriuos norite paskaityti ir tai padaryti offline (vis dėlto, anot Tomo, klausimas, kaip dažnai mes būname offline ir, jei ten atsirandam iš karto puolame į paniką).

Gofuckingdoit.com – užsiregistruodami įvedate savo kortelės duomenis, pasižadate kažką padaryti, jei nepadarote, už tai susimokate.

Inthemoment.io – įrankis, padedantis sekti, kiek laiko per dieną praleidžiate naudodamiesi savo iphone ar ipad.

Kitas pranešėjo patarimas buvo toks: „Jei jau švaistai laiką, tai bent daryk tai taip, kad aplinkiniams atrodytum protingas.“

Jo rekomenduoti puslapiai:

Coursera.org – įvairiausi online kursai. Ketinu pasinaudoti pati.

Pasaka home cinema  – už simbolinę kainą žiūrėkite filmus namuose (apie šitą nežinojau, atrodo labai įdomiai, bet, mąstant realistiškai, kaži, ar man suveiks praktiškai).

Goodreads.com – dokumentuokite savo skaitomas knygas, pasinaudokite rekomendacijomis ir apžvalgomis, sekite draugų biblioteką (seniai naudoju)

Artsy.net – klasikinio ir modernaus meno galerijos online.

Steemit.com – jei mėgstate papizdelinti internete, darykite tai už pinigus. Šitą gal man reikėtų išnagrinėt įdėmiau. Na, kada nors, kai bus daugiau laiko.

Tomas apibendrino: „Geriau didelis tinginys negu mažas darbininkas.“

Pranešimas buvo be galo smagus ir įtraukiantis, tačiau nesitikėjau, kad jis į produktyvumą ir laiko taupymą pažvelgs tokiu kampu. Į klausimą, kaip laiką švaistyti kūrybingai, atsakyta, tačiau manau, kad nebuvo paminėti šiek tiek rimtesni būdai tą produktyvumą iš tikro pagerinti. Kaip suprantu, pranešėjas yra visiškai susitaikęs, kad darbuotojai tikrąja to žodžio prasme mala š, kad jau nė nebesitiki, kad įmanoma tai pakeisti. Kad š malamas kapitaliai, sutinku pilnai, bet pakeisti tai įmanoma. Tačiau apie tai galbūt parašysiu pati kada vėliau.

Vėliau klausiausi Teemu Arina, biohakerių biblijos autoriaus iš Suomijos, pranešimo. Iš pradžių nebuvau tikra, ar man tai įdomu ir pirmosios dešimt pranešimo minučių pasirodė tokios meh, tačiau, kai Teemu įsivažiavo, pasidarė labai įdomu. Iš esmės čia buvo kalbama apie tai, kaip priversti savo kūną veikti taip, kad ant pečių esanti galva veiktų kuo produktyviau ir tuo pačiu nuveiktumėte didelių dalykų.

Nemažai minčių gal ir buvo girdėtos, tad Teemu jas tik patvirtino, išgirdau ir daug naujo.

Vienas iš geriausių būdų vaikystėje padėti vystytis smegenims – išmokti groti instrumentu, šokti arba žongliruoti.

Buvo malonu dar kartą išgirsti, kaip svarbus žmogui yra jį supantis oras. Esu sutikusi žmonių, kurie užsispyrusiai nenori vėdinti patalpų, nes bijo sušalti. Aš kaip išprotėjusi visur ir visada tam tikrais laiko intervalais atidarinėju langus, manęs kartais nemėgsta, na bet ką padarysi. Pasak Teemu, vienas geriausių kada nors jo įsigytų dalykų yra hepafiltras. Apsupdami save augalais irgi neprašausite, nes jie taip pat puikiai atlieka oro valymo funkciją.

Buvo paminėta, kad sėdėjimo žala kartais prilyginama rūkymo žalai, tad alternatyva sėdėjimui – standing desks. O vat pasirodo, tupiko poza yra teisinga poza, nekenkianti kūnui.

Anot Teemu, miltai, bananai, pienas ir kiti reikalai – tai maistas, kurį žmonės išvedė tam, kad jis suteiktų energijos dirbant laukuose, tačiau šiandien tuose laukuose mažai kas bedirba, tad žmogui, kasdien laiką leidžiančia prie kompiuterio, maitintis reikėtų kitaip. Perkant maistą svarbu įsigilinti, kiek jame maistingumo tenka kalorijai. Kaip vienas iš naudingiausių super maistų dar kartą buvo prisimintos uogos, ypač mėlynės.

Pranešėjas kalbėjo apie tai, kad baisiai rizikuojame kai dienos eigoje vis pakeliame cukraus lygį kraujyje. Vienas iš būdų to išvengti – maistą kartinti. Fotkėje matosi keletas jo paminėtų hackų.

sugar

Mano ausiai buvo žiauriai faina girdėti tai, kuo tikėjau ir seniau, kad fat is always better than sugar, o balta duona iš viso yra baisus velnias. Žinojau, kad baisus, bet netikėjau, kad toks baisus. Spagečiai, tuo tarpu, visai ne toks ir baisus dalykas. Iiiir, kad dirbant yra be galo svarbu daryti pertraukas. Yes, sir.

Dar sužinojau, kad lyderiai turi natūraliai aukštą seratonino lygį, o pamiegoti pietų, jei trūksta miego ir norite atgauti jėgas, mintis yra gera.

Paskutinė įžvalga – šaltis yra tavo mokytojas. Šaltis yra gerai. Žmogus, kuris ryte nusipraus po šaltu dušu, dienos eigoje streso patirs kur kas mažiau. Mokausi susidraugauti su šalčiu ir jo nebijoti, tad tai dar kartą patvirtino mano prielaidas.

Aj, nu ir dar, kanapės yra gerai, kai jomis nepiktnaudžiaujama. Žinau, kad jūs tai žinote, tačiau būtų smagu, kad tai pripažintų ir daugiau žmonių.

All in all, labai labai įdomu, klausyčiau ir klausyčiau, būtinai eisiu skaityti apie biohakinimą daugiau.

Vėliau keliavau į Donato Vainilaičio ir Joerg Rheinboldt iš Berlyno pranešimą apie investavimą į kūrybiškumą. Donatas sukūrė kalbų mokymosi programėlę Trill, o Joerg į tai investavo. Man tai buvo vienas įdomiausių pranešimų dėl asmeninių priežasčių, tačiau daug nepasakosiu. Keletas įžvalgų.

Jei norite gyventi visavertį gyvenimą Vokiečių kalba Berlyne nebūtina. Man, kaip ten gyvenusiai ir kelissyk mėginusiai mokytis vokiečių kalbą, visada malonu, kai kas nors dar kartą tai patvirtina.

„You have to pay good money for good work.“ Komentarų turbūt nereikia.

Dirbti su žmonėmis, pranešėjų įvardintais kaip underachievers, anot jų, yra geriausia, nes jie yra alkani. Labai svarbu transformuoti viltis ir svajone į realybę ir testuoti savo idėjas, nes failinimas palaipsniui yra geriau nei vienas didelis epic fail.

Fotkėje matote, kaip, anot Donato, jis jautėsi tvarkydamas reikalus Vokietijoje. Kaip tas mažasis šunytis.

germany

Apie baltaruso Denis Trusila pranešimą pasakyti nieko negaliu, visos išsakytos mintys pasirodė girdėtos ir aiškios jau seniai. Suprantu, kad daug jo paminėtų dalykų baltarusams gali pasirodyti inovatyvu, tačiau manau, kad Lietuvai tai jau savaime suprantami reikalai.

Vėliau klausiausi Aido Puklevičiaus paskaitos apie story telling‘ą. Prisipažinsiu, kad klausytis ėjau ne tiek dėl temos, kiek dėl pačio pranešėjo, nes man jis atrodo įdomi asmenybė. Keletas įžvalgų iš pranešimo.

Geras amatininkas>blogas menininkas

Aidas pateikė įdomų pavyzdį apie tai, kaip istorijai papasakoti užtenka kelių žodžių. Wikipedia įkūrėjo entry 6 žodžių ilgumo biografijos konkurse: „Yes, you can edit this biography.“

Jūsų pasakojama istorija turi patikti jums, ją dėliodami negalite galvoti tik apie auditoriją, nes jei idėja netikėsite patys, nieko iš to nebus. O istoriją papasakoti galima iš absoliučiai visko.

Arvydo Būtos iš ISM inspirational talk buvo įdomi, tačiau užsirašiau nedaug. Labiausiai įstrigo tai, kad, anot jo, jei kažkas sako, jog tai, ką jūs pasakėte/sugalvojote yra nesąmonė, galima priimti kaip komplimentą. Reiškia, kad sugalvojote kažką tokio, kas kitam iki jo paties sąmonės nedaeina.

Magnus Berg iš Švedijos SNASK kūrybinės agentūros pranešimo metu neužsirašiau nieko, nes kalbama daugiausia buvo pavyzdžiais, bet jis buvo išties smagus. Užtat pafotkinau, bet fotkės gavosi kur kas prastesnės nei tos, kurias galima rasti internete, tad dalinuosi ne savo fotke. Nuotraukoje matote iš vaginos išlendančią Karley Sciortino, mano mylimąją Slutever, kurią esu minėjusi ne kartą.

pleaseyoself_mobile-492x492

Konferenciją užbaigė diskusija apie tai, kiek kainuoja idėjos. Kalbėjosi A. Būta, S. Jokštytė, D. Ibelhaubtaitė ir T. Nemura, o ją moderavo A. Puklevičius. Manau, kad būtų buvę kur kas įdomiau, jei į diskusiją įsitraukti būtų galėjusi ir publiką, tačiau truputį susidarė vaizdas, kad buvo siekiama baigti kuo greičiau ir, na jau imti ir užbaigti konferenciją. (Užbaigimo, visgi, manau, reikėjo kažkokio stipresnio, o ne tik „Na ką, baigėm. Iki kitų metų.“) Susidarė toks vaizdas, kad, iš visų besikalbėjusiųjų, kaip bebūtų paradoksalu, labiausiai modest (sorry, lietuvių kalboje tinkamo žodžio aš nerandu, nes „kuklus“ čia netinka) ir mažiausiai nosį užrietusi pasirodė išties daug pasiekusi Ibelhaubtaitė.

Vienas erzinančių dalykų visuose pranešimuose yra tai, kai pranešėjai kaip savaime suprantamą dalyką priima tai, kad klausytojai puikiai žino, apie ką jie kalba. Žinokit, kad, kai pranešimo metu nuskamba kažkokia klausytojui nežinoma informacija, na, tarkim, kokios nors agentūros ar produkto, apie kurį jis nėra girdėjęs, pavadinimas, toliau pranešimą klausyti yra kiek sunkiau, nes išlieka tas nežinios momentas. Konkretumas, tikslumas, supratimas, kad kalbate įvairialypei auditorijai, yra labai svarbu. Siauriems inside pokštukams čia irgi ne vieta, nes žiūrovas, nežinodamas, apie ką eina kalba, jaučiasi maustomas. Kalbėkite aiškiai, suprantamai ir konkrečiai.

Įdomus dalykas – abosliučiai visų Above Hall pranešimų, kuriuose buvau, metu rodomose skaidrėse buvo rašybos klaidų (ir anglų, ir lietuvių kalbomis). Kai jūsų senelis, visą gyvenimą pradirbęs šaltkalviu, nežino, kaip rašomas žodis VOK, tai suprantama, kai dėl to nėra tikra copywriterė, sorry, truputį juokinga.

Viską susumuojant, konferenciją vertinu labai gerai. Jaučiuosi sužinojusi daug visko naujo, patvirtinusi savo seniai svarstytas teorijas ir, svarbiausia, įkvėpta. Jau laukiu kitų metų. Mieli organizatoriai, tik nemažinkit renginio kainos ir jo nedidinkit, susimažinimas kiekybės prasme judant link kokybės šiemet buvo labai teisingas žingsnis, na, o sąlyginai aukšta kaina, manau, puikiai atsijojo tuos, kuriems iš tikro įdomu, nuo tų, kurie ateitų, nes faina pasimaivyt, kad buvo. Ir nekvieskit draugiukų, kurie patys sau faini, bet prieš publiką visai šnekėt nemoka. Ačiū.

Ir pabaigai. Jei būčiau dalyvavusi šioje konferencijoje nemokėdama anglų kalbos, man čia tikrai nebūtų buvę taip įdomu. Pamirškit visas tas vertimo programėles ir panašius reikalus, visko išversti neįmanoma, sėdėdami su ausinėmis nepatirsite tokio paties įspūdžio, patikėkit manim. Taip kad mokykitės anglų kalbą, brangieji, mokykitės, kol dar esat jauni (esate jauniausi, kokie tik kada nors gyvenime bebūsit) ir nė nesvarstykite varianto, kad gal kaip nors be jos ir išsisuksit. Taip nebus. Na, nebent norite nepatirti didžiulės dalies gyvenimo įdomumo. Norite?

P.S. Prajuokino šitas šulinukas patalpoje.

sulinys

2 komentarai
Įkelta 2016 4 lapkričio

What’s Next – pirmoji diena. Padriki ir visiškai subjektyvūs įspūdžiai

Visų pirma noriu pasakyti, kad į konferenciją What‘s Next bilietą pirkau pati ir šį tekstą rašau todėl, kad po visos dienos pranešimų ir patirčių norisi viską apžvelgti ir susumuoti bei pasidalinti su žmonėmis, kurie buvo ir tais, kurie nebuvo, tačiau jiems įdomu, kaip atrodė renginys. Visur pabūti, aišku, neįmanoma, tad kalbėsiu apie individualią savo patirtį ir pranešimus, kuriuos pavyko išgirsti pačiai.

Prisipažinsiu, pernai konferenciją mačiau taip puse akies, nes daug visokių asmeninių vingrybių (pvz. žiaurus užtūsinimas iš penktadienio į šeštadienį) truputį nustelbė pačius pranešimus ir gebėjimą visavertiškai į juos įsitraukti. Pažadėjau sau, kad šiemet iš konferencijos pasiimsiu kiek įmanoma daugiau ir neleisiu aplinkos trikdžiams blaškyti mano dėmesio. Be to, lūkesčiai buvo jokie tam, kad patirtis dėliotųsi pati, nelyginant jos su pernai metais, o ko noriu iš konferencijos prieš ją atsakyti negalėjau, nes tiesiog net neturėjau laiko apie tai pagalvoti – žodžiu, visiškai baltas lapas. Taigi, įspūdžiai po pirmosios dienos.

Nežinau, ar man vaidenasi, ar šiemet konferencijos mastas išties truputį mažesnis? Skelbiama, kad siekta patobulinti kokybę, ne kiekybę, tad tas, kad ir neženklus sumažėjimas tikrai į naudą – mažiau masofkės, mažiau nesklandumų ir netvarkos.

Kas juokinga? Juokinga yra 2016-aisiais konferencijoje apie inovacijas išgirsti, kad ateitis yra dabar. NEGALI BŪTI, ką jūs sakote.

Kažkas skundėsi, kad iš pat pradžių teko laukti gana ilgoje eilėje, tačiau, kadangi ji judėjo pakankamai greitai, prisikabinti negaliu. Nežinau, koks skirtumas tarp student pass ir early birds bilietų (tiesa, nežinau, ar perkant student pass reikėjo pateikti studento pažymėjimą, tačiau, kadangi nesu studentė, tokio varianto nesirinkau, jis man perkant bilietą buvo pigesnis gal 4eu), tačiau su early bird bilietu gavau marškinėlius. Marškinėliai faini, dizainas fainas, bet dydis tai išties įspūdingas, net ir matant juos kaip oversize modelį.

(Tiesa, ar man vaidenasi, ar renginys rimtai vis dar neturi appso? Tai keista atrodė jau pernai, šiemet nė nedvejodama atsidariau play store, tikėdamasi kažką surasti ir įvedusi „What‘s Next“ nieko neradau. Nu čia ne gėda, čia jau visa sarmata, mano nuomone. )

Renginį pradėjo mero R. Šimašiaus pasveikinimas, o vėliau sekė australo TEDxWarsaw kuratoriaus Ralph Talmont pranešimas tema „Dream Big“. Apie pranešėją anksčiau nieko nebuvau girdėjusi, tačiau buvo labai įdomu. Atkreipiau dėmesį į tai, kad jis buvo vienas iš kalbėtojų, priminusių, kad, nesustabdomu greičiu lekiant į priekį, vis tiek derėtų karts nuo karto atsigręžti į praeitį. Keletas įdomių minčių (gali būti, kad percituota ne šimtaprocentinai žodis į žodį, nes turiu problemėlių su trumpalaike atmintimi, tačiau mėginu atkartoti kuo tiksliau):

„To imagine is to make space in your head for new things and not get stuck with the things that are expected.“

trys

„Nothing is ever finished.“

„It seems to me that the rest of life is a support structure for music.“

„Whatever you do, aim high.“

„Timing is the key to success.“

„Don‘t look for opportunities in the places which technology hasn‘t been to, the places which used to seem cool some time ago and people used to be able to make money from it.“

„You need to be doing the thing NOW and it has to be challenging. The work has to be embodied.“

„Your aim has to be clear and ambitious.“

Ir paskutinė mintis – „Only build the future you want.“

Viskas labai paprasta ir aišku? Pranešimai, kuriuose pasakomi dalykai, kurie jums gal ir atrodė aiškūs, nėra beverčiai, jie susumuoja ir prieš jus atsuka tuos aiškiuosius dalykus, kad dar geriau juos pamatytumėte bei patvirtina jūsų prielaidas, dėl kurių, galbūt, nebuvote tikri.

Vėliau pranešimą skaitė Tomas Balžekas, portalo 15min vadovas. Jis apžvelgė pokyčius šiandienos žiniasklaidoje ir griežtai pasakė, kad neleisti sau matyti reklamos ir tikėtis turinio, kurį siūlo naujienų portalai už dyką yra nesąžininga. Man, kaip prisiekusiai adblocko naudotojai, kuri neskaito lietuviškų (ir beveik jokių išvis) naujienų portalų (antraštės ir skrynšotai iš naujienų portalų mano fb puslapyje atsiranda tada, kai man juos kažkas parodo) tai pasirodė gana tolima, nemanau, kad galiu tinkamai pakomentuoti šią poziciją, tad taip ir nedarysiu.

Vėliau keliavau klausytis Dalios Ibelhaubtaitės, tačiau spėjau išgirsti ir dalį Dalios Mauricaitės (“Daiktų viešbučio” įkūrėjos, interjero dizainerės ir dar ten šimtą titulų turinčios) pranešimo apie namus, kuriuos pavyko įkurti per kiek daugiau nei mėnesį. Dėmesį atkreipiau į mintį, kad įsigyjant būstą nebūtina galvoti dvidešimt metų į priekį ir svarstyti, ar jame tilps dar negimę jūsų trys vaikai, į būstą reikėtų žiūrėti kaip į jums tarnaujantį plotą, kurį galite išnaudoti net tada, kai vykstate atostogauti, pernuomojant erdves, kaip, pavyzdžiui, laikiną biuro vietą.

D. Mauricaitė užsiminė apie Bea Johnson projektą Zero Waist, apie kurį dar skaitysiu, gal pasirodys įdomu ir jums.

Taigi, prisipažinsiu, kad apie D. Ibelhaubtaitę žinojau ir žinau tiek, kiek informacijos apie ją mane pasiekė per aplinką. Atvirai pasakius, keli prabėgomis išgirsti jos pasisakymai žiniasklaidoje sudarė gana stačiokiškos moteriškės įspūdį, tad jos paklausyti ėjau nusiteikusi skeptiškai, tačiau vyliausi, kad nuomonė pasikeis, nes supratau, kad šis žmogus tokį autoritetą mūsų visuomenėje turi ne šiaip sau. Pasikeitė. Tai, kaip D. Ibelhaubtaitė reiškia mintis, kai kam galbūt gali pasirodyti nepriimtina, tačiau tas tiesmukumas ir nevyniojimas į vatą papirko jau po kelių minučių. (Šiek tiek priminė pernykštį interviu su J. Statkevičiumi. Taigi, kaip ir jis, D. Ibelhaubtaitė trykšta nepamatuojama charizma, kuriai abejingam likti sunku.) Režisierė kalbėjo apie savo namų Londone interjerą. Kertiniai niuansai, glaustai apibūdinantys interjerą – lietuviškas ąžuolas, Japonijos kultūra ir industrinis stilius (namai įrengti buvusiame batų fabrike, statytame prieš daugiau nei šimtą metų).

Dalios išvardintos inovatyvios detalės, truputį kitaip pasukusios gyvenimo ritmą – maišytuvas, iš kurio iš karto bėga karštas virintas vanduo, išmanusis tualetas, daugiasluoksnis kubas – spinta, kuriame įrengtas vonios kambarys.

viena

Prajuokino istorija apie tai, kad moteris internete pamatė staliuką, pagamintą Japonijos kaime, susirado jį gaminusį žmogų, parašė jam japoniškai, pasinaudodama google translator ir po keturių mėnesių, kuomet vyras Dexteris jau buvo palaidojęs jos viltis tą staliuką gauti, jis atkeliavo į jų namus.

„Jeigu nori gyventi minimalistiškai, reikia turėti daug skladukų, kur viską sukišti. Tada būsi fantastinis minimalistas.“

Žodžiai apie buitį, gyvenant su antrąja puse pasirodė žiauriai nuoširdžiai tikri:

„Taikais su žmogumi, su kuriuo gyveni. Nu kokius dešimt metų. Nu o paskui žiauriai daknisa.“

Apie vonią, kurioje telpa dviese, režisierė pasakė taip – „Tai, kad du žmonės vienoj vonioj gali maudytis, yra mūsų kontribucija gamtai.“ Beje, vonios kambaryje ant sienos ypatingas japoniškas plyteles tris savaites rankomis klijavęs vyrukas po to pasakė – „Dabar suprantu, kaip Egipto vergai dirbo“. Plytelės atrodo fantastiškai, bet liesti jų negalima, nes labai aštrios.

Istorija apie išmanųjį tūliką, kuris, išmušus saugikliams tiesiog neveikė ir į tą tūliką iš viso nebuvo galima nueiti grįžus po skrydžio prajuokino iki ašarų ir labai gerai iliustravo, kaip technologijomis nederėtų pasikliauti ir atsiduoti visiškai ir galutinai.

Apie pilką ir juodą interjerą:

„Jeigu nori spalvų, įsimeti tris oranžines pagalves ir aleliuja.“

Susumavus, gali pasirodyti paika ir paviršutiniška, bet buvo žiauriai įdomu, interjeras ohoho, tos moters klausyčiau ir ilgiau.

Thomas Blomseth iš Danijos kalbėjo apie tai, kaip pačiam iš organizmo pašalinti defektus, tačiau, nežinau, ar dėl tematikos neaktualumo, ar pranešėjo pristatymo stiliaus, pranešimas nesudomino ir jo neišklausiusi ėjau pietauti.

Gerai, kad pasakėte, jog galima įsigyti ne tik sušių, nes jau norėjau pabumbėti apie pernelyg siaurą maisto pasirinkimą. Tačiau, visgi, maisto vagonėliai lauke, į kurį reikia eiti per vidų, kai dauguma paltus palikę rūbinėje, nėra pats patogiausias sprendimas. Taip pat, kavos prekystalių galėtų būti ne vienas (lauke neieškojau). Didžiulis pliusas dėl, man regis, patrigubėjusio tūlikų skaičiaus, nes pernai žiauriai nefaina buvo dvidešimt minučių laukti eilėje ir dėl to kažką pražiopsoti.

Keletas pastebėjimų iš diskusijos apie ateities darbus (deja, atbėgau tik pabaigą, tad išgirdau nedaug). Kuomet jaunesniosios kartos kalbėtojai šnekėjo apie įvairiapusiškumą, ta pati D. Ibelhaubtaitė prieštaraudama tvirtino, kad labai svarbu yra konkretumas. Kai tu konkrečiai žinai, ką gali padaryti ir ką gali pasiūlyti, kai esi stiprus tam tikros aiškiai apibrėžtos srities specialistas, laimi daugiausia.

D. Liberis (marketingo specialistas, DJ ir, ačiū tau likime, geras draugas) davė du labai praktiškus patarimus – jei nežinote, kuriame savo karjeros etape esate, 1) išdrįskite pakviesti jus dominančios įmonės vadovą pietų ir užduokite jam jus kamuojančius klausimus ir/arba 2) nepagailėkite mokamai pasikonsultuoti su geru nešališku žmogiškųjų išteklių specialistu, kuris jums užduos klausimus, padėsiančius suprasti, kur judėti toliau.

„Gebėjimas klausti tau leist toliau judėti.“

Tomo Gruzdžio ir Dariaus Kisieliaus iš Atomic Garden pristatymas apie įvaizdžio atnaujinimą pasirodė įdomus, bet aprašyti jį man sunku dėl kiek kitokio informacijos pateikimo formato, čia jau reikia išgirsti/pamatyti pačiam.

du

Svarbiausia išvada, ko gero, yra tai, kad personalizavimas yra kertinis ateities rinkodaros aspektas.

Nebuvau mačiusi Nike Swoosh kedų, kurių spalvas iš paletės atlikdamas užsakymą pasirenka pats pirkėjas. Aš turbūt išprotėčiau bederindama.

Paskutinis pranešimas, kurį paminėsiu – Andriaus Grigorjevo iš Be&Do apie tai, kaip išmokti mąstyti pilkojoje zonoje. Andrius kalbėjo 45 minutes, man regis, jei būtų kalbėjęs dvigubai tiek, vis tiek nebūtų atsibodę. Meistriškas gebėjimas glaustai ir informatyviai dėstyti mintis visiškai prikaustė.

Man, kaip žmogui, dirbančiam su kalba, visuomet labai gera išgirsti, kai pripažįstama kalbos svarba ir jos galia.

Visko užsirašinėti išsižiojusi iš susižavėjimo nespėjau, tačiau kelias mintis visgi susikonspektavau.

„Inovacijos, vykstančios kitose srityse, sukels lūkesčius, kurie bus perkelti į kitą sritį.“

„Problemos gali būti sprendžiamos ne optimizuojant veiklą, o transformuojant patirtį.“

Taigi, iš žiauriai įdomaus pasisakymo minčių tik tiek (na, patys kalti, jei nebuvot), bet galvoje liko nemažai.

Gaila, kad užsilaginau pietaudama ir praleidau Darren Bowles pranešimo apie tai, kaip kūrybiškai kurti, žmonės sakė, kad buvo labai gerai.

Nepaisant kelių smulkmenų, renginys kol kas labai vykęs. Džiaugiuosi, kad dar kartą spyriau sau į užpakalį ir liepiau išeiti ir domėtis, šiemet patirtis puiki. Laukiam rytojaus, tikėkimės, įspūdis nesusigadins ir bus tik dar geresnis.

(Žinau, kad fotkių kokybė kaip iš Nokia 3310, žinau)

1 Komentaras
Kaip aš pagerinau savo gyvenimo kokybę
Įkelta 2016 1 lapkričio

Kaip aš pagerinau savo gyvenimo kokybę

Po gana sudėtingos vasaros (prisiekiu, rugpjūtį jau tikrai buvau pradėjusi tikėti, kad iš tiesų kažkaip ne taip išsidėstė planetos virš mano galvos) daviau sau daug pažadų ir griežtai nusprendžiau, kad gyvenimas turi pagerėt (ir taip jis nebuvo blogas, toli gražu, tik ta vasara… na, ir visada, visada gali būti geriau nei yra).

Taigi, įvykdžiau keletą pokyčių, kurie kai kam gal pasirodys visiškai savaime suprantami ir seniai išmėginti, bet man tai buvo nauji žingsniai, maloniai pakoregavę įsisenėjusią gyvenimo ritmo tvarką.

Pradėjau visiškai nebesinaudoti viešuoju transportu ir visur visur eiti pėstute. Galvojau, kad gal reikėtų įsigyti mašiną, tačiau supratau, kad, kol gyvenu centre ir bene visos vietos, kuriose turiu būti, yra ne daugiau nei pusvalandžio ėjimo atstumu, mašina tikrai į nauda neišeis – ir kainuos, ir ją vairuodama judėsiu dar mažiau. Prisipažinsiu, kad anksčiau visus tuos trumpus atstumus įveikinėdavau viešuoju transportu, grynai dėl to, kad sakiausi sau taupanti laiką ir todėl, kad nu, tingėdavau. Dar labai bijodavau lietaus ir šalčio, betgi iš tikro nėra tas žvarbus oras toks jau ir baisus, nereikia bijoti būti lauke, nes judant visai nešalta. Kai pasakai sau, kad nuo Skalvijos iki Žvėryno tikrai ne kosminis atstumas, tai toks jis tau ir nebeatrodo. Kol kas asmeninis rekordas – pėstute nuo Ozo Impulso iki Skalvijos, bet tikiu, kad įveiksiu ir tolimesnius atstumus. Žinau, kad tiems, kurie vienu atsikvėpimu nubėgat dešimt kilometrų, tokie pasiekimai gali pasirodyti juokingi, bet kiekvienam savos pergalės.

tumblr_n8edfmz3h11tbxda2o1_1280

Žinoma, siekiant visur eiti pėstute, kartais reikia šiek tiek iš anksto susiplanuoti laiką, nes tai užtrunka ilgiau, bet penkios minutės ėjimo visgi tikrai yra geriau už minutę autobuse. Pajutau, kad vaikščiojimas besiklausant muzikos labai gerai sudėlioja mintis galvoje ir išveja visus velnius, nervus ir piktumus. (Tuo tarpu visuomenė viešajame transporte tuos piktumus dažniausiai sukelia). Labai tikiuosi, kad žiema manęs baisiais neišgąsdins ir visur vaikščiosiu kaip įmanoma ilgiau, o pinigai, sutaupyti neperkant automobilio ir į jį nepilant kuro bei kas mėnesį nebepildant vilniečio kortelės nukeliaus kitais gerais tikslais.

Išdalinau arba išmečiau drabužius ir daiktus, kurių nenaudoju. Kai supranti, kad kažkas namie užsistovėjo jau keletą metų, nes vis sakei, kad na, gal jau netrukus pradėsi naudoti, jau tikrai metas grūst tą daiktą lauk iš namų. Labai gali būti, kad kažkam kitam jis išties labai pravers. Kalbant apie drabužius, mane baisiai erzina neadekvatus naujų drabužių kainos ir kokybės santykis, tad po parduotuves vaikštau retai. Mokėti kokius 30eu už maikutę, kuri, gali būti, apsiburbuliuos ją užsidėjus tris kartus, man atrodo visiška nesąmonė. Liūdniausia tai, kad net ir brangus prekės ženklas dažnai negarantuoja, kad audinio kokybė atitiks kainą. Tik nerekomenduokit naudotis Vinted, nes atvirai pasakius nė neįsivaizduoju, kiek laisvo laiko reikia turėti, kad jo užtektų užsiimti drabužių ieškojimu, nagrinėjimu ir susirašinėjimu su pardavėjais. Taigi, su kolegėmis kartą-du per metus susirenkame ir įvykdome apsikeitimo drabužiais ritualą. Visos atitempiam maišus savo nebenešiojamų drabužių ir peržiūrėjusios viena kitų kolekcijas išsirenkame sau kažką naujo. Labai geras būdas spintoje atrūšiuoti tai, ko tau jau nebereikia ir atnaujinti garderobą.

fa

Smarkiai sumažinau alkoholio ir cukraus suvartojimą. Anksčiau taip smarkiai mėgdavau saldumynus, kad man nieko nereikšdavo tiesiog nusipirkti tortuką ir jį per kelis kartus suvalgyti, arba vakarienei įkalt pusę dėžės ledų. Po kiekvieno rimtesnio valgio desertukas būdavo privalomas. Žodžiu, cukraus suėsdavau žiauriai daug ir nė nesusimąstydavau, gerai čia ar nelabai. Bet kažkaip pažiūrėjus dokumentinį filmą „Fed up“ pagalvojau, kad būtų įdomu pamėginti iš valgiaraščio braukti didžiąją dalį saldumynų. Pasilikau vaisius, riešutus ir juodą šokoladą. Iš pradžių tai buvo šioks toks eksperimentas, grynai pasižiūrėti, ar galiu, o galiausiai jis virto sveikesniais įpročiais ir dabar tų saldumynų nė nebesinori. Žinau, kad skeptikai siūlytų nebevalgyti ir vaisių, bet patikėkit, tai, kaip pasikeitė mano valgiaraštis, jau yra išties didelis pasiekimas. (Beje, gana meluoti sau, kad varškės sūreliai ir jogurtukai yra sveiki nekalti užkandžiai. Toli gražu.) Malonu save palepinti, tačiau reikia nepamesti galvos, kad lepinimas išties būtų šventė, o ne kasdienis ritualas.

tumblr_mhdggopprc1qemd37o1_1280

„But I think the real lesson here is to learn how to self-regulate your self-indulgences. Again, it comes back to knowing when to say no to yourself. Make these indulgences the cherry to your life’s cupcake. Not the cupcake itself.”

Panaši situacija ir su alkoholiu. Bokalas čia, bokalas ten, veltui švaistomi pinigai, energija, laikas, siurbiamos niekam nereikalingos kalorijos ir švaistoma nuotaika. Kad man būtų linksma ar būčiau drąsi, alkoholis tikrai nebūtinas, o jei be jo būnant su kažkuo yra nuobodu, reiškia, gal iš viso nereikėtų su tuo kažkuo būti. Nei cukraus, nei alkoholio neatsisakiau kategoriškai visiškai, nes nenoriu pulti į kraštutinumus, bet apribojus jų suvartojimą savijauta tikrai smarkiai pagerėjo. Tikiuosi, kad ir toliau pavyks sėkmingai gyventi tokiu rimtu.

Pradėjau vėliau keltis. (Visur rašo, kad reikėtų pradėt anksčiau, bet patikėkit, man tas ankstyvas kėlimasis nieko gero nedavė.) Pernai visą sezoną darbą pradėdavau 7:30 ir dažnai baigdavau gana vėlai. Supratau, kad toks laikas man visgi tikrai per ankstyvas, tad pažadėjau sau, kad nebesiplėšysiu, nes naudos tai neatneša jokios. Susidėliojau tvarkaraštį taip, kad dirbčiau anksčiausiai nuo 8:00 (vėliausiai – nuo 8:45). Gal ir neįtikėtina, bet net ir tas išloštas pusvalandis žiauriai gerai.

tumblr_nb2e2yaboo1ti4b2uo1_500

Visiškai nustojau rūkyti. Anksčiau parūkydavau savaitgaliais ar gerdama alkoholį, vasaromis įsigudrindavau rūkyti dar dažniau, o dabar nustojau visai. Susumavus visus prieš tai paminėtus pasikeitusius įpročius, bendrai savijauta tai atnešė tikrai daug naudos. Tikiuosi, kad užteks valios niekada daugiau taip ir nebepradėti, nes teigiamų aspektų šiame įprotyje nematau jokių.

Nepamirštu paskaitinėti Mark Mansono straipsnių. Žiauriai nemėgstu visokių motyvacinių puslapių, seminarų ir paskaitų, bet šitas vyrukas rašyti ir meistriškai dėstyti mintis tikrai moka. Jo įžvalgos dažniausiai puikiai suveikia kaip reality check‘as, priversdamos gerai iš naujo permąstyti savo užsistovėjusius įsitikinimus.

„When people criticize you or reject you, it likely has way more to do with them — their values, their priorities, their life situation — than it does with you. I hate to break it to you, but other people simply don’t think about you that much (after all, they’re too busy trying to believe everything is about them).”

Daviau sau žodį antrą kartą nebežiūrėti tų pačių serialų, nes ir taip yra milijonas neperžiūrėtų. Labai viliojančiai gali atrodyti mintis dar kartą prasukti visus serialo, kuris kažkada suėjo labai gerai, sezonus, bet reikalas tas, kad didelė tikimybė, jog antrą kartą žiūrint patirtis jau nebebus tokia džiuginanti ir laiką praleisit jau nebe taip gerai, kaip pirmąsyk ir, gali būti, įspūdį susigadinsit visai.

Nustojau viską atidėlioti. Tai, ką galima padaryti dabar, ir reikia padaryti darbai. Susikaupusios atsakomybės ilgainiui pradeda smaugti, o šitas smaugimo jausmas visai nėra malonus.

Paskutinė įžvalga pabaigai. Kai tau atrodo, kad dabar yra tavo laikas ir dabar tau sekasi neįtikėtinai gerai, būk labai atsargus. Kai manai, kad žinai kažką geriau už kitus, kad varai geriau už kitus, esi reikalingesnis, gražesnis, įdomesnis nei kiti, jokiu būdu neužmik ant laurų, nes vos akimirkai sumerkęs akis, netrukus prabudęs gali suprasti, kad kiti tuo tarpu nesnaudė ir smarkiai pasistūmėjo į priekį, o tu taip ir likai pakibęs ant praeities pergalių ir pasiekimų kalno, kuris greitai ir negrįžtamai grimzta į užmarštį. Laikas bėga neįtikėtinai greitai ir tą laiką kiekvienas mes renkamės išnaudoti kaip tinkami. Gali rinktis – gyventi visiškai, pusėtinai, ar tik truputį. Verčiau rinktis taip, kad kažkada ateity nebūtų apmaudu. Būk tikras, būk šviesus ir ramus, būk gražus paprastumu ir nepretenzingumu. Ne arogancija, ne pompastika ir ne riksmais. Ir ne poryt ar nuo sausio, o šiandien. Siek būti ne geresnis už kitus, o geresnis už save patį tokį, koks buvai anksčiau.

14581458_1159766984116941_6520040942407304134_n

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

11 komentarų
Pakalbėkim apie kalbą
Įkelta 2016 10 spalio

Pakalbėkim apie kalbą

Anądien feisbuke paskelbiau tokį postą.

14632556_10210868472414713_1626540839_o

Apie tai parašiau todėl, kad šitokį klaidingą parašymą matau taip dažnai, jog anksčiau net sudvejojau savimi ir sykį netgi ėmiau ir panaudojau „neesu“, nes nu rimtai pradėjau galvoti, kad gal ir reikia taip rašyti, o aš visą gyvenimą gyvenau mele. Tada, aišku, gavau baisiai bart nuo redaktorės ir man aiškiai paaiškėjo, kad ši klaida taip smarkiai paplitusi, jog vat imi ir pradedi abejoti savo žiniomis.

Aišku, niekas nenurungs kitos nežmoniškai išvešėjusios ir visur paplitusios klaidos – perdėto valandų trumpinio h naudojimo. Trumpinys h neturėtų būti naudojamas tada, kai kalbama apie laiką, kai nurodoma, kada kažkas vyks ar kada susitinkama, jis turėtų būti naudojamas tada, kai kalbame apie valandų kiekį. Pavyzdžiui, „Marius iš taško A į tašką B keliavo 7 h.“ Kai nurodomas renginio laikas, reikėtų vartoti val., pvz., „Koncerto pradžia – 17 val.“, arba „Susitinkame 19 val.“ Aš žinau, kad gal ir nepatikėsite manimi, bet galite paklausti lietuvių kalbos specialistų ir jie jums pasakys tą patį.

Šias klaidas dažniausiai daro ne tik visiški beraščiai, bet ir gana taisyklingai lietuviškai rašantys žmonės, todėl tiesiog draugiškai norisi jiems pasakyti, kaip reikėtų rašyti iš tikro. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kai kas nors man pasako, jei darau kokią klaidą.

Nemažai dirbu su tekstais, todėl taisykles, manau, išmanau visai neblogai, tačiau iki tobulumo dar tikrai toli. Kadaise nežinojau, kad rūbą reikėtų keisti drabužiu, kontraktą – sutartimi, lazaniją – lakštinių apkepu (šitas crazy), iki šiol dažnai kažko nežinau, bet, laimė (ne laimei, žinokit), yra žmonių, kurie padeda savo konsultacijomis, jei VLKK jau nebepadeda (paprasčiausiai būna taip, kad net nežinau, kaip gūglinti, kad rasčiau atsakymus). Kai dirbu, visoms klaidoms sužiūrėti skiriu gana daug dėmesio, o tuos mano tekstus vėliau peržiūri dar ir redaktoriai.

Labai dažnai, dirbdama su tekstais, pradedu galvoti, kad neišmanau visiškai nieko ir jaučiuosi it pirmokė, stovėdama prie lentos, kurioje jai reikia išspręsti dvyliktos klasės matematikos užduotį. Ir taip, tikrai, kaip ir nemažai kitų žmonių manau, kad VLKK taisyklės kartais būna per griežtos, o siūlomi vartoti žodžiai nesąmoningi. Taip pat man taisyklingojoje lietuvių kalboje dažnai trūksta žodžių. Man trūksta žodžių, kurie tiksliai perteiktų angliškų žodžių ir išsireiškimų – awkward, weird, typo, uncanny, scroll, chill ir dar daugybės prasmę, arba pakankamai tiksliai atitiktų netaisyklinguosius ir draustinuosius – ankiek (ant kiek gal, kadangi netaisyklingas, tai neaišku ir kaip rašos), visi veiksmažodžiai su priešdėliu da-, fainas ir daug kitų.

Turbūt sutiksite, kad nei anglų, nei lietuvių kalboje pakankamai stipraus atitikmens rusiškam žodžiui razliubit tikrai nerasit.

Bet jūs nė neįsivaizduojat (nors jei skaitot, tai įsivaizduojat), kaip vadžias atleidžiu rašydama blogą, kažką postindama feisbuke arba tiesiog kalbėdama. Kaip man patinka visokie nesąmoningi žodeliai žodelyčiai, frazės ir frazelės, kalbiniai išsidirbinėjimai. Kaip man patinka marijampoliečių ir radviliškiečių tarmės, kaip man kartais gražu klausytis, kai žmonės šneka panevėžietiškai, su visais narveliais, raganėjimais ir kirčiais ne visai vietoj. Anksčiau tos tarmės man atrodydavo kiek komiškai, o dabar skamba gražiai.

tumblr_oesln0ezss1sjc5sqo1_500

Man, žinokit, patinka visokie skoliniai (dažnai juos vartodama smarkiai šypsausi, kad žmonės suprastų, jog žinau, kad toks žodis nevartotinas, o pasirenkamas for fun), patinka vartoti, kartais net perdėtai, deminutyvus, sakyti renginukas, vaikinukas, Andriuks, Pauliuks, piam, šiam, kartais, tikiuosi, ne per dažnai, į kalbą įterpiu ir angliškas frazes, nes trūksta lietuviškų.

Mano supratimu, egzistuoja kelių rūšių klaidos. Kartais žmonės klaidas daro todėl, kad nežino, kaip reikia rašyti tam tikrus žodžius, dažnai dėl to, kad rašytinę kalbą vartoja retai, skaito ne tiek jau ir daug. Kartais todėl, kad jie neišmano kalbos kultūros taisyklių, kurioms mokyklose šiais laikais skiriama labai mažai dėmesio.

Yra žmonių, kurie specialiai išsikalinėja ir rašo kosTmosas, dariti, ira, matiti, pastaruoju metu labai daug kas rašo ačiŲ, nes toks išsikalinėjimas yra tam tikra atskira išraiškos forma.

Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie rašo daigtas, atspauzdinti, dauk, pasenusei naujienai, akinei ir dar daug visko jie rašo.

Pasikartosiu, daug dirbu su kalba, tačiau esu ganėtinai tolerantiška klaidoms, juk kam nepasitaiko. Ypač atlaidi esu klaidoms, kurias žmonės daro susirašinėdami su tavimi chate, manęs visiškai neerzina tos klaidos, kurias lietuviškai daro žmonės, kurie užaugo šeimoje naudodami rusų ar lenkų kalbą, arba ilgai nebegyvena Lietuvoje (žinoma, tie emigrantai, kurie po trijų mėnesių Airijoj jau šneka su akcentu ir nebesurezga sakinio gimtąja kalba yra atskira debilų rūšis) ir, aišku, tos, kurias lietuvaičiai daro rašydami angliškai. Taip, būtų nuostabu, jei visi rašytų nepriekaištingai ir išties derėtų siekti taip rašyti, tačiau man truputį per piktai atrodo šaižus tyčiojimasis iš darančiųjų klaidas.

Žinot, pažįstu ne vieną žmogų, su kuriuo viskas tvarkoje ir kuris daro klaidas rašydamas, tačiau tai nereiškia, kad jis kažkoks valstybės priešas ir yra priimtina išsitraukti jo rašytą skelbimą ir viešai vadinti jį debilu ar analfabetu. Jūs nustebtumėte, kiek jūsų pažįstamų ir giminaičių galėtų pridaryti klaidų, jei išeitų į viešumą, bet, ko gero, nebūtų labai juokinga, jei jų foto puikuotųsi visur internete viešai pašaipai.

Toks humoras pastaruoju metu yra gana dažnas, tad tenoriu pasakyti, kad piktas, tiesmukas žmogaus murkdymas purvuos ir skambus išsidarkymas yra žemoka juoko forma, kurios, man regis, griebiamasi tada, kai jau nebėra ką pasakyti. Kai paimama kažkieno netyčia be privatumo nustatymų viešai publikuota asmeninė foto, su mielu prierašu, kad ir su klaidomis, ir be atvangos platinama internete grubiai darkantis iš žmonių, vadinant juos beraščiais, yra toji piktoji forma, apie kurią kalbu. O tai, kad randama laiko užsiimti kapstymusi ir ieškojimu, prie ko prikibti, aiškiai parodo, jog tam tikri žmonės laiko turi tiesiog per daug. Tie žmonės su visom tom savo klaidom, tegul jie tik rašo, berašydami gal prakus ir išmoks.

Ar žinote, kodėl lietuvaičiams taip sunku kalbėti angliškai? Manau, kad egzistuoja dvi pagrindinės priežastys: 1) mokykloje kalbėjimui mokantis visų užsienio kalbų, ne tik anglų, skiriama smarkiai per mažai laiko; 2) esame perfekcionistų tauta, tad ne vienas iš mūsų labai gėdijamės kalbėti, nes bijome, kad suklysim. Labai gali būti, kad iš mūsų kažkas kažkada yra pasijuokęs dėl to, kaip kalbame, tad esam įsivarę daug kompleksų ir bijom, kad iš mūsų ir vėl juoksis. Ir aš, iš jūs esam sutikę daugybę užsieniečių, kurie kalba kaip išeina, bet nebijo ir nekvaršina sau galvos dėl klaidų, todėl toliau tobulėja, nes juk practice makes it perfect. Aš nesakau, kad netaisyklingai kalbėti yra gerai ar sveikintina, tik sakau, kad nereikia, tikrai nereikia tyčiotis iš darančiųjų klaidas.

11010630_10152829011126439_5547787221476451391_n

Typos (kai klaviatūra įvedinėjate tekstą ir netyčia ne taip parašote žodį) yra, mano nuomone, visiškai suprantamas human error. Jos yra visiškai atleistina ir normalu, ypač, jei žmogus rašo telefonu, turi skubėti ir neturi galimybės pasitikrinti. Net ir rašant rimtesnius tekstus jų pasitaiko. Man dažnai būna taip, kad ir kelintą kartą atidžiai skaitydama savo rašytą tekstą jau tiesiog nebepamatau klaidų, tad jį prašau perskaityti ką nors kitą arba tikrinu kitaip.

Jei kokiame asmeniniame įraše, kurį matys nedidelis ratas žmonių, pasitaiko viena kita klaida, gal ir nieko baisaus, betgi ne taip jau ir sudėtinga tų klaidų išvengti. Aišku, yra tokių, kuriems nusispjaut, paliko jie tų klaidų, ar ne, tačiau, yra tokių, kurie paprasčiausiai nežino, kaip pasitikrinti, ar nesuklydo.

Anksčiau taip nedarydavau, nes tiesiog nežinojau apie tokį variantą, bet dabar visus savo ir anglų, ir lietuvių kalbomis parašytus tekstus pasitikrinu labai paprastai. Nukopijuoju tekstą, įmetu į gmail naujo laiško langą ir paspaudžiu Tikrinti rašybą. Galima pasirinkti, kokios kalbos klaidų ieškoti. Veikia beveik puikiai, tik, kai tikrinama lietuvių kalba, kaip klaidingi pažymimi dauguma tarptautinių žodžių arba restesni žodžiai. Kad ir kaip ten būtų, toks tikrinimo būdas labai padeda, nes, kaip jau ir sakiau, dažnai būna, kad savą tekstą beskaitant paprasčiausiai nebepavyksta tų klaidų pastebėti.

Visiems linkiu, prieš kažką publikuojant, siunčiant laiškus ar žinutes, perskaityti, ką parašėte, jei vėliau pastebite, kad padarėte klaidą, jei įmanoma – ją pataisyti, draugiškai ir nepiktai taisyti vienas kito klaidas ir siekti rašyti ir kalbėti be klaidų ir lietuviškai, ir angliškai, ir visomis kitomis kalbomis, ir nepulti nurašyti darančiųjų klaidas. Ir jūs juk ne visose srityse viską darot tobulai.

Ar įmanoma kuria nors kalba kalbėti visiškai tobulai? Abejoju. Net lietuviškai dauguma mūsų nekalbame ir nerašome nepriekaištingai. Visiškai ir absoliučiai mokėti anglų kalbą, manau, irgi nėra įmanoma. Kalbų mokymąsi matau kaip nesibaigiančią kelionę, kurios metu vis artėjame prie galutinio tikslo pakeliui patirdami daug nuotykių ir vis tobulėdami, tačiau ar pavyks jį pasiekti? Kaži, bet tai veikiau yra realistiškas, ne pesimistiškas požiūris, padedantis nenusivilti, stengtis, judėti pirmyn, bet ir nebūti pernelyg savikritiškiems, kai kartais kažko nesuprasdami pasijuntame beviltiškai.

 

2 komentarai