Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Apie nepakartojamus vairuotojų tipažus Vilniaus gatvėse

Po mokyklos penkerius metus vairavau nuosavą automobilį. Nes Panevėžy jau taip yra – į teorijos kursus automatiškai pradedi vaikščiot septyniolikos, aštuoniolikos jau turi teises. Ir, aišku, automobilį. Be automobilio Panevėžy niekaip. Viešasis transportas kursuoja retai ir trumpai, maršrutai nepatogūs, šaika autobuse irgi ne ta, o negi eisi pėstute tuos du kilometrus iki centro?  O kur dar būtinasis kabėjimas įvairiose aikštelėse vakarais primaukus lukoilinės kavos, dragų (perskaitėt teisingai, u čia netrūksta) lankymas ir, aišku, švenčiausias laisvalaikio praleidimo būdas – važiavimas į SODĄ.

Po penkerių metų kankinimo, mano ryškiai filičitavą 1993-ųjų Mazdą 323 nuvežus eilinei apžiūrai, meistrai pasakė, kad liepto galas pasiektas ir kelio atgal nėra. Tiksliau, yra tik kelias į metalo laužą.

Mazda 323 1993
Tokia va buvo Boružė.

2012-aisiais, atsisveikinusi su Boruže (visi ją taip vadino, šiaip, logikos čia nėra), naujos nebepirkau, santaupas nutariau įmerkt į patirtis ir geram pusmečiui išvažiavau į Kanadą. Vėliau grįžusi naujam automobiliui taip ir nepritaupiau. Penkerius metus vairuodavau arba šeimos, arba darbo mašinas, kartais sėsdavau prie draugų transporto priemonių vairo, o štai nuo šio pavasario pavairuoti tenka dažniau. Tiesa, jei tik išeina, visur einu pėstute. Ir mankšta, ir kamščiuos stovėt nereikia, ir miestą pamatyt įdomu, galvą pravėdint. Prie vairo sėduos, kai gresia ilgesni atstumai arba kelionės į užmiestį.

Per tą laiką nemažai kas pasikeitė, tačiau ir toliau tenka stebėti puokštę nepakartojamų eismo dalyvių tipažų, kuriuos aprašyti šiandien ir sumaniau.

1. Pypsėtojai. Prieš rašydama tyčia pasitikrinau, gal dar kas pasikeitė, bet ne, KET vis dar rašo, kad garso signalą naudoti reikėtų tada, kai tai būtina siekiant išvengti eismo įvykio.

Pypsėtojams tai nė motais. Pypsėtojai gyvena tam, kad pypsėtų, pypsi tam, kad gyventų.

Prieš ketvirtadalį milisekundės užsidegė žalias šviesoforo signalas, o jūs dar nepradėjote judėti į priekį? Nesijaudinkit, pypsėtojas jums primins, kad laikas – pinigai ir nė vieno, nė kito švaistyt prie sankryžos mes nesusirinkom.

Visiškai sustojot prie raudono šviesoforo signalo su žalia rodykle, kad įsitikintumėte, ar saugu sukti į dešinę? Pypsėtojams jums tuoj parodys, ką apie tai mano.

Sustojot praleisti pėsčiųjų? Gal nenervuokit pypsėtojo, žmogaus kantrybės taurė ir taip pilna.

Pypsėtojų laikas eina truputį kitaip negu jūsų. Aš pypsėtoją visada įsivaizduoju kaip žmogų, kuris netyčia vietoj vieno išgėrė septynis puodelius kavos ir jo nuomonės šiaip niekad nieks neklauso, tai bent kely gali pasireikšt.

Vieną kartą teko dalyvauti situacijoje, kuomet toks didžiulis vyriškis su trim ringėm ant kaklo su didžiuliu džipu bandė spartinti eismą pypsėdamas eilėje įvažiuoti į keltą Klaipėdoj stovėdamas vienos iš trijų juostų vidury tarp kitų mašinų.

2. Iškišinėtojai. Taip, tai tie žmonės, kurie savo automobilio nosį į važiuojamąją juostą iškiša tiek, kad bene visada rizikuoja būtų apdaužyti. Jei jūs nesiteikiate jų išleisti, juos tenka nepatogiai apvažinėti, nes jie pasitraukti tikrai neketina. Jie kiša, nes rizika sukelti eismo įvykį jų nestabdo, adrenaliną rytais jie geria vietoj kavos. Jie kiša, nes neturi, kada laukti. Kiša, nes laikas – pinigai ir nė vieno, nė kito švaistyt į gatvę jie neišvažiavo.

(Tiesa, būna situacijų, kuomet, jei neiškiši nosies, iš kiemo išvažiuot pavyks po kokių dešimties metų. Tuomet tokie atvejai pateisinami.)

3. Žmonės, kurie tave lenkia, kai sustoji prie perėjos praleisti pėsčiųjų. Čia yra my all time favourite tipažas. Dažniausiai sutinkamas Panevėžyje, bet pasitaiko ir Vilniuje. Pėstieji šiaip nėra žmonės ir patys kalti kad nevairuoja. Nu ir šiaip, jei jau nevairuoja ir renkasi eiti, tai nu akivaizdu, kad neturi RIMTŲ reikalų ir NESKUBA, tai gali ir palaukt.

Kartą sustojus praleisti senuko su lazdele ir šeimos su dviem vaikais už manęs važiavę automobiliai apvažiavo mane ir pėsčiuosius ir nuvarė tolyn.

Dar labai myliu tuos, kurie nė neketina sustot praleist pėsčiųjų, kuriems šiaip žalia ir pirmenybė. Jie važiuoja, nes jiems gi duota žalia rodyklė, kasyra.

4. Žmonės, kurie tau besiparkuojant iš galo pradeda parkuotis toje pačioje vietoje, į kurią jau taikeisi tu. Kas pirmesnis – tas gudresnis, laikas – pinigai! (Merkia akį).

5. Žmonės, kurie, užsidegus dešimt sekundžių degančiai žaliai rodyklei taip ir nepasuka. Nes tiesiog užsižiūrėjo į telefoną.

Vairuotojų tipažai

6. Prielipos-mokytojai. Tai žmonės, kurie, nesvarbu, kaip greitai jūs bevažiuotumėte, prilips prie jūsų automobilio galo ir visais įmanomais būdais jums bandys parodyt, kad trauktumėtės iš juostos, nes jie skuba. Nes kas yra laikas? Taip, teisingai, laikas yra pinigai.

Reklama:

Šitie kartais dar ir pamokyt mėgsta. Suprask, ką tu sau leidi ten, kur maksimalus leistinas greitis yra 60, antra juosta važiuodamas ant 70.

Vieną kartą vienas toks mokytojas mane įvažiuojant į Karoliniškes pradėjo vaikytis, pavojingai važiuoti per arti iš šono, tada iš priekio, kol galiausiai, po kelių minučių pamokos nurūko tolyn. Buvo be galo miela ir malonu.

7. Žmonės, kurie stovėjimo aikštele skrieja 40+ kilometrų per valandą greičiu. (Ta prasme, jūs, ką, pamiršot, kad laikas – pinigai?)

8. Žmonės, kurie, jei galėtų, realiai parkuotųsi parduotuvės viduje. Nes neduok dieve reiks bent truputį paeiti. Jei žmogus atvažiavo automobiliu, jis tikrai NEKETINA eiti nė trupučio. Ir, jei, neduoktudieve, TENKA, jis tai daro sukąstais dantimis ir prie kryžiaus kalamo Jėzulio veidu. Nors šiaip Jėzulis freskose vaizduojamas mažesnėje kančioje negu jie. Jei dirbate kokioje nors įstaigoje, kur vargšai klientai negali prisiparkuoti ne toliau negu už penkiasdešimties metrų nuo įėjimo, turėtumėte mintinai mokėti visas šitų kankinių aimanas.

Oezau, kad jūs žinotumėt, kaip sunku rasti vietą mašinai. (Ten truputį toliau, prie bažnyčios šiaip pilna.) Aš tris ratus apsukau aplink rajoną, kol radau. (Jūs ratus sukote ne aplink rajoną, o aplink parkingą, kuriame iš dešimties galimų stovi trylika automobilių). Bettai jūs šiaip galėtumėte kaip nors spręsti tą parkingo problemą. (Dūsauja) (Problemos šiaip kaip ir nebūtų, jeigu jūs pasistatytumėt prie bažnyčios ir ateitumėt tuos 100 metrų, vis tiek mažiau užtruktų negu sukt tris ratus).

Šitie žmogeliukai kartais siauroje gatvėje automobilį pastato taip, kad, norėdami pro jį pravažiuoti neapdaužę, turit prilėtinti iki 10km/h ir įsitempę dairytis, ar ne per arti. Arba taip, kad, norėdami patekti į savąjį, turit lipti per keleivio duris (nes vairuotojo tiesiog per daug užspaustos) ir apsižergę rankinį stabdį kabarotis prie vairo (tai gerai kai aš maža). Visada smagu, kai, stengiantis patekti į savo automobilį tenka prie transporto priemonių kūnu glaustis tiek, kad išsibuzoji.

Kantrybės taurė

9. Žmonės, kurie greičiau pilietybės išsižadėtų negu mokėtų už parkingą. Apmokestino stovėjimą Žvėryne??? 30 centų už valandą??? JIE GAL IŠPROTĖJO. (Suka ratus po rajoną su savo 2015 m. Volvo, ieško nemokamos vietos kokiam tais kiemuky). Jei galėtų, jie automobilį pakabintų tiesiog ore. Kad tik tas neliestų mokamos žemės.

Va šitie žmogeliukai mėgsta automobilį palikti įvairiose netikėtose vietose įjungę avarinį. Kartais penkioms minutėms. Kartais penkiolikai. Kartais penkiasdešimčiai. Nes jei įjungtas avarinis, tai čia nesiskaito gi.

10. Žmonės, kurie prie vairo jaučiasi viršesni už absoliučiai kiekvieną kitą eismo dalyvį.

Esat sutikę vairuojantį žmogų, kuris pripažintų, kad nėra pats geriausias vairuotojas savo karalystėj? Aš irgi ne.

Kiekvienas, bent kokį pusmetį prie vairo praleidęs pilietis, dažniausiai jau jaučiasi kelyje gebantis viską. Na ne tiek, kiek gali F1 vairuotojai (čia jau reiktų kokio pusmečio mokslų), čiut mažiau negu tie, kurie važinėja ralyje (mėnesis treniruočių ir be problemų, tik duokit) ir iš esmės tiek pat, kiek tie, kurie vairuoti moko kitus.

Užtat tie visi kiti… tie visi kiti eismo dalyviai tai gaidžiai, dūchai, vpš kas jiems teises davė nx.

Kur tu suki, asile? Kas tau yra nx? KĄTUČIADABARDARAI. Rėkia šitie maži karaliukai prie vairo.

Šitie superior žmogeliukai prie vairo išsilieja geriau negu kai kurie patrankę bokso kriaušę. Garsiausiai rėkia, kai sėdi su sandariai uždarytais langais. Būna, atsisėdi šalia žmogaus, kurį, regis, gerai pažįsti, o vat visu gražumu išlenda toji niekad nepažinta jo pusė ir tavo kompanjonui staugiant arba pypsinant be kaltės kelią kertantiems pėstiesiems pasilenki, kad kas tavęs nepamatytų, nes nu, gėda.

Ar kartais šie tipažai persipina ir jų savybės susimaišo? Oi, tikrai taip.

Ar aš kartais irgi būnu kuris nors iš šių tipažų? Oi taip, tikrai taip.

Kažko nepaminėjau? Labai lauksiu jūsų pastebėjimų komentaruose.

Saugokim ir gerbkim vieni kitus. Sėkmės kelyje.

5 Komentarai

“Žmogus, kuris žinojo viską” – daug žodžių, mažai įkvėpimo

Esu ne kartą girdėjusi įvairiuose renginiuose kalbančius Tomą Ramanauską ir Kristupą Sabolių – visada būdavo puiku. Abu juos seku viešojoje erdvėje ir žaviuosi. Todėl buvau tikra – jei jiedu prisėdo ir kartu sudėliojo visą knygą, ši turėtų būti tikra bomba. Ir su nekantrumu laukiau, kol jų kūrinys „Žmogus, kuris žinojo viską“ pagaliau pateks ir į mano rankas.* Iš anksto pavydėjau sau to puikaus laiko, kurį su ja praleisiu. Juk kūrybingumą lavint ir jį pakurstyt – vienas smagiausių užsiėmimų pasaulyje. Ir nė nenumaniau, kaip smarkiai teks nusivilt.

*(Visai užtrukau užsigeisti, nes pasaulį ji išvydo dar 2014 m.)

Sabolius, Ramanauskas
Autoriai – K. Sabolius (kairėje) ir T. Ramanauskas (zmones.lt nuotrauka)

98-ios istorijos apie žmones, kurie į pasaulį pažiūrėjo netikėtu kampu ir įgalino kūrybiškumą tam, kad sukurtų šį tą niekad nematyto ir negirdėto. Šimtas iliustracijų, kuriose menininkai iš viso pasaulio parodė kaip įsivaizduoja atrodantį žmogų, kuris žinojo viską.

Sako, žeriant kritiką, reikia pradėti nuo gerų dalykų.

Geri dalykai:

-Gražus viršelis

-Gražiai nurautos iliustracijos

O dabar – eilė tiems negeriesiems.

Žmogus, kuris žinojo viską

Negeri dalykai:

-Tekstas super mažomis raidelėmis ir net nereikia būti seneliu, kad tektų knygą prisitraukt arčiau savęs. Gal ir skamba juokingai, tačiau viso skaitymo metu tai kėlė nepatogumų. Visai nesupratau tokio dizaino sprendimo. Vizualiai gana didelio leidinio puslapiuose tuščios erdvės daug, o tekstas sugrūstas į lapo vidurį. Su regėjimu viskas lyg ir gerai, su kitomis knygomis tokių problemų nekyla.

-Kažkur girdėtos istorijos, pateiktos pačia neįdomiausia forma. Prieš pradėdama skaityti buvau klaidingai supratusi, kad tai bus asmeniniai pasakojimai, kuriais pasidalino iliustracijų autoriai, kiekvienas vis kitu.

Reklama:

O visgi ne.

Tai patys knygos autoriai parinko įvairiais istorijas, nutikusias skirtingose vietose ir kultūrose, skirtingais istorijos etapais. Skaitai ir atrodo, kad berašant autorius kažkas vijo. (Gal reikėjo skubėt vežt į leidyklą, kas ten žino.) Dauguma istorijų – tarsi kartą akimis permetus Wiki, VICE ir pan. šaltiniuose rastą straipsnį skubomis perpasakotas jo variantas.

Vertimas pažodinis, sakinių struktūros nelabai lietuviškos. Paviršium sklendžiantis atpasakojimas, kurį skaityt ne įdomu, o net sunku. Ilgesniam laikui nieks taip ir neužsilieka.

Perskaičiusi keletą istorijų nebenorėjau skaityt toliau. Bet prisiverčiau, nes vis tikėjaus – nu gal užkabins. Veltui.

Ir ne, sąsajų tarp pasakojimų ir iliustracijų neįžvelgiau. Tad taip ir nesupratau tokio vizualinio išpildymo užmanymo. Toks jausmas, kad iliustracijos sumestos atsitiktine tvarka. O kartais net ir erzinančiai kontrastuoja su turiniu.

Verdiktas

Daug žodžių, mažai įkvėpimo. Nedrįsčiau taip nuobodžiai atrajotų pasakojimų dėti į knygą ir ją su pasidižiavimu pristatinėti.

Goodreads daviau dvi žvaigždutes iš penkių.

Sprendimas

Galima laikyti tualete, kad atėję svečiai sėdėdami turėtų ką pavartyt. Tik gal kiek brangoka – už beveik 30eur, kiek kainuoja knyga, būtų galima kelis Happy365 žurnalus nupirkt, ten kūrybiškumo ir įkvėpimo daugiau nei čia.

 

Palikite komentarą

Ką pamatyti Kijeve: 18 smarkiausiai įsirėžusių įspūdžių

Praėjusią savaitę nuo antradienio iki šeštadienio laiką leidau Ukrainos sostinėje. Iš to, kiek klausimų sulaukiau apie kelionę, susidarė įspūdis, kad žmonėms ši kryptis su visomis jos egzotikomis yra išties įdomi. Kol prisiminimai dar švieži, skubu viską supilt. Įdomumo dėlei pateiksiu ir kainas, gal kam prieš kelionę pravers, kai ieškosit, ką pamatyti Kijeve. (Paspaudę ant foto, pamatysit didesnę jos versiją).

*100 Ukrainos grivinų šiandien = 3,2eur

Muziejai

  1. Tualetų muziejus. Nedickas, koncentruotas ir smagus. Vienintelė vieta, kur kam nors buvo įdomu, iš kur atvykome. Kai išgirdo, kad iš Lietuvos, sakė, jog tokių čia būna daug. Baisiai susijaudinusi gidė drebančiu balsu anglų kalba (matėsi, kad dėl jos šiek tiek kompleksuoja) papasakojo apie visuomenės tuštinimo ypatumus įvairiais laikais. Įėjimas – 50 grivinų (1,56eur)
  2. Pechersk Lavra. Senas (įkurtas 1051 m.) stačiatikių vienuolynas. Į jo teritoriją užeiname įsigiję bilietą ir galim vaikštinėti po mini muziejaus ekspozicijas, susimokėję papildomai – pakilti į varpinę. Asmeniškai man tokie muziejai nelabai įdomūs, bet užtat masino finalinė dalis – nusileidimas į požeminius koridorius-urvus, kuriuose palaidoti įvairūs didūs žmonės. Man, didžiajai rūsių nemylėtojai buvo baisoka, bet ko nepadarysi iš įdomumo. Tikrai verta. Jei einat su šortais ir be skarelės, nesijaudinkit, vietoje gausit prijuostę bei skarutę savo nešvankybėms pridengti. Įėjimas į teritoriją – 70 grivinų (2,18eur).
  3. Černobylio muziejus. Senas, su daug įvairių nuotraukų ir dokumentų, beveik be angliškų užrašų. Kadangi man audiogido metodas nelabai veikia, nutariau po muziejų tiesiog pasivaikščioti ir pasitenkinti tuo, kiek suprasiu. Ir šitas muziejus gana nedidelis, tad užsukimas greitas, bet visai verta. Įėjimas – 20 grivinų (0,63eur).
  1. PinchukArtCentre. Fainas modernaus meno centras pačiame centre. Net jei ir menu pernelyg nesidomit, verta užsukt vien dėl faino tokio tipo muziejaus vaibo. Išgirdusi pavadinimą tikėjausi daugiau velnysčių, bet buvo kiek kitaip. Viršutiniame muziejaus aukšte įsikūrusi hipsteriška kavinė, pro kurios langus atsiveria šioks toks vaizdas, bet truputį trūksta oro. Įėjimas į meno centrą nemokamas.

Kitos įdomybės

  1. Bessarabsky turgus pačiame centre. Nustebino, kad net šiek tiek mažesnis negu mūsiškis Halės, nes tikėjaus didelės erdvės. Žaviai atrodo ekspozicijai sukrauti vaisiai ir daržovės bei konservuotos gėrybės. Vėlgi, vieta, matosi, jau pritaikyta tūlam turistui – viduje rasit ir vegan cafe su wifi. Pirkau gervuoges, už 10 masyvių vienetų mokėjau 30 grivinų. Paskui apie jų egzistavimą prisiminiau, kai įkišusi ranką į kuprinę supratau, kad per pirštus teka jų užmirštų sultys. Bet vis tiek suėjo.
  1. Всі. Свої – centre įsikūrusi parduotuvė, kurioje prekiaujama vien tik ukrainiečių kūrėjų darbais – drabužiais, avalyne, aksesuarais. O tie darbai faini – parduotuvėje praleidom kokią valandą ir išėjom ne tuščiomis. Kadangi bagažas ribotas, užteko džemperio, kokio jau seniai ieškojau. Kainavo 600 grivinų (18,75eur).
  1. Giliausia pasaulyje metro stotis Arsenalna. Be papuošimų, ryškių reklamų ar gatvės muzikantų, užtat su dviem nenormalaus gylio (ilgio?) eskalatoriais, sparčiai judančiais žemyn. Kai nusileidi pirmuoju, jau manau, kad viskas, bet štai pasitinka antras. Vis dar bijau rūsių, vis dar drebu lipdama ant eskalatoriaus. Bet vėlgi, verta. Kad patektumėm į vidų, pirkom bilietėlius ir įdomumo dėlei truputį pasivažinėjom. Kelionės kaina – 8 grivinos (0,25eur).
  2. Vozdvizhenka – taip vadinamas Kijevo oligarchų ghost town. Vieta, kuri šios kelionės metu man įstrigo labiausiai. Kodėl? Turbūt dėl to, kad panašu į Disneilendą ir todėl, kad man patiko Gossip Girl (serialo herojai tikrai galėtų čia gyventi). Super spalvingas (ir kičinis) turtuolių rajonas, pradėtas įskūrinėti vos prieš kertant krizei. Kiek teko skaityti, po jos butus ten išparduoti ne taip jau ir paprasta, todėl daug jų vis dar tušti. Pirmuosiuose namų aukštuose įsikūrusios įvairios hipsteriams pritaikytos vietikės. Jei esat tokie pat ar panašiai išprotėję kaip aš – tiesiog privaloma aplankyti.
  3. Gatvės menas. Dairykitės visur ir pamatysit nemažai masyvių profesionalių piešinių ant gyvenamųjų namų.

Maistas

  1. Zhizn Zamechatelnykh Lyudey. Vos atvykę netyčia užsirovėm ant baisios hipsterstvos ir pažintį su Kijevo gastronomija pradėjom ne nuo to galo. Vieta graži ir jauki, o publika tokia briusliakiška. Meniu įvairus ir pritaikytas visų norams. Porcijos mažytės, bet skanu. Sako, kad ten geras brunchas. Už artišokus, mini burgerius, mačą ir gėrimą dviese sumokėjom 440 grivinų (13,75eur).
  2. Pervak. Super turistiškas restoranas, į kurį dėl to iš tolo spinduliuojančio orientavimosi į turistus eiti iš pradžių nenorėjau. Tokie fancy “Amatininkai.” Užtat kai atėjau, taip patiko, kad paskui užsukom dar du kartus (o ir vis būdavo pakeliui). Išskėstomis rankomis pasitinka besišypsantys padavėjai ir vaišina krienų degtinės šotu su užkanda, fone groja gyva muzika. Per tuos kelis kartus paragavom virtinių, farširuotų kiaušinių, liežuvio užkandėlės su grybais, tobulos silkės (patikėkit, viena geriausių ragautų) ir trauktinių. Viskas buvo labai skanu ir kainos draugiškos. Už virtinius, užkandžius bei restorano vaišes bei alų (su karališku aptarnavimu) dviese sumokėjom 400 grivinų ir vos paėjom nuo sotumo (12,5eur).
  3. Ostannya Barykada. Tradicinio maisto restoranas – muziejus, kurį rasti dar ne taip ir paprasta. Susiradome liftą, esantį prie Maidano aikštės įsikūrusiame prekybos centre. Jame spaudėme OB ir atsidūrėme restorano prieangyje. Pasakę slaptažodį ir luktelėję staliuko patekom į vidų. Nustebino didžiulės erdvės su vis kitokiu interjeru. Už Kijevo kotletą, užkandžius, kokteilius ir desertą sumokėjom 510 grivinų (15,94eur).

Užtat ir anksčiau kitoje vietoje, ir čia valgytas Kijevo kotletas didelio įspūdžio nepaliko. Tad vis svarsčiau, gal mes čia Lietuvoje esam sau susikūrę kiek kitokį šio patiekalo įvaizdį? Mėsa puiki, o štai sviesto pagailėta. Prie bulvių košės baisiai trūko daržovių, nes tų kelių žirnelių nepakako. Užtat gardus žuvies paštetas, patiekiamas vafliniuose rageliuose. Pamatėm, kad visi valgo, susigundėm ir mes. Dar valgėm Kijevo tortą, tas irgi nelabai. Bendrai maistas buvo toks okei, bet verta apsilankyti vien dėl patirties.

  1. Lyubimy Dyadya. Restorane vyrauja artimųjų rytų virtuvė. Jį pasilikau desertui, nes šita vieta yra tiesiog fantastiška. Interjeras – ir lauke, ir viduj tobulas, padavėjai draugiški, o maistas… O maistas! Iš pradžių valgėm baba ganoush ir tai buvo skaniausia mano kada ragauta šito patiekalo versija. Aš ragavau shakshuką, o draugas išsirinko liežuvio kepsnį. Abu patiekalai buvo tobuli, o pabaigai dovanų gavom kanafeh – tradicinį arabišką desertą, kurio viduryje slepiasi nesaldus sūris. Ragauti buvo tekę ir anksčiau, bet šitas jo paruošimas laimėjo viską. Po pietų puikumo ilgai negalėjau atsigauti, o apie grįžimą ten jau svajoju. Už patiekalus su limonadu, miško uogų gėrimu ir kava sumokėjom 622 grivinas (19,44eur).

 

Reklama:

Gėrimai

  1. Pravda – alaus teatras. Jauki vieta su visokiais mandrais kraftiniais alumis iš krano ir iš butelio. 0.3 alaus gali kainuoti nuo 34 grivinų (1,07eur), priklausomai nuo to, kokį pasirinksite.
  2. P’yana Vyshnya – užbėgamasis bariukas vienoje centrinių gatvių, kuriame galite įsigyti vieną, bet gardaus vyšnių likerio variantą. Už 36 grivinas (1,13eur) barmenai jums įpils sklidiną taurę ir šaukšteliu dar įvynios keletą gerai išmirkytų vyšnių. Taip pat galite įsigyti ir įvairių dydžių buteliukų lauktuvėms. Smagus konceptas specializuotis ties vieninteliu produktu, prie kurio sutemus jau rikiuojasi gan ilgos eilės, o skanauti galima lauke. Tik nesumaišykit su gana neįdomiu pub’u, pasivadinusiu „Drunk Cherry“ visai kitoje vietoje.
  3. Бар Твоих Друзей. Visai neieškant atrastas bariukas vidiniame kiemelyje. Daug šezlongų, švieselių, stalo tenisas ir kitos jaukybės. Daug jaunimo (man regis, buvom vyriausi), bet šiaip faina. Tokia Vasaros terasa priš trejus metus. Sidras arba alus (0,5l) – 30 grivinų (0,94eur).

Speakeasy bariukai, kuriuos surasti ne taip jau ir lengva, o pamačius niekur nevedančias duris sunku patikėti, kad už jų slepiasi vakarėlis. Leidžiamės į rūsius, kurie taip išmoningai įrengti, jog net pamiršti esąs po žeme – veidrodžiais apklijuotos, langus imituojančios sienos bei dienos šviesą tolumoje primenantis apšvietimas.

  1. Barman Dictat. Baras su didžiuliu kokteilių pasirinkimu ir gyva muzika. Kadangi buvo pirmas, įspūdį paliko didelį. Standartinė kokteilio kaina – 160-220+ grivinų (5-7eur). Gardu.
  2. Parovoz. Šitą vietą surasti sekės taip sunkiai, kad jau buvom nuleidę rankas. (Vėliau paaiškėjo, kad navigacija vedė į kitoje pusėje esančią baro virtuvę, pasiekiama iš vidinio kiemo). Kino teatro rūsio viduje įsikūręs jaukus bariukas, kur kokteilis man nelabai patiko (gal tiesiog taip papuolė), bet užtat ten besėdint pro duris su kompanija įžengė pati Tove Lo, tai jau niekad nepamiršiu. Kokteilių kainos 160-240+ grivinų (5-7eur).

Dar norėjau surašyt vietas, kurios nepatiko, bet jau ir taip ilgas tekstas gavos.

Už 4-as naktis vieno kambario bute su viskuo, ko reikėjo, maždaug penkiolikos minučių ėjimo atstumu nuo centro dviese sumokėjome 112eur. Beje, daug kas klausė, tad atsakau – norint patekti į Ukrainą vizos nereikia, pakanka turėti pasą.

Pati mėgstu vaikščioti, bet norint įveikti tolesnius atstumus rekomenduoju naudotis Uberiu, nes jo kainos neįtikėtinai mažos. Tik pirmą kartą važiuojant ištiko smagus epizodas, kai vairuotojas nutarė kirst dvigubą ištisinę ir tai išvydę jį pasivijo policijos pareigūnai.

Gavosi smagi kelionė ir fainas pasirodė Kijevas su visomis savo gėrybėmis bei netobulybėmis.

5 Komentarai