Iškart perspėju, kad šiame tekste aptarsiu ir įvardinsiu problemą, bet sprendimų nepasiūlysiu. Apgailestauju.
Kažkaip čia taip gavosi, kad pastaruoju metu žiauriai daug ėjau out ir pabendravau su daug žmonių – naujų ir senų pažįstamų, artimų draugų ir pakankamai tolimų bičiulių. Kadangi pati esu gimusi 1988, taip jau išėjo, kad didžioji dalis tų žmonių taip pat yra į vieną ar į kitą pusę apvalinant – trisdešimtmečiai. Ir, galvodama apie visus tuos nutikusius pokalbius, leidžiu sau daryti vieną tokią išvadą – trisdešimtmečio krizė yra stiprus ir realus dalykas.
Ir kuomet apie vidurio amžiaus krizę esam girdėję ne kartą – ją stebėję – taipogi, apie trisdešimtmečio krizę niekas neperspėjo, tad ne vienam iš mūsų ji smogė netikėtai.
Apsidairau ir matau, kaip žmonėms rauna stogus. Ilgai tiesiai einančios atrodžiusios linijos krypsta į keisčiausias puses. Vieni meta darbus ir keliauja į užsienius laimės ieškot, kiti meta valgyt ir geria kosmoso energiją, bėga maratonus iki nukritimo, dar kiti savo sielą padeda ant lentynėlės klubo tualete, o kitos dienos vidurdienį randa save svečiuose, į kuriuos eiti neplanavo. O sekmadienį verkia kruvinom ašarom, nes nemanė, kad būdami trisdešimties vis dar bus tokie pasimetę.
Dar matau daug, kaip niekad daug, pabirusių santykių, kuriuos prieš keletą metų pradėdami žmonės tikėjosi, kad tie santykiai ir bus TIE.
O dabar vietoj vestuvių ar bendrų namų – subaladota dūšia ir septintas alaus Islandijos kultūros centre. Ir reguliarūs vizitai pas psichoterapeutą.
Jūs neįsivaizduojat, kiek žmonių vaikšto pas psichoterapeutus, jūs neįsivaizduojat.
“Mes visi pasimetę. Mes visi iki vieno – pasimetę.” Šitie žodžiai nuskamba kūrinyje “Vaikinai iš padorių šeimų”, kuris šiaip skamba nerūpestingai, bet iš tiesų apdainuoja mūsų kartą.
“Dabar esi susitikimas, į kurį vėluoju.” Prisimenu šiuos žodžius, kai susiorganizuoju susitikimą su draugu tris savaites į priekį. Gravity savaitgalius leisdavusi karta užaugo ir dabar nešasi su savimi visas praeities istorijas kartu su tuo nežinojimu, ką daryti su tuo gyvenimu.
Pati išgyvenau šitą reikalą gana skaudžiai – prieš gimtadienį, kuris buvo gruodį, nieko nesinorėjo, puolė baisios mintys, norėjau ne švęst, o verkt į pagalvę.
Kalbuosi su žmonėmis ir girdžiu juos jaučiančius tai, ką jaučiau ir pati, tik ne vienam kur kas sunkiau.
Kažkada, iš jaunuolių perspektyvos, mums tas trisdešimt atrodė tokia branda, toks užaugimas – viską tada jau žinosim ir viską galėsim. Bet vat ta realybė pasirodė esanti kiek kitokia.
Manau, kad ir aš, ir daugybė kitų to trisdešimtmečio akivaizdoje supratom nemažai dalykų ir ne juokais išsigandom.
“Laikas baigiasi.” – sako ta pati mergina toje pačioje dainoje. Ir išties.
Nes prabėgo, jei viskas klosis gerai, duok dieve, kad klotųsi, duok dieve,
trečdalis gyvenimo
ir mes dar nieko nežinom ir nesam tikri, ar, kiek ir ką galim.
Taip pat baisoka pasidaro suvokus, kad, būdami trisdešimties, tėvai tave jau paaugintą turėjo ir atrodė, kad jie viską žino ir viską gali. Turbūt jiems taip neatrodė, bet tu to nežinojai.
O mes štai blaškomės be vietos ir nežinom, ar kada išdrįsim atsistoti į tėvų rolę, nes vis dar pernelyg baisu.
Dabar mes turim daug laisvės ir praktiškai neribotas galimybes, bet dažnai tiesiog nebežinom, kaip jas panaudoti.
Kai mes augom, nebuvo jausmų. Apie juos nebuvo kalbama, apie juos tik paskaitydavom “Panelės” žurnale ir žinojom apie teorinį jų egizstavimą, bet patys apie jausmus su niekuo nekalbėdavom. Kai kurie ir iki šiol nekalbam.
Užtat buvo skaičiai, rezultatai, ateities projekcijos, prestižas. Rinkomės mokytis dalykus, kurių nenorėjom tam, kad būtumėm saugūs, pildėm ne savo, o tėvų svajones. O sulaukę trisdešimties, supratom, kokie esam dėl to nelaimingi.
Niekada anksčiau gyvenime nesu taip smarkiai supratusi savo laikinumo, kaip dabar. Kūnas ir jo reakcijos į tai, ką su juo darau – ką valgau, ką geriu, kiek miegu, ilsiuosi, leidžiu laiko gryname ore – primena, kad, viską sudėliojus tvarkingai, galima važiuoti be kliūčių, o pridarius klaidų tame dėliojime teks išgyventi sudėtingus padarinius. Nes jau nebe aštuoniolika.
Mano galva pilna žilų plaukų ir matau, kad greitai jokios sruogelės to nebepaslėps, dažyk nedažęs. Esu trisdešimtmetė su pilna galva žilų plaukų ir jau kitaip nebebus.
Tačiau greta visų tų baisumų atėjo ir kitokių jausmų.
Ir toks paprastas suvokimas – visi mes turim širdį, net ir tie, kurie atrodo šalti ir kieti, gal kartais net buki, ir norim mylėti ir tos meilės sulaukt atgal.
Dabar kaip niekad smarkiai vertinu tas draugystes, kurios nešasi su savim dešimtį ir daugiau metų patirčių ir istorijų. Kai būnu su tais senais draugais, kartais juos tiesiog apsikabinu ir būnu, ir galvoju apie tai, kaip branginu tą mūsų ryšį. Labai, labai svarbu turėti draugų, su kuriais ne tik į barą gali nueiti.
Nes joks darbas, jokie pinigai, pasisekimas, materialūs laimėjimai neprilygs tam svarbiausiam dalykui – jausmui, kad rūpi ir kažkam ne vis vien, kaip tau einasi.
Dabar kaip niekad dažnai galvoju apie mirtį. Bandau tas mintis išnaudoti kaip motyvaciją niekad nieko neatidėlioti.
Nešiojuosi savo galvoje ir širdyje visus savo mirusius draugus, kurių beprotiškai pasiilgau. Ir kas kartą kiekvieną prisiminusi jaučiu, kaip vėl ir naujo dūžta širdis ir kiekvieną kartą juos vėl iš naujo apraudu ir mintyse apkabinu tuos, kurie buvo arčiausiai jų ir jų širdis aniems išėjus taip pat sudužo.
Ir dabar labai daug dalykų pasidaro negėda, nes supranti, kokios menkos tos gėdos visatos begalybės mastu atrodo ir kaip niekam jos nerūpi. Iš tikro tai tik tau, nes vis tiek mes visi pirmiausia galvojam apie save.
Ir gerai supranti, kaip svarbu mylėti,
dalintis,
kalbėtis.
Kaip svarbu išlaikyti pagarbą kitiems žmonėms ir nepamest vertybių.
Kaip svarbu rasti laiko pabūti kartu.
Kaip svarbu tesėti duotus pažadus.
Kaip svarbu prisiimti atsakomybę.
Kaip svarbu nieko neatidėlioti.
***
Jei patinka, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano Patreon remėju štai čia.
.March_towards_the_Cross.jpg){kind=link}