Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

o buvo taip…

Dar pasakysiu apie tą žmogų, apie kurį rašiau. Po visų žiemos įvykių aš jį buvau sutikus pavasarį. Po to sėdėjau autobuse, klausiausi Mamontovo ir žliumbiau. Ir į mokyklą tada atėjau užsiverkus.
Dėl to, kad tada man jo taip reikėjo. Taip reikėjo…

Kai sutikau jį, supratau, koks neįtikėtinai savas gali būti žmogus. Toks rūpestingas, protingas ir geras. Ir man reikalingas.
O pasibučiavom tik kartą. Per jo 20-tąjį gimtadienį – taip buvom sutarę. Rodos, ir tada lijo.
Po to tą bučinį prisimindavau dažnai. Ir galiu pasakyti, kad buvo pats geriausias mano gyvenime.
Ir po pavasario susitikimo jį sapnavau. Ne kartą. Kad ateina pas mane, priglaudžia prie savęs, pabučiuoja ir pasako: “Būsim kartu.” Ak, skaudėdavo pabudus.

Ir dabar jau apsiverkiau. Bet visdėlto, the magic is gone. He broke the spell. Ačiū jam.

2 Komentarai

Pradedu tikėti

Iš tiesų, kažkas darosi. Teisingai sakoma, kad jei tu neieškai nuotykių, tai jie patys tave susiranda.
Taigi, sėdėjom šeštadienį mieste ir  nuobodžiavom, kai staiga paskambino Vyrija. Na, viena mano labai didelė ir sena meilė.  Mmmm, smulkiai nepasakosiu, kas buvo toliau, bet Įvykis baigėsi tuo, kad lietui pilant kaip iš kibiro jis mane vežė namo, ‘Guns & Roses’ tyliai grojant ‘Don`t You Cry’. Sėdėjom dviese mašinoje ir šnekėjomės. Nors ir tikino, kad jam sekasi kaip niekad gerai, nepavyko nuslėpti liūdno žvilgsnio – pasikeitęs, ramus, rodos, kažkuo nusivylęs, įskaudintas. Ne toks, kokį tada, žiemą, aš jį įsimylėjau. Beviltiškai.
O dabar suprantu – laikas niekada nepamiršta atiduoti skolų. Tą vakarą man buvo atlyginta už tas skaudžias ašarų naktis. Ir po šitiek mėnesių man nebeskauda. Nes tada jokios meilės būti negalėjo. Jau tikiu.

‘Don`t you cry tonight…I still love you baby. Don`t you cry tonight – there`s a heaven upon you…’

2 Komentarai

suicide or smthng

‘Ėjo ėjo Liepsnojanti Žirafa mišku ir rado Alkoholizmo Liūną. Bet nepaskendo, o nuėjo paviršium. O kiti žvėrys pamatę šaukė : Jėzusmarija! – ir ėmė melstis Liepsnojančiai Žirafai. Liepsnojanti Žirafa dalijo patarimus, vertė žvėris žmonėmis (ir atvirkščiai), o paskui ėmė nebejausti jokio gyvenimo džiaugsmo, sušnypštė ir užgeso. Amen’. Man atrodo, kad ir man bus kaip tai Žirafai. Tik sudėtingiau ir ne taip greitai.

Bet greit. Jau greit….

Žinai, žudytis būtų nadievobaiminga, taigi ir nesižudysiu. Arba žudysiuos ilgai ir lėtai, kad niekas nesuprastų kad žudaus. NU žinai, čia tas atvejis tiktų, kai kasdien mažom dozėm vartoji Aršeniką ir ilgainiui jo susikaupia daug organizme ir tu pradedi mirt.

O kažin, kiek tas Dalykas kainuoja? Ta prasme Aršenikas.

3 Komentarai

Juodu lietum nusiprausę

Mes parazitai. Ir aš ir tu. Mūsų karta. Visi mes esame pasmerkti. Mes paliksime juodą dėmę istorijoje. Mes nebemokame mylėti. Mes nemokam jausti. Mes neturime tikėjimo. Mes nepaisome taisyklių – susikuriame savas ir remiamės tik jomis. Mes dėliojame pasaulio modelį iš stiklo šukių ir amfetamino dulkių. Mes kvėpuojame užnuodytu oru ir verkiame murzinomis ašaromis. Mes verkiame, bet nesuprantame kodėl. Mes įkaliname save vienatvės rėmuose tam, kad galėtume su džiaugsmu sulaužyti narvo spyną. Mes džiaugiamės, bet mūsų laimei lemta mirti vos gimus. Mes miegame, tačiau pabudę jaučiamės dar labiau išsekę nei prieš užmigdami. Mes kalbame, bet kiekvienam žodžiui lemta tapti mūsų prasižengimų įkalčiu. Mes parduodame mylėtus ir perkame nekęstus. Mes lošiame ant kortos pastatydami viską, ką turime. O turime tiek mažai… Mes murkdomės purve ir kylame į dausas. Mes esame angelai nukirptais sparnais. Mes gimę tam, kad ‘užlaužtume’ sistemą. Mes parazitai.   /o čia jau mano mintys/

6 Komentarai

Dedasi…

“…Kažkada viščiukui užauginti reikėjo trijų mėnesių, o dabar kiaušinį nuo prekybos centre parduodamo viščiuko skiria tik 42 dienos siaubingomis sąlygomis (25 gyvūnai kvadratiniam metre, šeriami antibiotikais ir raminamaisiais). Iki aštuntojo dešimtmečio buvo dešimt skirtingo skonio normandiško kamambero rūšių, o dabar likusios tik trys (dėl to, kad pieną privaloma “termiškai apdoroti”). Tai ne tavo darbas, tačiau tavo pasaulis. Į kokakolą (reklamos biudžetas 1997 m. – dešimt milijardų frankų) nebededa kokaino, bet joje yra fosforo ir citrinos rūgšties, kad  sukurtų įspūdį, jog numalšina troškulį, – taip pat sukelia dirbtinį įpratimą. Pieningos karvės šeriamos siloso pašarais, kurie fermentuojasi ir sukelia cirozę, joms taip pat duoda antibiotikų, kurie užaugina atsparių bakterijų kamienus, išliekančius ir parduodamoje mėsoje (ką jau kalbėti apie kaulų miltus, sukeliančius galvijų kempinligę, nebegrįšim prie šio klausimo, apie tai rašo visi laikraščiai). Tų pačių karvių piene vis daugiau ir daugiau dioksinų, nes jos rupšnoja užkrėstą žolę. Tvenkiniuose auginamos žuvys taip pat šeriamos žuvų miltais (jie irgi joms kenksmingi, kaip ir galvijų miltai galvijams) ir antibiotikais… Žiemą genetiškai modifikuotos braškės nesušąla, nes joms implantuotas šaltųjų jūrų žuvų genas. Genetinės manipuliacijos leidžia į bulvę įdėti viščiuko, į medvilnę – skorpiono, žiurkėno – į tabaką, tabako – į salotas, žmogaus – į pomidorą… Vis daugiau trisdešimtmečių suserga inkstų, gimdos, krūties, išeinamosios, skydliaukės, žarnų, sėklidžių vėžiu, o gydytojai nežino kodėl. Tai palietė net vaikus: daugėja susirgimų leukemija, smegenų auglių, pasikartojančios bronchitų epidemijos didmiesčiuose… Anot profesoriaus Luko montanjė, AIDS paplitimas aiškintinas ne vien ŽIV (kurį jis atrado) perdavimu, bet ir kitais “su mūsų civilizacija susijusiais” veiksniais – jis minėjo “užterštumą” ir “mitybą”, kurie silpnina mūsų imuninę sistemą. Kasmet blogėja spermos kokybė, kyla pavojus žmonijos vaisingumui.

Ši civilizacija remiasi netikrais norais, kurie gimsta tavyje. Ji mirs.”

F. Beigbeder “14,99 e”

3 Komentarai