Nežinau, kodėl, bet jau kelintą vasarą maždaug tuo pačiu metu mane ištinka tokia stadija, kai nebegaliu pakęsti kitų žmonių. Tokios fazės aplanko kartais ir kitu metų laiku, bet kuo daugiau būnu viena ar kelių tų pačių žmonių rate, tuo labiau ši būsena veši. Viskas erzina, nenoriu su niekuo šnekėt, socializint ir šiaip užsiimti komunikacija. Žinoma, nekalbu apie saviškius, artimiausi žmonės visada mieli, kad ir kas. Juolab, kad jie žino, kas yra kas ir supranta, ką sakai be smulkesnių paaiškinimų. O štai labiausiai žudo bendravimas su visokiais aplinkiniais, kuriuos primeta gyvenimas. Čia dar labiau erzina vėl ir vėl tie visi “Do you speak English“ ir nesibaigiantys misanderstendingai. Erzina, kai univere ar kur kitur tenka bambukams aiškint, kaip naudotis google translator‘iais, maps‘ais ir kitais išradimais, kaip daryt vieną ar kitą darbą, kaip ieškoti informacijos, kaip nueiti į kirpyklą, parduotuvę ar ant trijų raidžių. Taip, man irgi kai kuriuos dalykus kažkas kažkada išaiškino, o bet tačiau ilgainiui pati išmokau, kaip surasti tai, ko man reikia. Ačiū Dievui, turiu ir draugų, kurie mane palaipsniui edukuoja ir priverčia pačią ieškotis išeičių iš tam tikrų situacijų ir pasako, jog viskas tik tam, kad pati išmokčiau savarankiškai suktis. Pasikarščiuoju, papykstu, bet paskui pripažįstu, kad buvau neteisi ir lieku dėkinga. Bet čia jau tokios sudėtingesnės situacijos, kuomet kažkas neveikia, reikia specifinės info ir pan. O štai kai žmogus ima ir paklausia, to, ką realiai pats galėjo per tą laiką susigūglint, norisi tiesiog išspardyti jam šikną. Nekenčiu žmonių, kurie nevertina kitų laiko, kurie įpratę viską daryti lėtai, malti š, vėluoti ir dar skųstis, kad nieko nespėja. Nemėgstu tokių, kurie išsidirbinėja, susireikšmina, suasmenina darbinius reikalus. Nesuvokiu, kaip dar kai kurie leidžia sau būti tokiais atsilikusiais šiuolaikiniame pasaulyje. Dar baisiau, kai pats augi, keitiesi, pleti akiratį ir su siaubu stebi žmones iš praeities, kurie likę prie tos pačios papelijusios filosofijos, kur juos seniai palikai. Aš neturiu laiko idiotams. O genijai manęs nemyli. Likimo ironija, ak.
Excusez-moi, kad tokie negatyvūs post’ai pastaruoju metu, bet at the moment tai sukasi galvoje.
Palikite komentarą
