Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Įkelta 2010 2 spalio

Visuomenė ir Individas

Turiu tiek daug papasakoti apie filmus, kuriuos žiūriu, apie spektaklius, į kuriuos einu, apie muziką, kurios klausau. Bet nesidėlioja mintys, neveikia kritinis mąstymas. Sukas galva ir verda emocijos manyje. Trumpam nebesu racionali, nebeapmąstau kiekvieno žingsnio, nebesu atsargi. Matai, čia nereikia budrumo, čia viskas sava. Tik ar tikrai? Baisiausia dabar suvokt, kad pirmą kartą matomos Vienos gatvės atrodė savesnės ir jaukesnės už šimtus kartų išvaikščiotus Panevėžio ar Vilniaus skersgatvius. Aš bijausi pasaulio, bijausi visuomenės šaltumo, kartais net šiurpas krečia patiriant žmonių atšiaurumą. Patiriu vėl ir vėl, kaip nemadinga čia rūpintis vienas kitu, kaip neįprasta būti elementariai mandagia ir kultūringa sistemos dalimi. Ne man toks pasaulis. Nenoriu, net nebemoku eit į žmones šilta atvira širdimi ir susilaukti akmenų krušos. Net man, kaip kažkas yra pasakęs, arogantiškai egocentrikei, nepriimtinos šitos žaidimo taisyklės. Pripratau prie šilumos, patogumo ir žinojimo, kad viskas bus gerai. Nedrįskit, net nebandykit to iš manęs atimti, galiu įkąst.


Žodžiai!

Palikite komentarą
Įkelta 2010 30 rugsėjo

Ohne Dich Ist Alles Doof/Be tavęs viskas kvaila


Be tavęs viskas kvaila.

Ir tikrai. Kvailos gatvės, gėlės, mašinos, televizorius kvailas, žmonės kvaili. Aš kvaila. Jei kas ir atrodė aišku prieš išvykstant, tai dabar neaišku niekas. Paskutiniai metai universitete, amžius, kuris kažkada atrodė jau toks solidus, kuomet viskas jau turėtų būti aišku. Dabar nebežinau, nei kur teks nakvoti už savaitės, nei kur grįšiu pavasarį, nei draugai kas nei priešai nežinau. Aš ir vaikas ir senis, bijau pasaulio, bet jau žinau, kad didžiausias turtas, dėl kurio noris kovoti – ramybė. Ne tyla, ne muzikos neskambėjimas ar kaimynų vaidų negirdėjimas, ne. Ramybė, kai sėdi paryčiais karlsplatze prie fontano, šneki su nepažįstamaisiais, nesi tikras dėl kelio į namus, bet žinai, kad viduj ramu. Ak, kaip laukiu ir tuo pačiu prisibijau žmogaus, kuris grįš vasarį. Bet užvis labiau džiaugiuos, kad gyvenimas dovanoja tas klaidžias keliones, kai pamažu ieškai savęs ir jauti, kaip galvoje atsiskiria juoda ir balta, akmenys ir perlai, mylimi ir nelabai.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 30 rugsėjo

Kankintis

Na taip, gal kažkas visai neseniai ir puolė prieš mane ant kelių, gal ir krykštavau iš džiugesio it mažas vaikas, gal ir sukos galva, bet, dievaž, kaip pas mane viskas laikina. Ateina ir išeina ir nublanksta, užsimiršta ir galutinai išnyksta akimirkos, kuomet veik tikiu, kad galiu mylėt ir vėl. Pasaulis kunkuliuoja aplink, o mano meilės badas marina mane iki beprotybės. Negaliu, nebegaliu taip stumtis į priekį, kuomet jausmai nebeišsitenka viduj, kuomet naktim nemiegu, o jei miegu, sapnuoju, kad miegu apkabinta. Dabar penkios ryto, dabar aš klykiu ir žviegiu viduj, klausydamasi šito, dabar gerklėj žodžiai stringa, dabar net ašaros kaip pupos rieda skruostais. Pavargau, negaliu, nebegaliu, nenoriu taip nemylėt!

Palikite komentarą
Įkelta 2010 23 rugsėjo

Apie šaunius ir nelabai jaunuolius

O šiandien mane pakvietė į pasimatymą. Protingas, geras, perspektyvus, šaunus jaunuolis. Man atrodo, netgi turtingas. Kadangi aš ne Vilniuj, tai net nebuvo svarstoma apie sutikimą, na bet žinai, kas baisiausia? Man neįdomu. Man neįdomūs protingi šaunūs jaunuoliai, man būtinai reikia įsižiūrėt ką nors, kas turi solidų praeities klaidų kraitį, ką nors, kam jau būtų pats laikas elgtis rimtai ir atsakingai, užuot darius nesąmones. Aš visada įsižiūriu pačius absurdiškiausius variantus, o po to kenčiu. Aš visada sakau sau, kad daugiau niekada. Ir vėl ir vėl ir vėl. Kuo toliau, tuo absurdiškiau ir įspūdingiau. Aš net nepažiūrėsiu į tipinį Rosą, bet žliumbsiu naktim dėl Henko Mūdžio. Taip jau yra, supranti.

Su tuo jaunuoliu susitarėm, kad, kai galėsiu susitikti, duosiu žinią. Aš nežinau, ar jam parašysiu. Taip nuoširdžiai.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 23 rugsėjo

Sapnai, sinusitas ir Barauskaitė

Sapnuoju mažą šviesiaplaukį berniuką, su su kuriuo ginčijuosi ir nuotakas baltom suknėm su mėlynais kaspinais. Nors ir leidau laiką apsirengusi trim megztiniais ir susisukus į adijaliuką, vistiek pasigavau sinusitą. Dabar pasaulis dar blankiau mirksi kažkaip. Reikės paėst lemono ir lįst į soliariumą (turbūt vienintelis man dar likęs bad habit).

Kadangi gavau Barauskaitę (ačiū tau, kačiukai), skaitau gal jau penkioliktą kartą. Gal, kai sueis metų daugiau, nebeskaitysiu ir nebedžiugins. Na o kol kas:

‚Reikia saugotis negražių mergaičių ir viso nevilties įžūlumo.‘

Man šiandien tracokas, aš klausau va tokius gabalus ir rymau.

Bet man nėra liūdna, garbės žodis!

Žiūriu dabar, ką rašo sapnininkas apie tą vaiką:

‚Sapnuoti linksmą, švarų vaiką – meilė ir daug gerų draugų‘ (valio! Nu mes ginčijomės, bet jis buvo linksmas);

‚Sapne matyti vaiką, kuris vaikšto vienas – reiškia nepriklausomybę ir nerūpestingumą bei visuomeninės nuomonės nepaisymą‘ (joa, buvo vienas, truputi vaikščiojo);

‚Merginai sapne prižiūrėti vaiką – geras ženklas – ji bus gerbiama ir užims aukštą padėtį visuomenėje‘ (valio dar labiau).

Apie nuotaką:

‚Jaunamartę sapnuoti – didelis džiaugsmas’ (!);

‚Sapnuoti turtingai pasipuošusią jaunamartę – vargas‘ (dabar mąstau, ar mėlyni kaspinai reiškia, kad čia jau turtingai pasipuošta, tarkim, kad ne).

Išvis, vestuves sapnavau visą šią vasarą, net sapnavau, kaip teka mano mama. Hm.

Palikite komentarą