‘Kodėl jie mano, kad moteriškė turėtų susiprasti? – kad ir kiek vyras kartotų Myliu Geidžiu Pasiilgau – vis tiek bus vienu kartu per mažai. Bet stengtis reikia.
Kodėl jie mano, kad verkianti moteriškė nori pabūti viena? Verčiau paduotų krūvą nosinių.<…>
Kodėl jie mano, kad vyriški patarimai tinka moteriškų krizių atveju? Ir kodėl paskui stebisi lekiančiomis į savo galvą vazomis?.. Prisidirbo – tai tegu bent jau tyli ir glaudžia. Šikniai tie.
Kodėl jie nesupranta, kad visos akivaizdžiai gražios ir seksualios moterys nori girdėti, kad yra Protingos, o akivaizdžiai protingos – kad yra Gražios ir Seksualios? <…>
Ir paskiau: jei moteriškė sako Tu Manęs Nemyli ir taip toliau – tai reiškia, kad reikia skubiai ir įnirtingai tvirtinti priešingai. Nes jei akys ant kilimo – ir nieko nesakai, tai… Taip – Ir – Yraaaaa!!! O tada jau į dūdas – ir tegu tvarkosi, kaip išmano.
Bet jie vis tiek deda akis ant kilimo. Kodėl?
Kodėl jie nesupranta, kad jei moteriškė sako ‘būtų geriausia tave palikti‘ – tai reiškia ‘aš noriu kuo dažniau su tavimi būti, būkime-būkime-būkime!!!’; ‘nenoriu daugiau tavęs matyti‘ – reiškia ‘noriu, kad atsiprašytum ir pasakytum, jog negali be manęs gyventi!‘; ‘daugiau neliesk manęs!‘ – reiškia ‘mylėkimės kuo greičiau, tik būk žvėris…‘.
Juk niekas išvis neatidaro durų, kai tos frazės reiškia tai, ką ir reiškia.
Ir galėtų suprasti: jei bernas mano, kad moteris yra tai, su kuo having fun – tai jam iš viso nėra ką veikti su moterimis. Tegu eina su vienkartinėmis mergytėmis. Bloga Koncepcija ir Neteisingi Akiniai.‘
Iš U. Barauskaitės ‘O rytoj vėl reikės gyventi‘
Štai todėl aš turbūt taip ir liksiu viena visą gyvenimą, nes tie, kuriems tos durys atidaromos, nesupranta. O tie, kuriems durys užtrenktos, jie supranta, net labai gerai, bet jie niekam neįdomus. Gal kada išsidraskysiu, pasimokysiu ir susitaikysiu su mintim, kad žavūs niekšai niekada nebus gerais vyrais ir pažvelgsiu į kokį šaunų perspektyvų jaunuolį, bet kol kas, verčiau būsiu viena, nei beveik įsimylėjusi, verčiau toliau rymosiu sau namie ilgais žiemos vakarais, nei būsiu beveik laiminga. Man reikia aistros, man reikia žiežirbų, fanfarų ir sprogimų, man reikia, kad eičiau iš proto, pultų ant kelių, kad neštų ant rankų ir adoruotų (sakai – nebūna? Būna, po šimts, būna!), man koktu net pagalvoti apie ramiai sau rusenantį lauželį (gal dėl to ir sapnuoju tuos šyzovus sapnus apie nemylimus berniukus).
O be to, tu gi žinai, kad labai noriu, jog mano vyras būtų už mane žymiai protingesnis, nes taip tiesiog turi būti! Todėl kiekvienas žingsnis intelektualinio tobulėjimo link susiauriną galimybių ratą. Vaje vaje, vaje vaje.
http://www.youtube.com/watch?v=Ex1qzIggZnA
