Pirmyn į turinį

Kategorija: Visuomenė

Pavydas jus visus suvalgys, o lyginimasis su kitais – suės iš vidaus
Įkelta 2017 26 kovo

Pavydas jus visus suvalgys, o lyginimasis su kitais – suės iš vidaus

‘Blemba, kokia aš stora. Storesnė už pusę bendradarbių. Bet ne tokia stora, kaip buvus grupiokė, kuri kažkaip ketvirtam kurse kaip sustorėjo, taip ir nebeatstorėja, tai dar viskas gerai.’

‘Žiauriai neturiu pinigų. Neturiu nei buto, nei mašinos, nei pinigų drabužiams, niekam neturiu. O visi kiti turi. Visi kiti kaip išprotėję perka loftus, naujus automobilius, fancy treningus ir kas antrą mėnesį keliauja tai į Tailandą, tai į Romą. O aš važiuoju į darbą ir iš jo truliku, galvodama, sustot prie Lidl užsipirkt pigesnių prekių savaitei, ar kaip nors išsiversiu. Bet iš tikro tai. Uždirbu daugiau nei visos tos draugės, kurios dirba parduotuvėse ar skambučių centruose ir vaikšto apsirengusios tais pačiais drabužiais kaip ir 2010-aisiais. Tai dar viskas gerai.’

‘Gyvenu kažkur Šeškinėj. O va, žmonės gyvena Centre, Senamiesty, Žvėryne. Betgi yra, kas gyvena Naujojoj Vilnioj kokioj, tai dar viskas gerai.’

Taip ir gyvenam, metų metus lygindami save su kitais. Sunku gyvent, kai apstu tokių, kurie gražiau ir labiau centre gyvena, tokių, kurie net būdami už mus vyresni geriau atrodo, tokių, kurie net būdami už mus jaunesni daugiau uždirba, o svarbiausia – tokių, kurių instagramą pascrollinus ir palyginus su savo gyvenimu noris apsiverkt kampe. Aišku, būtį palengvina žinojimas, kad apstu ir nelaimėlių, kuriems sekas prasčiau, kurie atrodo blogiau nei mes, kurie mažiau uždirba, gali mažiau sau leist  ar akivaizdžiai (nes mums taip atrodo) yra menkesnių intelektinių sugebėjimų nei mes. Į juos pažiūrėjus iškart pasidaro geriau ir nebe toks varganas atrodo tas mūsų gyvenimas. Iki kito kritimo į kažkieno svajonių gyvenimą instagramo puslapyje.

Geresnis vaikinas, geresnė mergina, geresnė mašina, geresnis darbas, geresnė alga, geresni batai, geresni namai, geresnis išsilavinimas.

(Jei mašinos gerumą daugmaž dar galima pamatuoti jos pagaminimo metais, galingumu ar kitais parametrais, kaip galima pasakyti, kas yra geresnis vaikinas ar geresnė mergina? Dievaži, kas vienam geras, kitam bus nieko vertas, o jei bandot kažką pritempti prie visuomenės standarto, tai vargas jums. Be to, iš viso, kas yra visuomenės standartas? „Nuo… iki“ herojai, tie, apie kuriuos rašo žurnalas „Žmonės“? Kas tą standartą sukūrė? Gana aiškiai žinau, koks yra mano standartas. Protas. O visa kita – jau po to. Koks jūsiškis – spręst tik jums patiems.)

Visada, visada, kad ir kaip besistengtumėt, kad ir kaip besiplėšytumėt, atsiras kažkas geresnis, gražesnis, jaunesnis ir protingesnis už jus. Kai nusipirksit kiečiausią mašiną kieme, kaimynė susinervins ir nusipirks dar kietesnę.

Dabar paklausykit.

Lyginimasis su kitais yra vienas kvailesnių dalykų, kuriais galite užsiimti asmeninio tobulėjimo kelyje. Lyginimasis su tais, kurie atrodo laimingesni, dažniausiai ne privers siekt tos laimės dar labiau, o sukels kartėlį ir privers bumbėti. Lyginimasis su didesniais nelaimėliais privers tyliai sau viduj savim pasipuikuoti ir pasidžiaugti, neva ogi aš tai geriau varau. Ir niekas iš esmės pernelyg nepasikeis. Bėda ta, kad tais lyginimaisis užsiimam mes visi. Aš irgi. Jei nebūčiau patyrusi šitų menkų jausmų, nebūčiau jų akivaizdoje prigavusi savęs kvailuos potyriuos ir negalėčiau apie tai dabar rašyt.

Lyginti save reikėtų ir būtų geriausia tik su pačiu savimi.

Jei norite tobulėti, pasinaudodami palyginimais, lyginkite save tokį, koks esate šiandien, su tuo, koks buvote kažkada anksčiau ir tokiu, koks norite būti. Tarkim, tavo vardas Paulius. Tai lygint tau save reikėtų ne su Darium, Sandra, Luku, Ieva ar dar kažkuo kitu. Tau reikėtų tą Paulių, kuris esi dabar, lyginti su tuo Paulium, kuris buvai prieš metus, trejus ar daugiau ir tuo, kokį jį nori matyt ateity.

Įvairiose magijos ir psichologinėse praktikose dažnas toks ritualas: sugalvok norą. Norus galvojam lipdami ant Katedros aikštėj esančios „Stebuklo“ plytelės, bene kiekviename mieste, kur apsilankom, randam kokią statulą, kurią patrynus ar apėjus kelis kartus, išsipildys sugalvotas noras, norą galvot reikia iškritus blakstienai spėjant, kurioj ji pusėj, pamačius lyginį valandų skaičių, kartu su kitu žmogumi tuo pačiu metu ištarus tuos pačius žodžius.

Tokie burtai – ne toks jau ir nekaltas ar beprasmis dalykas. Nes jei paprašom to, kas yra realiai įgyvendinama, tai tiesiog savo pasąmonės galiomis ir esam pajėgūs tai iš tikro užsiprogramuot.  Kiek žinau, psichologai irgi rekomenduoja svajot plačiai ir įžūliai.

Žinot, kai atsidurdavau situacijose, kuomet reikėdavo galvoti norą, aš labai norėdavau meilės. Visada prašydavau gero ir gražaus vaikino. Dabar net kiek nejauku apie tai taip garsiai prisipažint. Bet tikrai. Kažkaip atrodydavo, kad tik tiek ir tereikia gi. Tik kažkaip nesipildydavo tie norai nors tu ką. Nes gal dėl to, kad nuo manęs jie nelabai priklausė.

O tada vieną kartą buvau gongų maudynėse (kurios iš esmės mane paveikė kažkaip keistai, net, sakyčiau, labiau nepatiko negu patiko) ir ten liepė įsivaizduoti kažką labai gero. Tąsyk ėmiau ir įsivaizdavau save. Labai gražią, laimingą, besišypsančią ir kietą. Tada susigalvojau patį puikiausia savo pačios vaizdinį, kokį toji mano vaizduotė tegalėjo išnešt. Sunku ir pačiai patikėt, bet dabar, daugiau nei po metų, matau save panašią į tai, ką tada įsivaizdavau.

Kai susikursit save, tai ir meilė, ir karjera, ir visa kita ateis iš paskos.

Be galo patogu matyti savo gyvenimą tarsi laiko juostą (neneikime, feisbukas tą juostą suvokt padeda visai neblogai). Jei neprisimenate, kaip viskas vyko ir atrodė prieš metus ar daugiau, užtenka susirast nuotraukas iš tų laikų ir prisiminsit. Be įvairių informacijos apie save kaupimo kanalų internete, stabiliai užsirašinėju savo svorį ir finansinius duomenis. Kiekvieną mėnesį uždirbu skirtingai, nes esu freelancerė, todėl toks stebėjimas ir būtinas, ir gaunasi savaime, nes viskas matosi vien pažvelgus į išrašytas sąskaitas. Kuomet lyginti savo ir draugų uždarbį – kvailokas ir beprasmis užsiėmimas, lyginti tai, kiek uždirbai prieš metus ir kiek uždirbi dabar – racionalu ir pravartu. Jei matote, kad padėtis, o varge, suprastėjo, nepasikeitė arba pasikeitė mažiau nei norėtumėte, kelkit sau klausimus, kodėl taip yra. Ir svarbiausia, kelkit klausimus, kaip galima būtų tai pakeisti ir pajudėti iš sąstingio taško, kuriame save randate.

(Be savistabos laiko perspektyvoje, mėgstu sudarinėti ilgus sąrašus darbų, kurie turi būti padaryti. Prie tų darbų nevengiu prirašyti ir sau metamų iššūkių, kurie tampa tarsi projekto, prie kurio dirbu jau dvidešimt aštuonerius metus su virš – savo pačios projekto – dalimi.)

Visai nesvarbu, ką gyvenime veikiat. Dirbat banke, pardavinėjat sportbačius, lėktuvų dalis, esat IT specialistai, darželio auklėtojai, forografuojat ar darot dar ką kita. Keep your standards high. Dirbkit taip, kad fakin nesugalvotumėt žmogaus, kuris galėtų geriau atlikti tą darbą, kurį darot, bet svarbiausia – šiandien dirbkit geriau nei dirbot prieš mėnesį, tris ar metus. Jei jaučiat, kad jau slystat į tą pusę, kuomet pradedat užsimerkt prieš galimas klaidas, iškart save stabdykit ir vėl gerai peržiūrėkit viską, ką padarėt, kad jokioms klaidoms vietos neliktų. Ir jei ta pozicija, kurioje esate šiandien, jūsų netenkina, žinokit, kad tik gerai darydami tai, ką darot, išmoksite sau iškelti kartelę aukštai ir ateityje, galiausiai radę svajonių darbą, jos nebemokėsit nuleist.

Labai svarbu suprasti, kad dėl daugumos gerų dalykų reikia ilgai ir nuosekliai dirbti, kad retai (na, bent jau mano gyvenime) kada dalykai būna patiekiami jums ant lėkštutės supjaustyti ir paruošti valgyti. Ir baikit vaikytis skambių etikečių. Žinau žmonių, kurie naktimis negali miegot dėl to, kad jų vizitinėje kortelėje dar nėra užrašo „vadovas“. Juk visada esat savo gyvenimo projekto vadovai, kurių iš tos pozicijos nepajudins niekas.

Beje, kai gerai sekas, reikia būti labai atsargiems. Žinot, kodėl tiek daug žmonių, kurie kažkada atrodė nesustabdomi, visgi tam tikru metu sustojo ir liko ten, kur kažkada atrodė aukščiausias jų veiklos taškas? Jie paprasčiausiai užmigo ant laurų. Jie pradėjo galvoti, kad jau viskas. Jau nebėra kur toliau tobulėt. Jie pasijuto beesantys geriausi savo srities specialistai, kurių jau nebeaplenkt. Ir taip patys sau smarkiai pakenkė. Kur tobulėti yra visada. Išties, nors ir klišinis, geras tas pasakymas – sky is the limit.

Žinau, kad būna žmonių, kuriems gerai, kaip yra, kuriems užtenka to, ką jie turi ir tikrai nuoširdžiai gerbiu jų apsisprendimus bei požiūrį. (Galų gale, jei tobulėti verčia ne vidinis to troškimas, o spaudimas iš aplinkos, visiškai prieštaraujantis jūsų pačių norams, naudos bus mažai.)  Tačiau aš – ne iš tų. Kol suvoksiu, kad galima pavaryt geriau, tol jausiuos gyva ir kiekvieną rytą turėsiu dėl ko keltis iš lovos. Ir šitą straipsnį skaityt galėčiau dar dešimt kartų, ir vis tiek rasčiau, prie ko prikibt, bet suprantu, kad taip galima ir išprotėt, todėl paleisiu jį tokį, koks jis man šią akimirką atrodys geriausias.

Tiesa, dažnai girdžiu skundus, kad situacija nesikeičia. Reikalai negerėja. Oh come on, tikrai gerėja, tačiau paskendę kasdienybės reikaluose to paprasčiausiai nebematom. Juk ir išvaizdos pokyčius lengviau pastebim tų žmonių, kurie nėra šalia mūsų kasdien, o artimųjų transformacijos atrodo nepastebimos, nes jie mūsų akiratyje nuolatos. Apsidairykit. Pagalvokit, kaip viskas atrodė prieš metus, tris, penkerius. Jei vis dar nesimato, išsitraukit senas nuotraukas. Man vis atrodydavo, kad prieš kokius penkerius metus atrodžiau geriausiai gyvenime ir mane supusi aplinka tuomet buvo dailiausia. Pasižiūrėjau į to meto nuotraukas ir supratau, kad ne veltui sakoma, jog atmintis – ne istorikė, o poetė, viską nuspalvinanti gražesnėmis spalvomis. Gali būti, jog atrodo, kad tada buvo geriau ir dėl to, kad tada ir reikėjo mažiau. Visgi geriausia yra taip, kaip yra dabar. O ateity bus dar geriau.

Ir jei jūsų gyvenime nėra geriau nei anksčiau, skubiai kažką keiskit, kad taip būtų.

Ir niekada, niekad nepamirškit svajot. Godžiai, drąsiai ir įžūliai.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

Palikite komentarą
Apie žmones, kurie kategoriškai nesutinka atsisakyti savo principų
Įkelta 2017 12 kovo

Apie žmones, kurie kategoriškai nesutinka atsisakyti savo principų

Dažnai sutinku žmones, kurie kažko nedaro arba kažką daro iš principo. Iš principo nemoka už bilietą viešajame transporte, iš principo nevaikšto į klubus, iš principo nesileidžia būti mokomi, iš principo suteplioja duoną, kurią atneša prie sriubos, nors jos ir nevalgo, tam, kad kažkam kitam tos pačios duonos nieks nebenuneštų. Iš principo nebalsuoja, iš principo nevalgo daržovių, iš principo prisitvoja kiekvieną savaitgalį, nes nieks jiems nepaaiškins, kaip elgtis, iš principo nešneka su vienu ar kitu žmogumi, iš principo nešneka rusiškai, nors moka, iš principo nemoka už automobilio stovėjimą, iš principo nenaudoja kvepalų. Sąrašą galima tęst be galo. Žinokit, esu sutikus žmonių, kurie jau daug metų tokius ir panašius dalykus daro iš principo, bet jau net nebegali paaiškinti, koks gi yra tas principas, pastūmėjęs juos kategoriškai nuspręst elgtis vienaip ar kitaip, ir kodėl jie taip šventai to nepajudinamo principo laikos.

Nuolat sutinku žmones, kurie sako, kad jiems kažkas tragiškai nesiseka, kad jie kažko nemoka ir tikrai niekada neišmoks. Tie žmonės nesupranta, kad vienas toks „Aš negaliu“ pastato nors ir nematomą, tačiau galingą ir sunkiai pajudinamą sieną, iš už kurios ištrūkt ne taip jau ir paprasta.

Mokykloj man tragiškai nesisekė matematika. Dauguma kitų dalykų ėjos puikiai, bet štai su matematika buvo žiauriai blogai. Ir tada aš supykau. Tada išsispardžiau sau užpakalį ir prisiverčiau išmokt tą velnio matematiką, taip sau įrodydama, kad galiu. Pradėjau eit pas korepetitorę, pažymys A lygyje nuo 6 pakilo iki 9 ir net išlaikiau valstybinį matematikos egzaminą. Tiesa, rezultatas nebuvo stebuklingas, matematikos egzamino man daugiau gyvenime niekur neprireikė ir savo universiteto grupėje iš viso buvau vienintelė jį laikiusi. Bet ir prabėgus dešimčiai metu, kai pastebiu save dvejojančią dėl savo jėgų ką nors padaryti, prisimenu šitą žavų maištą ir pateikiu sau kaip pavyzdį, kad nieko nėr neįmanomo.

Sutinku ir žmonių, kurie yra šventai įtikėję, kad jiems nuolatos nesiseka, kad jie visad krenta, kliūva, pameta daiktus, papuola į nemalonias situacijas. Jie yra taip pripratę prie savo nesėkmių, kad jiems atrodo akivaizdu, jog prakeiksmas nepataisomas, ir jie nė nesistengia ištrūkt iš užburto nelaimių rato. O kadangi nesistengia, tai jame ir lieka. F. Nyčė kadaise rašė: “Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.” Verta apie tai pagalvoti.

Kai man buvo kokie aštuoniolika ar devyniolika, žinojau viską. Galėdavau be paliovos ginčytis, teisybės ieškodama įvairiausiose diskusijose, įvairiausiais klausimais. Tada būdavo be galo svarbu laimėti ginčą ir įrodyti savo tiesą. Išklausyti kitų nuomonę ir pagalvoti, kad o gal visgi klystu, svarbu nebūdavo. Galėdavau per penkiolika minučių sukurpt puslapio ilgumo tekstą ir nė nesudvejodama jo teisingumu ir pagrįstumu netrukus jį paskelbt. Nė nemirktelėjusi be sąžinės graužaties galėdavau vieną ar kitą žmogų išvadint idiotu, sudirbt išvaizdą, stilių ar elgesį ir dar savim dėl to džiaugtis. Tenka pripažinti, kad tokių užsispyrėliško visažiniškumo apraiškų išlįsdavo dar ir visai neseniai. Dievulėliau, kartais baisoka suvokti, kaip greitai lekia laikas, tačiau į paikas užsitęsusios paauglystės klejones to nuovokumo, kurį, tikiu, atnešė palengva įsivyraujanti vidinė branda, visgi nė už ką nekeisčiau.

Aš prisibijau žmonių, kurie yra kažkuo visiškai ir nepajudinamai tikri. Labiau pasitikiu tais dvejojančiais, tais, kurie, kažką teigdami, pamatuoja savo žodžių svorį ir atsargiai prideda, kad gali būti neteisūs, kad į daugumą klausimų nėra vieno tiesaus atsakymo. Pasitikiu tais, kurie nesikarščiuoja, puldami gint savo tiesą, ir ramiai išklauso, ką sako kiti.

Kategoriškumas, nukreiptas neteisinga linkme, dažnai tampa žalingu dalyku. Jis užtrenkia duris atleidimui, žingeidumui ir atradimams. Kategoriškumas būdingas žmonėms, kurie vis dar yra linkę maudytis paauglystės aikštingume, tiems, kurie jau ir suaugę dar nepastebėjo, kad didesnė pergalė – ne būt teisiam bet kokia kaina, o drauge su diskusijos dalyviais bendromis jėgomis kiek įmanoma labiau priartėti prie tikrosios tiesos. Tačiau net ir tada nepamiršti, kad kiekviena tiesa vis dar galima abejoti.

Kai paleidžiam principus, prasideda įdomūs dalykai. Kinta pokalbių gylis, plečias suvokimas, skleidžias į visas puses noras sužinoti ir išmokti, kažkur tolėliau pasilieka baimės. Verta pabandyti, nėra, ką prarasti.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

2 komentarai
Gyvenimas atsisakius alkoholio: kaip viskas pasikeitė
Įkelta 2017 26 vasario

Gyvenimas atsisakius alkoholio: kaip viskas pasikeitė

Praeitą rugsėjį supratau, kad mano gyvenime yra per daug alkoholio, tad nutariau smarkiai sumažinti jo vartojimo dažnius ir kiekius. Apie tą supratimą dar ir parašiau neįtikėtinai didžiulio atgarsio sulaukusiame straipsnyje. Tai padaryti buvo ne taip jau ir lengva. Iki tol kiekvieną savaitgalį būdavo bent vienas vienas vakaras (bet dažniausiai – du), kuomet išgerdavau tikrai daugiau nei bokalą kitą. Nes juk savaitgalis, nes juk faina, linksma ir malonu. Na, bent jau man taip atrodydavo. Kodėl rugsėjį nutariau, kad tai visgi nėra pati išmintingiausia rutina? Mane paveikė pokalbiai su draugais, kurių požiūris į alkoholio suvartojimą mūsų bendraamžių tarpe truputį skiriasi nuo tų, kurie, kaip ir aš, savaitgalio vakarus mėgsta leisti keliaudami iš vieno baro į kitą. Taip pat, pamaniau, kad būtų įdomu pažiūrėti, ar atsisakius alkoholio kažkaip pasikeis mano fizinė būklė. Pamėginsiu susumuoti savo patirtį nuo rugsėjo mėginant smarkiai sumažinti alkoholio suvartojimo kiekį, o nuo gruodžio pabaigos – visai jo atsisakius. Man nėra gėda apie tai kalbėti, nes be galo džiaugiuosi savo patirtimi ir tikiu, kad ji gali įkvėpti pamėginti ir kitus. Nujaučiu, kad tokių patirčių būta daugybė, tačiau mažai kas skyrė laiko joms aprašyti.

Taigi, pradžia nebuvo labai lengva. Atsisakyti blogųjų įpročių ir keisti juos geraisiais – darbas gana sudėtingas, nes dažnai aptingus norisi vėl grįžti prie senųjų, paprastesniųjų kelių. Nuo rugsėjo iki lapkričio beveik nevartojau alkoholio, buvo gal kokie trys vakarai, kuomet išgėriau iki dviejų bokalų, kelissyk gurkšnojau radlerį. O tada, prabėgus dviems mėnesiams, kažkaip smarkiai užtūsinau mieste. (Ilgai negėrus, alus ir šotai galvą susuko kaip reikiant, net sugebėjau pamesti piniginę.) Vėliau, per kitą mėnesį vėl buvo gal pora vakarų, kuomet gurkšnojau vyną. O tada atėjo gimtadienis ir šventinis laikotarpis, kai šėlau iš peties ir alaus bei šotų tikrai netrūko (nes gi gimtadienis gi, nu, reikia švęst). Tada, artėjant naujiesiems, smarkiai peršalau ir bent savaitę gulėjau lovoj, vėliau buvo laikas ligoninėje, kur mane operavo, o po to – vėl savaitę trukęs peršalimas bei mėnesio reabilitacija po operacijos. Gyvenau ramiai ir lėtai, daug laiko gulėjau lovoj ir nė kiek netūsinau. Ir alkoholio nevartojau visai. Vėliau nutariau, kad atsisakysiu net ir tų „po bokalą“ vakarų ir pamėginsiu jo nebevartoti iš viso. Kaip jau sakiau prieš tai, tai padaryti nėra taip lengva. Atėjęs į gimtadienį, kur nieko nepažįsti, nori bent truputį išgerti, kad būtų šiek tiek drąsiau. Savaitgalį atrodo įprasta „pasilepinti“ ir atsipalaiduoti prisiurbus bare. Bent jau atrodydavo daugybę metų. Supratau, kad tas nejaukumas atėjus į naują vietą/bendraujant su naujais žmonėmis/atsiduriant keistose situacijose dingsta nepaisant to išgeri kažkiek, ar ne. Kažkur skaičiau, kad reikėtų prisiminti vaikų gimtadienius, kurių metu susirinkusieji irgi jaučiasi nejaukiai ir kurį laiką tvyro tyla, tačiau vėliau visi įsidrąsina, o tam jiems neprireikia jokių ten gėrimų. Tiesą sakant, dabar mane net šiek tiek žavi tas pradinis renginių nejaukumas, juolab, kad visada žinau, jog jis laikinas.

Tai, kad nevartoji alkoholio, nereiškia, jog privalai sėdėti namie ir nustoti su visais bendrauti. Nieko panašaus. Na, jei bendrauti su tam tikrais žmonėmis neįdomu neišgėrus, tai patys suprantat, ką tai sufleruoja. Visgi, net ir su pačiais įdomiausiais pašnekovais vakarojimai sutrumpėjo – dažniausiai namo patraukiu iki antros valandos nakties. Anksčiau klaidingai manydavau, kad tam tikro lygio pokalbiai neįmanomi blaivia galva. Viskas įmanoma. Jei išgėrę mes generuojam išprotėjusias istorijas, jos mumyse yra, tad akivaizdu, kad išlįstų ir taip. Tik, jei prisiurbti yra nuolatinis sprendimas, galime apie tai niekada taip ir nesužinoti.

Dažniausiai baruose užsisakau tiesiog vandens ar vandens su citrina. Ir iš tikro, pradėjau gerti dar daugiau vandens nei anksčiau, o to padariniai man akivaizdžiai atsispindi bendroje fizinėje ir odos būklėje. Kadangi visgi mėgstu alaus skonį, karts nuo karto perku nealkoholinį alų. Be to, man visai patinka visokie nesveiki užkandžiai, kurie su vandeniu kur kas mažiau skanūs nei su alumi. Laimė, bene visose vietose, kuriose teko lankytis, galima užsisakyti net ne vienos rūšies nealkoholinio alaus, dėl to smagu. Dar visai skanu nealkoholinė Kruvinoji Merė. Tačiau užvis skaniau (na, tik gal ne naktį) yra įvairūs uogų ir vaisių kokteiliai ir glotnučiai, kurių kažkaip irgi pradėjau gerti daugiau (lieka pinigų, kai neiššvaistai alui). Gali pasirodyti nesąžininga, kad nealkoholinis alus kainuoja tiek pat, kiek alkoholinis, tačiau daugiau nei dviejų išgerti man nepavyksta, tad jam per vakarą išleidžiu iki 6 eu. Su alkoholiniu alumi ar kitais gėrimais iki rugsėjo viskas būdavo kiek kitaip: po dviejų alaus reikėdavo ir trečio ar daugiau, iš kažkur atsirasdavo šotukai, tada pradėdavau mažiau apdairiai leisti pinigus ir finale vakaras kainuodavo bent 30 eu (kartais ir kur kas daugiau) (gėrimai, taxi (nes prigėrus vaikščiot gi tingisi), užkandžiai (nes prigėrus norisi valgyti be saiko), įėjimai į klubus, statymai kitiems). Kartais išgėrus nebe taip svarbu pasidarydavo šaltą naktį užsidėt kepurę, tad po savaitgalio dar ir tekdavo pasirgt.

Smarkiai pagerėjo miego kokybė ir, žinoma, būklė nubudus savaitgalio rytais. Kol dar vis pavartodavau alkoholio iki gruodžio, pastebėjau, kad pagirios kas kartą būdavo vis klaikesnės. Tada tiesiog paklausiau savęs: „Nu kamon, negi tas vakarykštis kelių valandų klegesys yra vertas šitos visos sugadintos dienos geriant vaistus nuo galvos skausmo, iki sutemų vartantis lovoj agonijoj ir dar pykstant ant savęs už durnas šnekas ir išleistus pinigus?“ Tikrai nevertas.

Pasidariau kur kas ramesnė nei buvau anksčiau. Nežinau, kiek su tuo tiesiogiai susijęs alkoholio nevartojimas, tačiau smarkiai sumažėjo dvejonių, apgailestavimų dėl praeities, baimių ir gėdų. Mažiau overthinkinu dalykus, jaučiuosi užtikrintesnė, labiau pasitikinti savimi ir net švelnesnė bei atlaidesnė. Sumažėjo irzlumo, graužaties, nepaaiškinamo nepasitenkinimo, streso dėl susikaupusių darbų, net mažiau teisiančiai pradėjau žvelgti į žmones. Žymiai daugiau šypsausi. (Čia prisidėjo ir daugiau gyvenimo aplinkybių, tačiau tikiu, kad tai irgi yra vienas iš alkoholio pristabdymo padarinių, nepamirškime, kad alkoholis yra depresantas). Rašytoja Ugnė Barauskaitė, kurią žiauriai myliu, viename interviu kalbėjo taip: „Nevartoju alkoholio porą metų, ir žinot ką? Nebesijaučiu vargšelė. Mano atveju tai ir buvo pati didžiausia dovana sau. Taip, būnu ir pavargusi, ir nusikalusi, ir šiaip liūdna ar vieniša, tačiau palūžusi dėl smulkmenos – jau niekada.” Čia turiu visiškai jai pritarti – su manimi lygiai taip pat.

Visos nesąmonės, kurias pasakau ar padarau, visi sprendimai, kartais net ir netikėtai grandioziški, visas krykštavimas, linksmumas, visa energija, visi pokalbiai, netgi ir kartais neįtikėtinai drąsūs, ateina iš manęs visiškai blaivios (t.y., net ne dvi dienas ar savaitę, o nuolatos), tad visų jų tikrumu ir svarumu labiau tikiu.

Anksčiau, kai žmonės paklausdavo, ką veikiu laisvalaikiu, susimąstydavau, kad norėtųsi pasakyti „Linksminuosi“, t.y., savaitgalius leidžiu klegėdama baruose ir klubuose, tik kažkaip tada tai suvokus pasidarydavo gėda. Ir vis dėlto, galiausiai visa esybe, bet tikrai ne lengviausiu keliu ir ne greitai supratau, kad būti tūsofščiku nėra hobis. Anksčiau nesuprasdavau žmonių, kurie ne visada norėdavo varyti tūsint ir nutardavo geriau ramiai sau paveikti kažką kito. Dabar juos labai gerai suprantu ir net nejauku dėl to ankstesnio nesupratimo.

Smarkiai išaugo produktyvumas. Lengviau susikaupti ir todėl pavyksta greičiau padaryti darbus, mažiau išsiblaškymo ir pamirštų dalykų. Norisi rašyti, skaityti, domėtis, galva pilna idėjų. Kadaise sau meluodavau, kad pachmas yra nuostabus dalykas, nes jo metu galvoj viskas sukas ir gimsta genialios mintys. Oi kamon, pamirškit. Taip, gal ir buvo tokių kartų, bet blaivia galva kurt man visgi einas geriau.

Kaip jau minėjau anksčiau, nebeištaškau pinigų baruose, tad tokie pokyčiai prisidėjo prie geresnės finansinės padėties. Kažkaip anksčiau nebūdavo gaila išleisti 15 eu kokteiliams, bet, pamačiusi knygą už tokią kainą vis pagalvodavau, kad brangoka. Dabar šis požiūris pasikeitė. Beje, blaivi ar ne, gyvenime dažnai pametu ar kažkur pamirštu daiktus. Nevartojant alkoholio tų pametimų pasitaiko, bet jų kur kas mažiau.

Nustojus savaitgaliais šėlti iki nukritimo ir ėmus protingiau tvarkyti savo dienotvarkę, joje atsirado daugiau savidisciplinos. Pastarąją mėgau ir anksčiau, tačiau dabar ji pasiekė dar aukštesnį lygį. Nepaslysti nesveiko maisto (taip, riebių užkandžių būna, tačiau kontroliuotai) atžvilgiu, neatidėliot darbų, nelepint savęs per daug pasidarė paprasčiau. Ir svarbiausia – kur kas paprasčiau NETINGĖT. Nuo rudens beveik visur vaikštau pėstute ir truputį atsakingiau prižiūriu valgymo režimą. Kartu šie pokyčiai bei anksčiau minėtas vandens gėrimas atnešė įspūdingų rezultatų. Kasdien rašausi svorį, kad būčiau in control, tad žinau, kad šiandien sveriu 7,5kg mažiau nei lygiai prieš metus. Kai tavo ūgis yra 152cm, toks pokytis tikrai jaučiasi. Turėjau keletą drabužių, kurie visą gyvenimą man buvo truputį per maži ir vis laukiau to stebuklingo etapo, kai sukūsiu ir galėsiu juos nešiot. Kažkada maniau, kad toks etapas jau nebeateis. Jūs neįsivaizduojat, kaip faina dabar į juos įlįst.

Įdomiausias pokytis yra tai, kad smarkiai sustiprėjo intuicija. Atrodo, kad pradėjau kur kas geriau jausti, ko tikrai noriu, kuria kryptim pasukti, kokius sprendimus priimti. Kol kas nė vienas jų manęs nenuvylė ir kiekvienu jų labai džiaugiuosi. Tos intuicijos dar vartodama alkoholį šitaip smarkiai, patikėkit, nejutau, tad mėgaujuosi ja kaip kažkokia nauja super galia.

Tiesa. Žmonės, atrodo, supranta, kad pasirinkau negerti, tačiau vis tiek karts nuo karto išgirstu kandžių pastabų šia tema bei paraginimų nebeprisigalvot. Tai girdėdama suprantu, kad ir pati kadaise buvau ta draugė, kuri ragindavo kitus atsipalaiduot ir smagiai sau išgert. Išmokau labiau gerbti kitų apsisprendimą ir nebrukti savo nuomonės ir kitais klausimais.

Manau, kad visuomenėje kovojant su žalingais įpročiais daroma esminė klaida. Paskatinti žmones savęs neskriausti svaigalais mėginama jiems sukelti šoką rodant, kokios siaubingos ir liūdnos gali būti vartojimo pasekmės. Pati tikiu, kad tokia strategija, jei ir veiksminga, tai ne visiems ir ne tiek, kiek norėtųsi. Geriausias būdas, mano nuomone, yra rodyti teigiamus pavyzdžius ir dalintis istorijomis apie tai, kaip faina pasidaro tų visų svaigalų atsisakius. Man pačiai didelis postūmis buvo pokalbiai su keliais žmonėmis, kurie ilgesnį laiką gyveną blaivų gyvenimą, o taip pat – ir interviu su Ilze Butkute apie tokį pat jos pasirinkimą. Du mėnesiai visgi yra ganėtinai trumpas laiko tarpas, o apie tai rašau tarsi ir sau, kad turėčiau priminimą apie visus tuos geruosius pokyčius. Negaliu būti tikra, ar visą gyvenimą būsiu abstinentė, tačiau tai, kiek įvairiose savo gyvenimo veiklose pasistūmėjau kaip jaučiuosi per pastaruosius porą mėnesių verčia siekti, kad taip ir būtų. Gyvenimas ir iki tol buvo neblogas, tačiau, kad jis gali būti toks geras, net nebūčiau galėjusi patikėti.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

21 komentaras
Iš mažų pastangų susideda dideli dalykai
Įkelta 2017 1 vasario

Iš mažų pastangų susideda dideli dalykai

Man truputį nepatinka terminas „Komforto zona“, nes jis yra toks nudrengtas ir nunešiotas, kad dar kartą viešumoje išgirdus paraginimą „Išeiti iš komforto zonos“, noris užverst akis į dangų taip smarkiai, kad net galėčiau pamatyt pakaušį. Todėl, kad šis skatinimas skamba taip pat akivaizdžiai kaip ir paraginimas valgyti daugiau vaisių ir daržovių arba valyt dantis bent dukart per dieną.

Siekdama toliau nebetvirkint minėtojo termino, vartosiu savąjį. Patogumo viršūnė. Kaip atrodo tavo patogumo viršūnė? Maniškė – baisiai paprastai: leidžiu laiką plačioje, patogioje lovoje su daug pagalvėlių, esu apsirengusi kokiais nors treningais, kambaryje šilta ir jauku, netrūksta šviesos, fone šviečia dar daugiau to jaukumo suteikiančios margaspalvės lemputės. Aplink tylu ir ramu, turiu vandens su citrina, gal dar kokį dubenį pjaustytų ananasų, o ant kelių laikau savo patogųjį kompą. Jame browsinu feisbuką, chatinu su žmonėmis, žiūrinėju pažįstamų nuotraukas, šunuko su lietpalčiu arba šiaip kačiukų video, kokias nors savaitę besitęsiančias temas, apie kurias visi per visur skalambija ir per daug apie nieką negalvoju. Na, arba žiūriu kokį serialą. Gal net liūdna, bet taip atrodo mano patogumo viršūnė. Nenustebsiu, jei paaiškės, kad tokia idile mėgaujuos ne aš viena.

Pilnai sutinku, kad kartais taip atsijungti ne tik, kad nėra blogai, bet netgi būtina. Tačiau. Patogumo viršūnėje yra taip patogu, ten galima taip įsipatoginti, kad iškyla tikimybė užsibūti per ilgai. Ypač, kai lauke plaukai šerkšnija į juos vos kvėptelėjus šilto oro.

Patogumo viršūnėj būti yra baisiai gera. Neapkrauni proto, nieks neerzina, nėra iššūkių ar problemų, paprasta gyvent.

Tačiau oi ne visada mes patogumo ieškom namie po kaldra. Tiesą sakant, ieškom jo kasdien daugybėje kitų situacijų. Patogumo paieškos paremtos patingėjimu. Pastarasis mums toli gražu nėra draugas, kur jau ten – jis mūsų priešas. O patingėjimų mūsų gyvenimuose apstu.

Eidami gatve pamatę pažįstamą veidą mes patingime pasisveikinti ir tiesiog apsimetame, kad žmogaus nematom, o šis patingi pasistengti ir pasielgia lygiai taip pat.

Mes matome, kad feisbukas išmetė priminimą apie draugo gimtadienį, bet patingime jį pasveikinti, nes gi pasveikins dar šimtas kitų.

Susitinkam su drauge ir matom, kad ji lūpdažiu išsibuzojo dantis arba viršutiniai vokai išsitepė akių pieštuku, bet patingim jai tai pasakyti.

Matom, kad draugas jau kelintą kartą viešumoje pasirodo su nudrengta kuprine, kuri baisiai gadina jo bendrą žavų įvaizdį, bet patingim subtiliai į tai atkreipti jo dėmesį.

Karts nuo karto pagalvojam, kokie esam dėkingi tėvams už tai, kad jų dėka užaugom tokie, kokie patys sau patinkam, bet patingim išsiųsti žinutę ir jiems tai pasakyt.

Jau trečią savaitę pro išplyšusios kišenės skylę į palto apačią krinta telefonas, bet patingim prisėst ir tą skylę užsisiūt.

Gaunam pakvietimą į renginį, bet patingim parašyt kvietusiajam, padėkot ir pasakyt, kad būsim, ar nebūsim.

Žiūrim serialą anglų kalba, išgirstam nežinomą žodį, bet patingim atsisukti tą vietą, kurioje jis nuskambėjo, tą žodį susirast žodyne ir vėliau išmokt.

Pastebim, kad kolegė vakar buvo kirpykloj, todėl dabar jos plaukai ištiesinti žiauriai gerai atrodo, bet patingim jai tai pasakyt.

Matom, kad nagai jau visai nebegražūs, bet patingim susitarti dėl kito manikiūro.

Bendrauti norintis žmogus parodo iniciatyvą ir parašo mums, bet mes patingim normaliai į ją reaguot ir tęsti bendravimą.

Mes galim pakviesti buvusius kursiokus susibėgt pasibūt, bet patingim.

Dažnai pagaunu save svarstant, patingėt ar ne.

Mes nuolat save teisiname laiko stoka. Neva esam tokie užimti, kad nu gi nėr kada. Tačiau dažniausiai WE ARE FULL OF SHIT IR TIESIOG ŽOSTKAI TINGIM.

Tikrai būna taip, kad laiko žiauriai trūksta net fiziškai. Tokius atvejus pateisinu, viskas čia gerai.

Tik nu pašnekam davai taip realistiškai, gerai? Yra toks labai geras, tik jau senokas paveikslėlis:

Šitą buvau perdarius vietoj Bijonsės įrašydama Šimašių. Veiklių žmonių mūsų visuomenėje daug, pavyzdžius įsivaizduot galit lengvai. O dabar man taip nuoširdžiai atsakykit, ar mūsų dienose tikrai yra mažiau laiko nei tų veikliųjų dienose? Ar tiesiog nesugebam to laiko išmintingai planuot ir valdyt? Kai pradedu murmėt, kad nėra laiko, iškart primenu sau veikliausius pažįstamus žmones ir skubu sau spardyt užpakalio, nes iš tikro, palyginus su jais, aš iš viso nieko nedarau tik vegetuoju savo patogumo viršūnėj.

Laimė, net ir iš patogumo viršūnės yra išėjimas. Jis vadinamas maža pastanga. Ji gali prilupti patingėjimą ir apsukti situaciją visai kitu kampu.

Gulint be plionkės ir žiūrint serialą tas išėjimas yra išgirdus nežinomą žodį jį sustabdyt ir tą žodį užsirašyt. Ir fakin išmokt. Atitinkami mažos pastangos pavyzdžiai yra akivaizdūs prieš tai aprašytose situacijose.

Tikrai ne visada būtina sakyti „Taip“ visiems pasiūlymams, kurių sulaukiat ir galvotrūksčiais skubėt pildyt į galvą šovusias idėjas. Aj, nors iš tikro, bene visada geriausia taip daryt. Nė viena ypatinga istorija neprasidėjo nuo to, kad jūs nutarėt patingėt ir likt po kaldra arba eit lengviausiu keliu. Ne visos mažos pastangos išsirutulioja į kažką grandiozinio, tačiau gali būti, kad nepatingėję davėt priežastį įvykti kad ir nedideliam dalykui, kuris galiausiai atgarsį turės po metų ar dar vėliau. Bet turės.

Patingėjimus kartais netgi prilyginčiau destruktyviems procesams.

“Kad ir kokie destruktyvūs procesai jūsų gyvenime vyksta, kiekvieną akimirką galite priimti sprendimą situaciją gerinti. Nors truputį geresnė situacija rytoj gali reikšti daug geresnę situaciją po mėnesio. Mažytis teigiamas postūmis, mažytė pastanga, mažytis pozityvus poslinkis mąstymo kampe ilgainiui sukuria labai, labai didelius pokyčius.”

Rašo Ilzė Butkutė. Ir kaip teisingai ji rašo.

Aprašiau visiškai savaime suprantamus dalykus, tačiau mano maža pastanga šiuo atveju yra nepatingėti jums apie juos primint.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 komentarai
Baisinga baimė slysti paviršiumi ir jai iš paskos besivejanti gėda
Įkelta 2017 12 sausio

Baisinga baimė slysti paviršiumi ir jai iš paskos besivejanti gėda

Kartais (iš tikro, tai vis dažniau) mane apima toks siaubingai baisus jausmas. Nežinau, kaip jį pavadinti. Man baisu, kad vis labiau ir labiau aš slystu paviršiumi, aš nebepastebiu dalykų, vis mažiau gilinuosi į dalykus, mane sudomina vis menkesnės vertės turinys, aš vis sunkiau sutelkiu dėmesį.

Šiuo metu esu pasiekusi tą lygį, kuomet nesugebu pažiūrėti filmo ar serialo serijos. Tiesiog imti, atsisėsti (ar atsigulti) ir pažiūrėti. Be pertraukų, be nenumaldomo noro telefone tuo pačiu metu pascrollinti tumblerį, ar tą patį feisbuką. Būna, kad filmą aš žiūriu tris, keturias dienas, kol pažiūriu. Būna, kad pradedu ir taip ir nebaigiu. Dar dažniau būna, kad staiga susižavėjusi aprašymu ar atsisiunčiu daug filmų, bet jų taip ir nepažiūriu. Iš viso, filmus aš išžiūriu tik tada, kai žiūriu ne viena arba žiūriu kino teatre. Taip jau yra, kad ne viena filmus žiūrėti galiu nedažnai. Kino teatre buvau liepą. Liepa buvo seniai. Gyvenu kino teatro pastate, tame kino teatre aš nesu buvusi. Negyvendama ten visada galvodavau, kad jei ten gyvenčiau, eičiau į tą kiną kas savaitę. Aš nežiūriu filmų ne anglų kalba, nes man nepatinka tai, kad reikės skaityti titrus.

Video įrašų, kurie yra ilgesni nei kelios minutės aš nė nepradedu žiūrėti, nes žinau, kad neišžiūrėsiu.

Tas pats su knygomis. Šiuo metu skaitau tris. Kai pradėjau, atrodė, kad eisis lengvai. Neinasi. Aš negaliu susikaupti skaitymui tiesiog štai taip būdama namuose. Skaityti galiu tik tada, kai kažkur keliauju (laimė, palyginus dažnai). Bet dažniausiai tik ten, kur nėra interneto. Tai matyt tik lėktuvuose. Kur nors vykdama aš pasiimu knygą, bet niekada, niekada neatsispiriu pagundai oro uosto kioskely dar prigriebt kokį šlamštžurnalį (patys žinot, kokį) ir jį tada vis tiek vartau pirmą, o knygai, būna, laiko taip ir nebelieka. Guodžiu save dėl to, kad vis tiek visgi dar skaitau, tačiau paskui pamatau žmones, kurie per metus perskaito trisdešimt ir tada man pasidaro gėda.

Visai neseniai užsiregistravau viename online kursų portale ir mėginau internetu mokytis grafinio dizaino įvadą. O tu šventas naivume. Kažkada aš mėginau sportuoti namuose. O tu šventas naivume.

Man atrodo, kad tas santykis su kultūra ir asmeniniu tobulėjimu, koks jis buvo, kai buvau kokių septyniolikos ar dvidešimt vienų, buvo kur kas brandesnis, išmintingesnis ir žingeidesnis nei jis yra dabar. Dabar nebeparašyčiau eilėraščių, kuriuos parašydavau tada. Didžioji tų eilėraščių dalis dingo ir man nepavyksta jų prisiminti. Man dažnai dėl to būna liūdna.

Mane rimtai kankina tas jausmas, kad esu paviršutiniška popsistė ir man gėda jaučiant, kad ši diagnozė progresuoja. Dar baisiau kai suprantu, kad kaži, ar ką darau, kad tai sustabdyčiau. Tačiau tada sutinku žmones, kurie akivaizdžiai tuo paviršium plaukia kelissyk labiau ir to net nesibaimina. Tada pasijuntu geriau. O po to suprantu, kad lyginti save su atvejais, kuomet kažkas elgiasi taip, kaip nenorėtum elgtis pats ir taip save teisinti bei guosti irgi yra baisiai baisu.

Žinot, dėl ko man dar dažnai baisu? Kad aš esu kvaila. Aš jaudinuosi, kad mintys, kuriomis dalinuosi su žmonėmis, tekstai, kuriuos sudėlioju yra primityvūs, lėkšti ir beverčiai. (Tada bandau sau priminti, kad net jei tai ir yra saldžiausias popsas, ir popsas gali turėti išliekamąją vertę). Man dažnai būna gėda ir baisu, kad žodynas, kurį naudoju, yra skausmingai ribotas ir į jį nemoku įsileisti naujų žodžių arba tai darau perdėm lėtai.

Man baisu, kad mano humoras lėkštas, tačiau kartais man pasako, jog jis per sudėtingas, kad jį suprast. Man dažnai būna juokingi tokie apgailėtini dalykai, kad jie žmonėms tiesiog net nejuokingi, tačiau man būna juokinga, nes ten būna taip blogai, kad jau net avangardiškai gerai.

Man kartais nejauku dėl to, kad aš nemėgstu teatro. Taip, aš nemėgstu eiti į teatrą. Po pastarųjų kelių apsilankymų teatre aš jaučiausi blogiau nei prieš į jį ateidama. Tad nutariau kol kas ten neiti. Man žmonės yra sakę, kad jiems baisu ir gėda dėl to, kad aš nemėgstu teatro.

Man kartais atrodo, kad knygos ir teatras iš esmės yra pervertintos meno šakos. Ne visi, kas skaito knygas, skaito geras knygas, parašytas gerų rašytojų, ne visi, kas eina į teatrą, eina į gerus spektaklius, pastatytus gerų režisierių. Daug kas, kas skaito ne itin geras knygas ir eina į ne itin gerą teatrą, mėgsta didžiuotis, kad skaito knygas ir eina į teatrą. Man dažnai atrodo, kad mes turime per daug knygų ir per daug spektaklių ir jei jų mes turėtumėm mažiau, tie, kuriuos turėtumėme, būtų geresni.

(Tiesa, žodis „geras“ yra tuštokas būdvardis.)

Man rimtai būna baisu, kad mano akiratis toks siauras, jog iš šono žmonėms atrodau kaip kvailut kvailutėlis individas, į kurį niekas nežiūri rimtai. Man vis dar svarbu, ką apie mane mano žmonės ir aš nenoriu, kad jie galvotų blogai. Aš noriu, kad man nebūtų svarbu, ką apie mane galvoja žmonės ir noriu nesijausti blogai tada, kai apie mane žmonės galvoja blogai.

Kartais susimąstau, kaip smarkiai galima išlavinti tą protą, kurį jau turi ir ar, visgi, stenkis nesistengęs, kiek jau duota, tiek ir, kiek besistengtum, atsimuši į tą tau paskirtą ribą, už kurios išlįst tau nepavyks ir tiek.

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių aš stojau į magistrantūrą, buvo noras sutikti žingeidžius žmones, nerti į įkvepiančias diskusijas ir tobulėti, tobulėti, tobulėti. (Diplomas buvo paskutinis dalykas, rūpėjęs man toje magistrantūroje.) Universitete aš sutikau skausmingai nežingeidžius ir paikus dėstytojus (arba dėstytojus, kurie yra taip atitrūkę nuo realybės, kad jų jau nebesugaudyt) ir dar ribotesnius kursiokus. Aš mėgstu žmonėse ieškoti gerųjų savybių, nepuolu sutikti žmonių su išankstine nepagarba, tačiau po visų bandymų kalbėtis ir atsimušimų į apiplėkusią pilką ribotumo sieną net ir po trejų metų turiu tik tokius prisiminimus. Po pusmečio aš iš ten išėjau. Gali būti, kad grįšiu, bet jau nebe ten. Tiesą sakant, labai noriu grįžti, bet bijau ir vėl kaip pupos beriedančių ašarų, kokios riedėjo, kai supratau, kad mano begalinis troškimas toliau mokytis nuėjo velniop sumindytas tų žmonių, kuriuos ten sutikau.

Žodis baisu šiame tekste buvo paminėtas septynis kartus, gėda – penkis.

Baimė ir gėda yra visa ko kliūtys, baimė ir gėda neveda niekur, nebent atgal. Velniop, velniop visą šitą baimę ir gėdą.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

10 komentarų