Pirmyn į turinį

Kategorija: Visuomenė

Apie tai, kaip, išleidžiant mažiau pinigų daiktams ir šiaip vėjais, daugiau jų lieka kelionėms ir įspūdžiams
Įkelta 2017 23 rugpjūčio

Apie tai, kaip, išleidžiant mažiau pinigų daiktams ir šiaip vėjais, daugiau jų lieka kelionėms ir įspūdžiams

Kartais išgirstu replikų, kad kažkaip tai jau ten matyt žiauriai gerai gyvenu, jei jau galiu sau leisti tiek klajoti po Lietuvą ir po pasaulį, ilgiau atostogauti ar linksmai gyventi. Apie tai, kad nors freelancerio darbas kartais ir gali atrodyti kaip nesibaigiančios atostogos, dirbti visgi kažkada irgi reikia, be to, jis ypatingas tuo, kad jame žiauriai svarbi savidisciplina, kurią išsiugdyti ir palaikyti nėra jau taip ir paprasta, nes apsileidus tą apsileidimą vis tiek privalu kompensuoti bei tai, kad rugsėjį – birželį darbo visada daugiausia, nesiplėsiu. Kaip ir apie tai, kad iš šono žiūrint, ypač per facebook‘o ir instagramo prizmę, kitų gyvenimai visada atrodo laimingesni, turiningesni, turtingesni ir labiau nerūpestingi negu jūsų. Kad visi mes kartais strugglinam, tik kiekvienas savaip, kalbėta nemažai, tik kažko kai kurie vis apie tai pamiršta.

Šiandien pakalbėsiu apie tai, kokius principus savo gyvenime taikau tam, kad mano išlaidos nebūtų klaikiai didelės ir, užuot leidus pinigus daiktams, daugiau jų liktų kelionėms ir panašiems dalykams. Taip pat apie tai, kaip stengiuosi sumažinti vartotojiškumo (apie kurį Lietuvoje kalbama mažokai) mastus savo kasdienybėje. Gal kam pravers. Taigi.

Visų pirma, niekam ne paslaptis, kad didžiulę žmogaus išlaidų dalį sudaro maistas. O jis, nu jis tikrai yra brangus. Ypač jei nesugebi išmintingai planuotis, ką, kur ir kada valgysi. Būna visko, tačiau labai stengiuosi kuo daugiau valgyti namuose, savo pagamintą maistą. Anksčiau gyvenau tokiomis sąlygomis, kuriomis dažnai gaminti nepavykdavo, todėl valgymas kažkur mieste būdavo dažnas reiškinys. Ir tik dabar, galėdama virtuvėje suktis dažniau, suvokiau, kiek pinigų ištaškydavau.

O štai dabar supratau, kad naudojant gana paprastus maisto produktus galima skaniai ir pakankamai sveikai maitintis. Kuomet vienas apsilankymas ne per dienos pietus kažkokioje kavinėje gali kainuoti nuo 7-8eu iki begalybės, suvokus, kiek produktų už tuos pinigus galima įsigyti ir pasigaminti pačiam, kursuoti po restoranus visai nebesinori. Aišku, visai į kraštutinumus nueiti irgi nederėtų, todėl kartais išbandyti naujas vietas ar apsilankyti pamėgtose senosiose irgi tenka.

Kitas svarbus niuansas – jei jau taip nutinka, kad valgau mieste, dažnai neįveikiu visos porcijos ir maisto lieka. Jo niekada nepalieku, paprašau, kad jis būtų supakuotas į namus ir taip parsinešu sau kitos dienos pusryčius ar pietus. Iš viso manau, kad maisto mūsų visuomenėje iššvaistoma per daug, todėl jį palikinėti yra netgi paikoka.

Taip pat, kai tenka valgyti ne namie, jei tik išeina, žingsniuoju į valgyklą, kur dažnai įmanoma susisukti pietums išleidus ne daugiau negu 3eu. Mano visiškas atradimas, kuriuo vis neatsidžiaugiu, yra Žvėryno valgykla. Aplinka ten tokia labai paprasta, truputį kelionė laiku į praeitį, tačiau maistas toks skanus ir pigus, kad jis už visa tai kompensuoja. Aj, ir pas juos groja M1+, kas mano akimis tokiai vietai visada yra pliusas.

Maisto produktus ir gėles, jei tik yra galimybė, mėgstu pirkti turgeliuose. Kažką dovanodama, dovanas mėgstu pakuoti pati, nes žiauriai patinka tai daryti ir, aišku, yra pigiau.

Ilgai nevartojau alkoholio, dabar kartais tai darau, tačiau stengiuosi, kad tam būtų išleidžiama kuo mažiau pinigų. Anksčiau mėgdavau pasitaškyti baruose, nes gal truputį trūko košės galvoj, bet dabar visiškai aišku, kad tokios išlaidos vargiai ką gero atneša. Taip pat nerūkau.

Didžiąją dalį drabužių jau labai seniai perku Humanose, Gausose, Panevėžio mašinų turguje, blusturgiuose ir panašiose vietose. Ir man dėl to nė kiek negėda. Priešingai, tikriausiai nelabai gerai jausčiausi prieš save išlaidaudama drabužiams, kurių ir taip pasauly prigaminta milijardai tonų. Yra tokia viena vieta Panevėžyje, dėvėtų drabužių parduotuvė prie “Bičiulio”. Paskutinį kartą iš ten išėjau su milžinišku maišu puikios kokybės fainų drabužių (Zaros, Maxmara, Volcom ir pan. firmų), už dešimt drabužių sumokėjusi 39,5eu.

Būna, kad drabužius perku ir naujus, pavyzdžiui, apatinius ir pan., o viršutinius drabužius paprastai perku per išpardavimus. Arba tada, kai norisi būtent kažko konkretaus, ko dėvėtų drabužių parduotuvėse nerasi. Patirtis parodė, kad dažnai drabužių, kuriuos įsigyji secondhanduose, kokybė mažai tesiskiria nuo tų brangesnių naujųjų. O kai du kartus užsidėjus pradeda drožtis maikutės, už kurią sumokėjai 20eu-30eu, trikotažas, tikrai būna labiau pikta nei jei tai nutinka su dešimt kartų pigiau įsigytu daiktu.

Tiesa, dar vienas puikus būdas nusikratyti senomis šmutkėmis ir rasti kažką naujo yra su draugėmis/kolėgėmis pasidaryti clothes swapping party ir visoms susinešus maišus nebenešiojamų daiktų pasižiūrėti, gal tai, kas nebetinka tau, tiks kažkam kitam ir atvirkščiai. Tai, kas netinka niekam, vėliau drąsiai gali keliauti į Caritą ir panašias organizacijas. Žaisti su Vinted niekada neturėjau nei laiko, nei jėgų, tad man šis variantas netinka, tačiau tikiu, kad yra tokių, kas puikiai išparceliuoja nereikalingą turtą per ten.

Tas pats galioja ir kitiems daiktams. Jei galiu tokią pačią funkciją atliekantį, panašios, kaip ir naujas, kokybės daiktą įsigyti sendaikčių turguj arba perimti iš draugų/šeimos narių, kuriems jo nebereikia, verčiau rinksiuosi tai. Jei man nebereikia kažkokio dar visai funkcionuojančio daikto, lygiai taip pat mielai kažkam jį atiduosiu. Aišku, toks principas tinka ne visiems daiktams, bet tikrai nemažai daliai jų. O kai negailėdami dalinatės, visada kažką gaunate mainais, net jei ir nebūtinai iš karto. Taip jau veikia tas gyvenimas.

Nepamirškit, kad daugiausia puošiasi ir prašmatniais daiktais dažnai puikuojasi tie žmonės, kuriems asmeniniame gyvenime šiaip kažko trūksta. Ir iš viso, puikavimasis tuo, kad švaistai pinigus, man atrodo ne kieta, o kaip tik truputį lame.

Nekalbu apie daiktus, kurie yra brangūs dėl to, kad yra labai geri, kalbu apie daiktus, kurie dešimties metrų atstumu spinduliuoja savo brangumą. Visada tikėjau, kad investuoti į daiktų kokybę yra taupesnis sprendimas negu rinktis kažką super pigaus taip prisiperkant greitai sulūžtančio šlamšto, kurį greitai tenka keisti kažkuo kitu.

Tiesa, jei niekada nesate bandę panaudoti jau naudoto daikto ar drabužio ne dėl kokių nors kitų priežasčių, o būtent dėl to, kad jums gėda tai daryti, pagalvokite, kodėl taip yra.

Taip pat niekad nesupratau žmonių, kurie yra per kieti, kad naudotų nuolaidų korteles. Žinau, kad kartais jos atkeliauja su per prievarta grūdama reklama sms ir emailais, tačiau galima naudotis jų privalumais ir to išvengti. Jei turėdama kokią nors kortelę vieno apsipirkimo metu galiu sutaupyti, na, tarkim, kokį eurą kitą, tai nu tikrai imsiu ir taip padarysiu.

Lygiai taip pat nesuprantu žmonių, kurie yra per kieti, kad pridavinėtų butelius. Nes nelygis. Suprantu, kad galima neturėti tam laiko. Tokiu atveju tiesiog leidi tai padaryti kažkam kitam, pavyzdžiui, jaunesniems giminaičiams, jei jie yra around, ar tam, kas turi tam laiko, bet ne demonstratyviai glamžai skardinę ir meti ją prie visų šiukšlių. Jeigu po tūso eidama apsipirkti prekybos centran nunešusi butelius ir skardines galiu tiesiog pasiimti tuos 5eu ar kiek ten, tai nelabai suprantu, kurioj vietoj čia galėtų būti gėda.

Mano Mazdai užtarnauto poilsio iškeliavus į metalo laužą, jau daugiau nei penkerius metus vis dar nematau reikalo įsigyti naujo automobilio. Kai pagalvoju apie tai, kiek jis kainuotų, o vėliau pareikalautų išlaidų: kurui, draudimams, remontui, mokesčiams už stovėjimą ir pan. dalykams, suprantu, kad, visur vaikščiodama pėstute, kai jau tikrai reikia, važiuodama taksi ar viešuoju transportu (žinau, kad būna žmonių, kurie jaučiasi per kieti ir tam. Nemėgti viešojo galima dėl nepatogumo, smarvės ar panašių dalykų, bet jei jūs jaučiatės per šūstras važiuoti viešuoju transportu arba iš aukšto žiūrite į tuos, kurie tai daro, tai man jūsų gaila), išleidžiu mažiau nei pareikalautų automobilio turėjimas.

Kai keliauju, kaip ir tikrai daug žmonių, visada stengiuosi ieškoti nebrangių bilietų ir apsistojimo galimybių. Mažai naujienlaiškių leidžiu atkeliauti į savo el. pašto dėžutę, tačiau nesu atsisakiusi Wizzair ir Ryanair naujienų prenumeratos, kuri kartais praneša apie pop-up akcijas. Kai vyksta 20% nuolaidos bilietams, tikrai galima nemažai sutaupyti. Anksčiau, kai daugiau skraidydavau, buvau užsisakiusi Wizzair klubo narystę, kuri metams kainuoja ~30eu, tačiau, kadangi duoda bent 10eu nuolaidą skrydžiui, atsiperka jau antrojo skrydžio su šiomis oro linijomis metu.

Jei vykstu kažkur ir žinau, kad namuose laiko beveik neleisiu ir būsto reikia tik pernakvoti, apsistoju nebrangiose nakvynės vietose. Pavyzdžiui, Nidoje už tikrai draugišką kainą galima prisiglausti Kastytyje, Zundoje, Auksinėse kopose ir panašiose vietose. Keliaujant į užsienį gelbsti Airbnb. Nepadėjo tik vykstant į Amsterdamą, kur hostelis centre kainavo pigiau negu bet kuris butas. Apsistoti pas po pasaulį išsibarsčiusius draugus irgi variantas, tačiau labai svarbu gerai įvertinti aplinkybes ir savęs jiems neužkrauti. Taupyti kažkieno kito gerumo sąskaita derėtų nebent tik labai nežymiai, visada nepamirštant už tai anksčiau ar vėliau atsilyginti tuo pačiu.

Kaip avialinijų, lygiai taip pat nesu atsisakiusi Live Nation, Bilietai.lt ir panašių tinklapių naujienų, nes kartais taip pavyksta sužinoti apie išankstinę bilietų į renginius prekybą ir juos įsigyti truputį pigiau. (Taip jau buvo su The xx, Alice Cooper, į kurį visgi galiausiai nebenuvariau, bet still, Depeche Mode.)

Tiesa, visiems tokiems reklaminiams laiškams naudoju ne savo pagrindinį, o laisvalaikio email‘ą, kad neišprotėčiau nuo laiškų gausos.

Taip pat stengiuosi nenaudoti popieriaus, nes dažniausiai tai visai nebūtina. Čia labiau apie vartotojiškumą, nes sutaupyti tai kaži ar ką labai ten sutaupysi.

Paskutinis mano taupymo sprendimas – turėti kaupiamąją sąskaitą banke. Ne pasidėti indėlius, kuriuos galima bent kada nutraukti internetu, bet tokią sąskaitą, kurioje esančius pinigus galima nusiimti tik nuvykus į banką ir parašius prašymą. Tai – toks savotiškas savęs disciplinavimo būdas, kad, jei susigalvočiau, kad man greitai reikia pinigų, dar tektų pavargti ir turėti laiko gerai pagalvoti, ar tikrai verta juos, ilgai taupytus, nusiimti. Į tą sąskaitą karts nuo karto pervedu truputį pinigų atidėdama juos kelionėms arba kaip backup‘ą nenumatytiems atvejams. Kartais pervedu daugiau, kartais – kad ir 5eu, tačiau pamažu besikaupianti suma padeda jaustis saugiau. Būna, kad tenka viską nusiimti ir vėliau pradėti taupymą iš naujo, tačiau bet kokiu atveju manau, kad toks įprotis naudingas.

Tai tiek. Esu rašiusi apie žiurkišką taupumą, žmones, kuriems atrodo visiškai normalu taupyti piktnaudžiaujant darbo suteikiamomis privilegijomis ir tuos, kurie nieko sau neleidžia ir kiekvieną centą grūda į kojinę, laukdami geresnių laikų, tad labai svarbu nepulti į kraštutinumus. Pinigai yra skirti tam, kad juos leistumėte, tačiau bent jau mano biudžetas visgi nėra begalinis, todėl renkuosi juos išskirstyti taip, kad kuo daugiau jų būtų galima investuoti ne į šmutkes, o į įspūdžius ir patirtis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 komentarai
Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam
Įkelta 2017 16 rugpjūčio

Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam

Man regis, dar niekada nebuvo viso įrašo, skirto vien tik knygai. Tai štai, į mano rankas pateko tokia knyga, apie kurią daugiau neparašyti tiesiog negaliu. Marina Abramović – Walk Through Walls.

Šiuos Belgrade 1946-aisiais gimusios ir iki šiol aktyviai veikiančios performanso menininkės memuarus man rekomendavo vienas geriausių draugų, vėliau apie juos gerais atsiliepimais besidalinantį mačiau dar ne vieną.

Turiu prisipažinti, kad, prieš skaitydama knygą, apie šią menininkę žinojau nedaug. Truputį gėda, tačiau, jei ne Sex and the City, gal ir nebūčiau žinojusi iš viso. (Vienoje serijoje Carrie ir Charlotte užsuka į jos performansą. Tiesa, pasirodo, šis jos paminėjimas seriale jai pačiai nebuvo labai džiugus).

Tačiau, kai knygą pamačiau Knygų mugėje, intuicija sakė, kad reikia čiupt. Dar truputį sudvejojau, nes 24eu – visai nemažai. O tada trinktelėjau sau mentalinį antausi priminusi, kad dar ne tiek vėjais paleidžiu, o investicija į knygas yra investicija į save. Beje, pastaruoju metu dažniau skaitau biografijas ir dokumentinę literatūrą, rečiau – romanus. Supratau, kad realus gyvenimas man visgi įdomesnis negu fikcija, o juo labiau – fantastika.

Taigi. Nuostabi, fantastiška, į nieką nepanaši knyga. Knyga, kurią skaitant visiškai neįdomu būdavo visa kita. Jei ne kasdienybės pareigos, būčiau perskaičiusi kur kas greičiau. Tačiau gal ir gerai, kad neprarijau iškart – tai knyga, kurią norisi taupyti, nes taip įdomu, ak taip įdomu.

„The body really is like a precise machine, and you can train a machine to do certain things. It‘s just that we almost never do.“

Visada skaitydama šalia turiu pieštuką, nes pasyviai skaityti dažniausiai neišeina – pasibraukiu tai, kas atkreipia dėmesį, kažką užsirašau, pasižymiu. Ši knyga po pasibuvimo su manimi liko visa prirašinėta, jei kas skolinsis – matys mano kelionę per ją.

Nenoriu per daug spoilinti, todėl akcentuosiu tik kelis svarbiausius dalykus. Nuostabiai paprastas, įtraukiantis rašymo stilius (kiek žinau, didįjį darbą sudėliojant mintis atliko ghostwriter`is (beje, yra jau koks nors lietuviškas terminas šitam?)), skaitydamas tarsi girdi Marinos balsu, su tuo jos žaviu slavišku akcentu pasakojamą savo gyvenimą. Puikiai parinktos įžanginės istorijos kiekvieno skyriaus pradžioje ir nenuviliantys cliffhanger`iai bene kiekvieno skyriaus pabaigoje. Viskas sudėliota taip, kad neįmanoma neįsijausti ir nepradėti tapatintis su ja (kai žinai, kad ji – šaulys, kaip ir aš, tai daryti noris dar labiau). Paprastai apie keliones man skaityti nelabai įdomu, tačiau čia visi jos tripai į Australiją, Braziliją, Indiją ir visur kitur aprašyti taip, tarsi pats keliautum ir tas patirtis išgyventum kartu.

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi visiškai susižavėjusi šia neeiline menininke ir tikrai neblogai susipažinusi su jos kūryba bei performanso meno šaka. Pažintis su ja čia tikrai nesustos. Abramović pati knygoje teigia, norinti, kad kuo daugiau žmonių priartėtų prie meno, nes menas priklauso visiems ir menas yra gyvenimas. Mane per knygą pasiekti tikrai pavyko.

„…I began to be heavily criticized in the media for being a star, and for hanging out with stars. But I didn‘t ask for this. The perception is that an artist has to suffer. I‘ve suffered enough in my lifetime.“

Marinos gyvenimo istorija – idealus priminimas, koks stiprus ir ištvermingas gali būti žmogus, kokia stipri ir ištverminga, bet taip pat ir jausminga, savo jausmų nesigėdijanti gali būti moteris. Taip pat, kokia graži, vis skirtingai, moteris yra visą gyvenimą, keliaudama per vis naujus jo etapus ir atrasdama dar nepažinotus savo asmenybės klodus. Priminimas apie tai, kokia svarbi ir reikalinga yra vienatvė. Kaip ir meilė žmonėms, meilė sau, savidisciplina, atkaklumas, užsispyrimas, tiesa ir beatodairiškas atsidavimas užsibrėžtam tikslui. Jos atveju – nemenkų pastangų pareikalaujantiems performansams ir, regis, visiškai beprotiškų idėjų įgyvendinimui. Perskaičius užplūdo kažkokia didžiulė laimė ir neaprėpiamas įkvėpimas, tarsi patvirtinimas, kad intuicija – neįkainojama dovana, kuria privalu tinkamai pasinaudoti bei žinojimas, kad ir su manim, su mumis visais visgi viskas bus gerai. Tiesa, po šios knygos dar labiau mėgstu Lady Gagą. Kai perskaitysit, suprasit, kodėl.

Taigi, labai, labai rekomenduoju, net jei nieko nežinote apie Mariną Abramović. Nuostabus skaitinys su daugybe iškalbingų iliustracijų. Tiesa, anglų kalba, bet parašyta tikrai nesudėtingai, todėl įkąs ir tie, kurie jos tobulai dar nemoka.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

6 komentarai
Para Velnio akmenyje / Devilstone
Įkelta 2017 28 liepos

Para Velnio akmenyje / Devilstone

Žinot tą tokį bjaurų kaltės jausmą, kuris, vis atidėliojant kažką padaryti, tik auga ir net pradedat galvoti, kad gal jau per vėlu ir gal verčiau jau nebedaryt? Panašiai jaučiuosi dėl šito teksto. Vos grįžusi iš Velnio akmens įpuoliau į darbų begalybę ir vis nerasdavau laiko prisėsti ir aprašyti, o prabėgo jau dvi savaitės. Bet juk festivalis išvažiavus visiems jo lankytojams nesibaigia, festivalis gyvas visus metus – nutilus muzikai pradeda girdėtis įspūdžiai, šmėžuot nuotraukos ir skambėti nostalgiški dūsavimai, o organizatorių darbas, neabejoju, nesibaigia niekada.

Taigi. Velnio akmenyje šiemet buvau pirmą kartą. Nuolat girdėdavau puikius atsiliepimus apie jį, bet vis netekdavo apsilankyt. Žinot, kodėl? Ogi todėl, kad nebūdavo su kuo. Ten varydavo įvairūs pažįstami, bet ne tokie artimi, kad prie būčiau drįsus prie jų prisiklijuot visam festui. O štai dabar viskas gyvenime klostos taip, kad pildos mano tylūs, garsiai niekad neišsakyti norai ir turiu pačią geriausią kompaniją, kuri sutinka (ne tik sutinka, nori) su manim keliaut ir į Sūpynes, ir į Pečiūros koncus, ir visur kur. Šita vasara man rekordinė festivaliais – jau buvau trijuos, šiandien važiuoju į dar vieną. Kaip dėl to faina, kad jūs žinotumėt.

Aplinkybės taip jau susiklostė, kad Velnio akmeny pabūti galėjau tik parą ir ne ilgiau, nes prieš tai atsitiko penkiasdešimtmetis, kuriame dalyvauti buvo privalu. Matot, penkiasdešimtmečiai juos švenčiančius žmones gyvenime ištinka kiek rečiau nei festivaliai.

Šeštadienio rytas prasidėjo pasiplaukiojimu Panevėžio Ekrano mariose, vėliau pirmąsyk atsidūriau Lajų take. Tai žinokit, kai esi metro piam, nelabai ten tie medžiai ir jų viršūnės matos, ėjau ir dūsavau „Koks gražus turėklas“.

Atlikę visus gimtadieninius-ekskursinius reikalus pagaliau nusigavom į festivalį. Nustebau supratusi, kad jis vyksta visiškai mieste. Pirminis planas buvo nakvot automobily, bet, kadangi pastarąjį pasistatėm prie kapinių, kažkaip mieste prie kapinių mašinoj miegot nei šis nei tas, tad susidėliojom palapinę.

Festivalis taip gerai suorganizuotas ir sutvarkytas, kad, prieš tai dar pabuvus Sūpynėse rimtai gali imt ir pradėt galvoti, kad visi festai tokie. Bet tada prisimeni tas visas blogas patirtis iš praeities, grįžęs dar pasižiūri video iš Retro beach festo ir supranti, kad nieko panašaus.

Labai patiko didžiulė įvairių veiklų gausa (išbandžiau vikingų šachmatus, visiškai jėga), žiauriai faina piešinių galerija (labiausiai patikusiais vaizdais dalinuos), platus maisto pasirinkimas (nežinau, iš kur yra tie paprasto, skanaus, sotaus ir palyginus nebrangaus maisto gamintojai su didžiulėm keptuvėm plovo ir kitų dalykų, kuriuos vis pamatau festuose, bet patinka man jie). Žiauriai gaila, kad visgi teko praleist GA protmūšį ir diskusijas, kurios, mačiau, turėjo būti labai įdomios. Gaila ir dėl to, kad puikiojoj Kablio scenoj būtent paskutiniąją naktį grojo d‘n‘b, kurio klausyt nebegaliu jau nuo kokių dudešimtų. Tiesa, o legendomis apipintas papų šou visgi ir yra legenda? Ar mes tiesiog pražiopsojom?

Šiaip, prisipažinsiu, tikėjausi didesnio publikos išsitaškymo, pamišimo ir rokenrolo, tačiau numanau, kad daug kas spėjo nusiraut ketvirtadienį ir penktadienį, o aš jau papuoliau pamatyt tų linksmybių paskutiniuosius trupinius.

Turbūt ne keista, bet Velnio akmens muzika man visiškai svetima. Nuo šešiolikos vis mėginau pažindintis ir pamėgt, bet taip ir neprilipo. (Todėl nenuostabu, kad po viso to metalo ausims miela buvo išgirst Panamos palapinėj skambančią Golden Parazyth‘o Lapę). Bet kokiu atveju, į šitą festą norėjau dėl to taip išliaupsinto vaibo ir dėl to, kad norisi atsidurti ten, kur dar niekad nebūta ir išbandyti tai, kas dar nedaryta.

Užtat ZEAL & ARDOR buvo something else. Niekada nesu girdėjusi nieko panašaus ir toji jo (ar jų?) pasirodymo valanda buvo tarsi kažkokia keista meditacija, kurios metu ir šokau, ir ramiai stovėjau, ir prisirašiau ilgą juodraštį minčių srauto, kuris užpuolė berymant minioje. Šito konco metu įstrigo truputį įkaušęs bičiukas, kuris priėjęs prie nepažįstamų vaikinų sako “Ei, seniukai, davai iškelkit mane virš minios”. Tie jam sako “Blem, seniuk, nu žinok nekelsim” (aiškiai matės, kad rokenrolo būsenoj tik tas, kuris prašos keliamas). Paskui netyčia užmačiau, kaip tas pats rokenroleris kažkam messengery siuntė stickerį su gėlių puokštę belaikančia lape. Vėliau smagu buvo einant pro šalį netyčia sutikti patį headlinerį ir su juo nusifotografuoti.

Tai, kaip smarkiai buvo patvinusi upė, verta atskiro paminėjimo. Kaip ir tai, kokia nežmoniškai šalta buvo naktis iš šeštadienio į sekmadienį, kai nepadėjo nei penki sluoksniai drabužių, nei gėrimai su pipirais. Dabar, prabėgus jau dviems savaitėms, nakties speigo agonija jau pamažu pradeda užsimiršti, bet, damn, nenorėčiau to pakartot.

Užtat ryte nuo šalčio sustingusį, vėliau atšilusį ir tarsi subaladotą kūną išgelbėjo nefestivališkai prašmatnūs Panamos pusryčiai (žr. foto).

Vaikštant po teritoriją galvojau apie tai, ar būtų įmanoma ne tik į šitą, bet ir į visus kitus festus atitempt taromatus. Labai gerai išsispręstų tvarkos klausimas ir nebūtų gaila po kojomis trypiamų centų ir eurų. Paryčiais mačiau, kaip mėlynanosiai vietiniai „sanitarai“, vienas kitą už kojų prilaikydami, nardė tarp skardinių ir rūšiavo visą tą lobį, tad matyt šitas festas jiems buvo šiokios tokios Kalėdos.

Atleiskit, bet ta viena iš paskutiniųjų sekmadienį grojusių grupių, man regis, pavadinimu „Abudu“ (o pavadinimas tikrai apgaulingas, nes ant scenos jų ten buvo mažiausiai keturi), buvo ekspyriensas, mintimis nunešęs į laikus, kai paauglystėj teko pasiklausyti prasto krikščioniško roko, kurio darsyk girdėt visai nenorėjau. Atrodo, kad jie buvo pastatyti tam, kad žmonės kuo greičiau išsiskirstytų ir jau leistų orgams tvarkytis.

Tai mes ilgai nelaukę nutarėm viską užbaigt dar neragautais Kavarsko koldūnais, kuriuos kemšant į koldūninę įžengė pats G. Nausėda, bet, išvydęs pulką juodais drabužiais ir metaliniais papuošalais pasidabinusių festivalininkų, apsisuko ir išėjo. Tiesa, kalbant apie iškilius visuomenės veikėjus, Velnio akmeny Sergėjaus Jovaišos, apie kurio vaidenimąsi ten sklando legendos, pamatyti neteko.

Ir vis dėlto, geriausias dalykas apie festus yra tai, kad dažnai ten susirandi naujų draugų arba susitinki žmones, kuriuos menkai tepažinojai ir, festivalinės euforijos pagautas, kur kas geriau su jais susibendrauji ir namo jau išvažiuoji turėdamas istorijų. Tad baisiai faina buvo tas kelias valandas ar trumpiau pasišnekėt, palinguot ir pabendraut su visais senokai matytais ir naujai rastais.

Susumuojat, rimtas, solidus festivalis, į kurį dar tikrai važiuosiu. Ačiū ir faina, kad esat.

2 komentarai
Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui
Įkelta 2017 9 liepos

Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui

Taigi. Šiemet bus dešimt metų, kaip baigiau mokyklą. (Mirksi notificationai, kad jau tuoj klasės susitikimas, jei tik kas nepatingės suorganizuot.) Ir dešimt metų, kaip turiu vairuotojo pažymėjimą. Jei jo nebūčiau pametusi prieš ketverius metus ir iš naujo nepasidariusi, šiemet pirmąsyk būtų reikėję jį keist.

Taip, man dar tik 28 (nu kaip tik, JAU), bet jau jaučiu, visa esybe ir viskuo, kad artėja trisdešimtmetis. Ta proga, daug įžvalgų apie tai, kaip dabar viskas visiškai kitaip negu prieš tuos dešimt metų. Ir netgi smarkiai kitaip negu prieš kokius dvejus. Su dauguma jų identifyintis visgi labiausiai turėtų pavykti merginoms (moterims, taip, jau moterims), tačiau tikiu, kad daug kas tinka ir šiaip visiems bendraamžiams. Suprantu, kad viskas priklauso ne tik nuo amžiaus, laikui bėgant keičiasi ir aplinka, finansinės galimybės, patirtys ir požiūris, o be to – situacija Lietuvoje, betgi viskas eina išvien. Tiesa, daug visokių panašių straipsnių mačiau Buzzfeede ir pan. tinklapiuose, bet čia viską aprašiau grynai per asmeninę ir subjektyvią patirtį.

Taigi, važiuojam. Kas daros, kai artėja trisdešimt.

  1. Vis rečiau taupai patogumo sąskaita. Vis mažiau jaudiniesi, jei už kažką, siekiant kokybės, teks sumokėti truputį daugiau. Pavyzdžiui, vis dažniau kvietiesi taksi, užuot rinkęsis viešąjį transportą arba ėjęs pėstute, vis mažiau viliojanti atrodo opcija atostogaujant užsieny apsistoti bendrabuty ir miegot dviaukštėj lovoj, užuot rinkusis viešbučio kambarį.
  2. Vis daugiau išleidi maistui. Nes nebegali, tiesiog nebegali valgyti lievo maisto. Pavyzdžiui, absoliučiai nesuvokiama atrodo tai, kad kažkada kažką dar kepdavai ant saulėgrąžų aliejaus ir tai valgydavai.
  3. Nebesupranti, kaip ten norėdavos nešiot visokius pigius ryškius drabužius, o juo labiau – plastmasinius papuošalus. Auskarų kolekcija iš šimto porų susitraukė iki penkių, o ir tai dažniausiai segiesi tą vieną mėgstamą porą, kartais ir visai be jų eini ir nieko.
  4. Nebesupranti, kaip kada nors gyvenime galėjai nešioti džinsus pažemintu liemeniu. Ir ne tik, kad nešiojai, bet tai darei savo noru ir kasdien. Apie grožį nekalbu, kalbu apie tai, kaip odieveviešpatie ne-pa-to-gu. Aukštas liemuo ftw.
  5. Tildai muziką. Nes nesigirdi, ką sako pašnekovas, nes per garsiai, nes chaosas. Vis mažiau pakantumo vietoms, kur per garsią muziką neįmanoma susišnekėt. Vis rečiau užsuki į klubus, vis labiau traukia vakarojimas kur nors sodyboj prie ežero ir nebūtinai vasarą.
  6. Vakarėliuose šokti tenka vis rečiau, o kai šoki, pasidarai labai self-conscious ir ištinka baimė, ar tavo judesiai neprimena damų likerio padauginusios tetos per giminės balių.
  7. Galvoji, kad Justin Bieber ir Taylor Swift – gana šviežiai iškilusios žvaigždutės, kol nesuvoki, kad jie jau yra around gana ilgą laiką. Rihannos – Umbrellai, Mikos – Grace Kelly ir Arctic Monkeys – Fluorescent Adolescent jau yra po dešimt metų. Ir vis mažiau orientuojiesi, kokios dainos populiarios dabar, nes dar nė nespėjai atsiklausyt savo 2015-ųjų playlisto.
  8. Oda pasidarė visiškai sausa. Ir žiemą, ir vasarą, bet žiemą labiausiai. Anksčiau nesuvokei, kam iš viso reikalingas kūno sviestas ir nelabai supratai, kodėl žmonės jį tepas, o dabar tik duokit. Tos pačios dieninio kremo dėžutės anksčiau užtekdavo pusmečiui, dabar baigias du-trissyk greičiau. Naktinis kremas ftw.
  9. Išgeri daugiau nei bet kada vandens (aišku, negazuoto). Jei ilgesnį laiko tarpą randi save be vandens buteliuko ar stiklinės, puoli į paniką. Stiklinė prie lovos prieš einant miegot, gurkšnis prabudus naktį ir ryte – šventa.
  10. Sveiki, žili plaukai. Panašu, kad jau niekur nebedings ir teks sugyvent.
  11. Jei dar visai neseniai atrodė, kad nieko nesi patyręs, dabar jau net baisoka daros, kiek visko patirta ir kiek visokių žmonių sutikta.
  12. Pramuša ant sodininkystės. Perki žemę, vazonus, sėklas, daigus, sodini augalus ir be jokių youtube tutorialų ar kažko tiesiog žinai, kaip tai daryti.
  13. Pramuša ant gaminimo. Lygiai taip pat, kaip ir su sodininkyste, iš kažkur žinai, kiek, ko ir kaip dėti į maistą, kiek laiko virt, kept, marinuot ar kaip pjaustyt. Tiesiog žinai. Vis labiau suvoki namie pagaminto patiekalo vertę lyginant su įvairiausiais, nors ir pigesniais bei greičiau paruošiamais pusfabrikačiais.
  14. Pramuša ant psichologinės ir filosofinės literatūros.
  15. Smarkiai sustiprėjo intuicija. Kai kuriuos dalykus puikiai nujauti ir tiesiog žinai, kaip viskas bus. Ir būna. Ne, tai ne super galios ar gebėjimas matyti ateitį. Tai tiesiog sustiprėjęs self-awareness, gebėjimas jausti ir suprasti žmones bei reiškinius, pastebėti senų patternų pasikartojimus.
  16. Vis daugiau naktų naudoji miegui. Jei anksčiau pavykdavo mažai pamiegojus iššžygiuot į darbą ir be parkių jame atbūti visą dieną, tai dabar atbūti vis dar gali, bet esi pats pikčiausias ir nelaimingiausias miško žvėris ir to nuslėpti niekaip nebepavyksta. Baigėsi tas supermeniškas maksimalizmas, kad aj, dzin, pamiegosiu kitą kartą, nes žinai, kad nepamiegosi ir bus ragas.
  17. Kraupsti galvodamas apie savo ankstesnius žalingus įpročius ir net truputį stebiesi, kaip nenumirei. Visiškai nesuvokiama tai, kaip kadaise atrodė normalu, pvz. trečiadienio vakarą gerti šampaną (gerai, jei tik šampaną, būdavo ir alaus, ir šotų ir ko tik nori), o ketvirtadienį eiti į darbą. Apie tuos visus surūkytų cigarečių pakelius nė nepradėsiu.
  18. Apie pagirių skausmingumą ir intensyvumą net nekalbu. Pachmai pastaruoju metu būna tokie žiaurūs, kad tiesiog norisi nusiimti galvą ir pasidėt kažkur tolėliau, palįst po žeme, sukramtyt save ir nuryt. Dėl pastarųjų keliamos agonijos, sprendžiant, kada baigti vakarėlį, vis labiau vertini rytojaus dieną ir vis dažniau renkiesi išvengti nereikalingų ne tik galvos skausmų, bet ir moralkių.
  19. Vis mažiau varginiesi kokioje nors diskusijoje bet kokia kaina įrodyti savo tiesą, nes nu OH WELL.
  20. Viską darai truputį lėčiau nei anksčiau.
  21. Vis rečiau ir vis ramiau šventi gimtadienius.
  22. Dabar atrodai jauniau negu prieš dešimt metų.
  23. Esi kokia nors forma labdarai aukojęs daugiau nei 10 eu.
  24. Anksčiau gavęs email jausdavaisi suaugęs ir svarbus, o dabar su kiekvienu atėjusiu laišku jautiesi irritated ir tenorėtum, kad tave paliktų ramybėj.
  25. Internetinės arba telefoninės komunikacijos su žmonėmis tikslas vis dažniau yra reikalų aptarimas ir susitarimas dėl gyvų susitikimų. Žiauriai tingi rašyti žinutes, vis dažniau skambini, nes gaila laiko belaukiant, kol pašnekovas sureaguos ir atrašys.
  26. Anksčiau stalkindavai žmones, kurių nepažįsti. Dabar nė nespėji sekti, kaip laikos pažįstami. Arba tiesiog neįdomu.
  27. Vis dažniau tapatiniesi su „Friends”, „Sex and the City” ir „How I Met Your Mother” personažais.
  28. Pagaliau pradedi suprasti, kodėl žmonėms patinka bliuzas, jazz’as ir sausas vynas.
  29. Sutikęs žmogų, kuris neturi sąskaitoj, jautiesi tarsi užmezgęs kontaktą su ateiviais.
  30. Pokalbiuose su tėvais vis dažniau vyrauja temos apie tėvų draugų vaikų vestuves, anūkus, nekilnojamąjį turtą ir pasiekimus. Pastarieji dažniausia, nepaisant panašaus amžiaus, ženkliai lenkia taviškius ir tau apie tai subtiliai arba ne taip subtiliai vis primenama.
  31. Vis daugiau tavo pažįstamų nekilnojamąjį turtą nebe nuomojasi, o perka. Atsiranda ir tokių, kurie jau nebe tik įsigyja butus, bet ir statosi nuosavus namus.
  32. Tavo FB sraute vis daugiau vestuvių ir kūdikių nuotraukų, ištekėjusių moterų sharinamų konkursų, diskusijų visuomenės gerbūvio tema, vis mažiau – vakarėlių akimirkų.
  33. Kai kurie tavo draugai jau turi net nebe po vieną, bet ir po du vaikus.
  34. Pažįsti bent kelias besilaukiančias arba neseniai pgimdžiusias moteris.
  35. Prisimeni trisdešimtmečius, su kuriais bendravai, kai tau buvo dvidešimt ir nesupranti, apie ką jūs šnekėdavotės.
  36. Supranti, kad esi vyriausias aftery. Arba magistrantūros studijų grupėje.
  37. Tavo veikla suplanuota mažiausiai tris mėnesius į priekį.
  38. Bridžitos Džouns personažas never felt so real before.
  39. Jei anksčiau, turėdamas 100 lt, tarkim, savaitei, jauteisi labai neblogai, dabar tam pačiam laikotarpiui turėdamas 100 eu nesijauti taip jau labai gerai. Sutinku, kad daug kas pabrango, bet neneikime, ir poreikiai smarkiai išaugo.
  40. Nebesupranti kai kurių bajerių. Nes kur kas mažiau laiko praleidi užsiimdamas keistomis beprasmėmis veiklomis online ir jau tiesiog nebespėji gaudyti, kas užeina ant bangos.
  41. Nebesuspėji su kai kuriais update’ais ir vis dažniau tave ištinka technologinė frustracija.
  42. Jei vis dažniau tenka prisizoomini ekraną, labai gali būti, kad metas į optiką, kad ir kaip sunku sau tai pripažinti.
  43. Jei dar neturi vaikų ir dar nenori jų turėt, ima neramumas, kad tas noras gali ir neateit.
  44. PMS nuotaikų kaitos siekia neregėtas aukštumas ir žemumas. Vis dažniau randi save ašarų klane neaišku dėl ko, bet tuo pačiu vis geriau supranti, kad vienintelė visiškai logiška to priežastis yra siautėjantys hormonai. Kai buvo kokie 23, net ir 26, nu tikrai taip nebūdavo.
  45. Sudie Stradivarius, New Yorker ir Tally Weijl, labas Monton, Gerry Weber ir Esprit. 
  46. Darbo baliuj užleidi Naktinių Personų – Kaltas ruduo arba Deivio – Mergytei ir staiga supranti, kad gali būti, jog jaunesni kolegos tokių dainų nė nežino ir su tavim pritariamai nelinguos.
  47. Pradedi vis geriau suprasti, kiek tavo tėvams kainavo jėgų, pastangų ir pinigų tave užauginti, ir vis dažniau apima kaltės jausmas, kad anksčiau to pakankamai neįvertinai ir niekada nesugebėsi jiems deramai už tai atsidėkoti.
  48. Visiškai nebeturi pakantumo taikstytis su bullshitu.
  49. Pradedi suvokti, kad žmonės, gimę 2000-aisiais, tuoj baigs mokyklą.
  50. Vis dažniau randi save berymant ir galvojant, ar teisingai pasirinkai gyvenimo kelią. Tada verki.
  51. Kaip viename užsienio bloge rašė, Hello pimples and wrinkles at the same time.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

10 komentarų
Apie suknistą mandagumą
Įkelta 2017 5 balandžio

Apie suknistą mandagumą

Mandagumas – svarbu? Taip, labai svarbu. Ir ne tik darbo santykiuose, bet visur – ir lankantis parduotuvėse, kavinėse bei restoranuose, ir bendraujant su draugais bei nepažįstamaisiais visur, kur beeitumėte. Mandagiai elgtis yra svarbu, reikalinga, o nemandagiai elgtis turėtų būti gėda.

Bet nu suprantat, esam maryčių melninkaičių kraštas ir daug dalykų mes darom iš kažkokio ne vietoj išdygstančio suknisto mandagumo. (Nors iš tikro tai tas suknistas mandagumas būdingas ne tik lietuvaičiams, daug kur taip.) Ir šitą epitetą aš taikau ne tik moteriškos lytiems atstovėms, tikrai ne, jis tinka visiems ir yra susijęs su amžinuoju kentėjimu, apie kurį esu rašiusi.

Žmonės žiauriai daug dalykų daro iš mandagumo. Ne todėl, kad NORI kažką daryt, nu bet vat iš to suknisto mandagumo. Nes nu vdrug pasielgs vat nemandagiai ir vat nukris plyta iš dangaus ant galvos. Iš mandagumo daroma daug kas: sutinkama pas save priimt nakvot, dažnai – ir kelioms dienoms apsistot žmones, kurių priimt nesinori, padaryt kažkokius darbus, kurie nu visiškai ne į temą nukrenta, iš mandagumo žmonės sutinka eit į pasimatymus, su tais, su kuriais šiaip tai nenori, tapt pabroliais, piršliais, krikšto tėvais, blyn, žinokit, nenustebčiau jei kas iš mandagumo ir tekėt yra sutikęs, nes jau tokių mandaguolių būna, kad dėk prie žaizdos ir gydys geriau nei korvalolis ir gysločio lapai kartu sudėjus. Iš esmės toks visko darymas iš mandagumo labiau būdingas vyresniajai kartai, bet, patikėkit manim, jaunų žmonių, perėmusių tokį nuostabų neva etiketą irgi pasitaiko nemažai.

Tik yra tokia viena bėda bėdelė. Nors tie didieji mandaguoliai tiek aukojas dėl kitų, tiek visko daro iš mandagumo, kadangi tie jų gestai paprastai būna padaromi ne dėl to, kad patys nori, o dėl to, kad bais mandagūs, baisiai po to bumbėt, niurzgėt ir dejuot mėgsta tie šaunuoliai mandaguoliai.

Žiauriai fainai ir dorai elgiatės vis kažką padarydami vien iš mandagumo? Nu žinokit, klausimas. Klausimas, ar visgi labai faina tiems žmonėms, su kuriais susitikt sutikot tik iš mandagumo ir visą susitikimą maigėt telefoną ir ilgesningai dūsavot. Būtų jie jau tada geriau kažką kito nuveikę, su kažkuo kitu, kam jie nu gal visgi įdomesni, susitikę.

Aš nekalbu apie visokius oficialius reikalus, kuomet reikia pietauti su partneriais, nors ir labai nenorit, skaityti oficialų pranešimą, nes niekas kitas, išskyrus jus, negali padaryti, nors ir labai nenorit, ir panašius dalykus. Ne, kalbu apie situacijas, kai iš tikro galit rinktis. Sakyt tiesą, gal žmogui ir netikėtą, bet tiesut tiesutėlę, grynut grynutėlę tiesą, ar linksėt kaip tas šuniukas iš Gariūnų ant mašinos panelės, kur tik linksi, nes nieko kito jis daugiau nemoka ir naudos iš jo daugiau jokios nėra. Tiesą, mielieji, žinokit, pasakyti irgi galima labai mandagiai. Ir labai gali būti, kad tas, su kuriuo kalbėsitės, labiau jus gerbs už atvirumą, o ne per sukąstus dantis išstenėtus iškentėtus dalykus.

Dažnai žmonės, derindami kažkokius reikalus, mėgsta paklaust maždaug taip: „Ar jūs nieko prieš, ar viskas gerai, jei susitikimą pradėsim truputį vėliau?“; „Pietausim Meat Lovers pub‘e, tinka, viskas gerai?“; „Atsiųsiu jums ataskaitą kitą savaitę, gerai?“. Ir žmonės dažnai atsako „Taip, viskas gerai.“ Dažnai jie taip atsako ir tada, kai nifiga niekas negerai. Bet tiesiog va, sako, kad viskas gerai, iš to savo suknisto mandagumo. Betgi va, tie mandaguoliai paskui skundžias, alpsta, burba murma, kad  „oezusmarija, aš čia mėsos nevalgau, čia į mėsos restoraną nusivedė, nu ką aš galėjau besakyt, oezusmarija“ ir t.t. ir pan. Jūsų paklausė, pasitikslino, ar tinka tam tikros sąlygos, jūs sutikot. Jūs nebeturit jokios teisės bumbėt ir murmėt. Ir apie jokį etiketą čia ne vieta šnekėt. Jūs pabuvot suknistai mandagūs, nes esat šaunuoliai mandaguoliai, tai dabar kentėkit tyliai ir išdidžiai, niekam jūsų stenėjimai neįdomūs.

Kai pradėsit truputį mažiau dalykų daryti iš mandagumo ir dažniau elgsitės taip, kaip norit patys, o ne kažkas kitas, gal tada ir mažiau skųstis teks dalykais ir gal gyvenimas biški įdomesnis pasidarys. Ir gal būsit pagaliau mažiau skudurėliai, daugiau savo laiką ir šiaip save gerbiantys ir mylintys žmonės.

Palikite komentarą