Pirmyn į turinį

Kategorija: Visuomenė

Padėkok Mokytojui

Papasakosiu vieną tokį mano skaitytojams mažai žinomą dalyką. Penkerius savo gyvenimo metus praleidau dirbdama mokytoja. Greta kelių kitų veiklų, tai buvo mano pagrindinis užsiėmimas.

Tiesa, 2018-ųjų pradžioje pasukau kitu keliu, nes pasijutau išsisėmusi, o be to, baisiai viliojo galimybė šitam nuostabiam gyvenime išbandyti save ir kitose srityse.

Ir vis dėlto, šiandien jums trumpai papasakoti apie tą ypatingą savo gyvenimo etapą.

Tik, kalbėdama apie savo ankstesnįjį darbą, žodį mokytoja tariu nedrąsiai, nes visgi ta mokytoja buvau ne visai tikra. Dirbau ne valstybinėje, o privačioje kalbų mokykloje ir penkerius metus dėsčiau anglų kalbą ne vaikams, o suaugusiems. Mokiau bendrinės, verslo, medicininės anglų kalbos. Iš esmės, turbūt nėra tokio kurso, kurio nebūčiau išdėsčiusi. Dirbau su įvairių profesijų ir amžiaus mokiniais, grupėse ir individualiai. Didelę savo laiko dalį praleidau įvairiose kompanijose, kur darbuotojams padėdavau gilintis į kalbos subtilybes.

Dirbau sunkų darbą, pasirinkusi, ko gero, pačią lengviausią jo formą. Dėstyti suaugusiems privačioje kalbų mokykloje yra be galo malonus ir, palyginus, nesudėtingas užsiėmimas.

Kodėl?

O todėl, kad, dažniausiai už savo mokslus sumokėję patys, žmonės yra kur kas labiau motyvuoti. Jei kursus lanko tam, kad išlaikytų IELTS egzaminą, dirbti irgi nesunku, nes tikslas netolimas ir aiškus. Be to, šito egzamino rezultatas priklauso tik nuo paties laikančiojo, mokytojas tik padeda perprasti gan painią egzamino struktūrą. Jei už kursus sumoka įmonė, situacija kiek keblesnė – pinigai juk ne savi, tačiau tokiu atveju netingėti dažnai spiria atsakomybė prieš vadovus.

Šis darbas yra labai malonus dėl kelių priežasčių:

  • Dirbi su daugybe skirtingų šaltinių ir taip kiekvieną dieną mokaisi naujų dalykų.
  • Tenka pabendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Esu dėsčiusi bankininkams, žiniasklaidos atstovams, muzikantams, pilotams, medikams, drabužių kūrėjams, you name it. Kiekvienas žmogus atsineša savo istoriją ir prie kiekvieno daugiau ar mažiau priartėji, nes valandų valandas kalbiesi apie viską, viską.
  • Edukuodamas žmones jautiesi bent iš dalies darantis tai, kas stiprina visuomenės gerovę.

Turbūt sunkiausia tokiame darbe yra tai, kad kokios 6-9 valandos tiesioginio bendravimo, kad ir koks malonus jis bebūtų, su žmonėmis išties išvargina. O kai pradėjau dirbti, nutiko kitas netikėtas dalykas – dienai einant į pabaigą man baigdavosi balsas. Vakare jau nebekeldavau ragelio, nes tiesiog nebeturėdavau iš ko šnekėti. Ilgainiui įsivažiavau ir šita problema pasidarė nebe tokia opi. Bet niekur nedingo.

Be to, norėdamas mokiniams duoti kuo daugiau, turi būti lankstus, greitai mąstyti, galvoje turėti pasirengęs daug atsakymų į klausimus ir pavyzdžių kiekvienam gramatikos ar žodyno atvejui iliustruoti.

Ir vis dėlto, šitoks mokytojo darbas yra pakankamai lengvas. Nes:

  • Nereikia rengti pamokų planų.
  • Nereikia pildyti dienyno.
  • Nereikia su kolegomis konkuruoti dėl krūvio.
  • Nereikia užsiimti dar nesusiformavusio žmogaus ugdymu, pakanka dėstyti dalyką.
  • Nereikia prisiimti atsakomybės už mokinių baigiamųjų mokyklos egzaminų rezultatus, o tavo, kaip mokytojo gerumas nėra vertinamas pagal tokį sausą kriterijų.
  • Nereikia bendrauti su įnoringais mokinių tėvais ir klausytis pasakojimų, kokia puiki ir talentinga special snowflake yra jų vaikas ir kaip mokytojui kažkas negerai, jei to puikumo neįmato.
  • Nereikia dėstyti didesnei negu 10-ies žmonių grupei.
  • Nereikia tvarkytis su į mokyklą iš namų parsineštais probleminių šeimų vaikų skauduliais.
  • Nereikia tvarkytis su patyčiomis ir nedrausmingumu klasėje.
  • Nereikia baimintis, kad mokiniai iškrės kokį pranką, kuris visiškai išmuš iš vėžių.
  • Nereikia tęsti mokslų su žmonėmis, su kuriais dirbti nepatinka.
  • Nereikia turėti auklėjamosios klasės ir atsakyti už kiekvieną besiplunksnuojančių paauglių zbitką.
  • Nereikia aukoti savo savaitgalių ekskursijoms ir svetimame mieste ar šalyje ganyti neprognozuojamo pulko jaunuolių.
  • Nereikia jaudintis, kad koks mokinys, ar neduok die, mokinio tėvas pamatys tave klube ar bare ir pasmerks, kad mokytojui tokiose vietose lankytis nedera.

Net neabejoju, kad šį sąrašą būtų galima pildyti.

Kai mokiausi VPU (dar taip vadinosi, yes, I‘m that old), praktiką atlikti nuskilo Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Sakau nuskilo, nes ta patirtis buvo ypatinga ir įspaudą paliko visam gyvenimui. Tarptautinė gimnazija mažyčiame miestelyje su ypatinga išeivių bendruomenės atmosfera. Maždaug pusė mokinių – emigravę lietuviai, dar pusė – vokiečiai. Kur dar tu gausi progą visą savo laiką nuo ryto iki vakaro leisti su mokiniais bei kolegomis ir dar kartu su jais gyventi tame pačiame berndrabutyje? 22 val. Internetas išjungiamas visiems – po to jau skaitykit knygas. Tai buvo pirma proga iš vidaus pamatyti, kaip atrodo mokytojo darbas, ir iš kiek skirtingų aspektų jis susideda.

Po studijų kurį laiką dar dirbau su vaikais ir paaugliais, tačiau neilgai. Ir tos pamokos buvo pačios sunkiausios. Net ir mokant vaikus ir paauglius privačiai, įsipaišydavo nemažai anksčiau suminėtų niuansų motyvų.

Sudėtingiausia dalis būdavo drausmė. Ir tėveliai. Juk kiekvienas vaikas yra ta nepakartojama special snowflake su daugybe paslėptų talentų ir kiekvieną jų reik atskirai čiūčiuot. Kai tenka popint pilną klasę tokių snaigučių ir apie kiekvieną jų raportuot, nu pareina ta kantrybė, pareina. Pasibandžiusi padraugauti su vaikais, supratau, kaip žvėriškai tai sunku. Todėl atsisveikinau su tokiomis grupėmis ir dirbau tik su suaugusiaisiais.

Kodėl taip niekada ir nenuėjau dėstyti į tikrą mokyklą? Nes I didn‘t have balls like that, štai kodėl. Nes savanaudiškai rinkausi lengvesnį kelią.

Kai buvau paauglė, su mokytojais sutariau neblogai. Bet už akių nevengiau vieno kito pašiepti, ką ten jie, vargšeliai. Dabar jie viršesni ir jų sprendimai svarbūs, tačiau jau greitai baigsiu tą mokyklą ir kursiu nuostabią savo ateitį, o jie ir liks toje mokykloje.

Ne vieną esam iki ašarų privedę, kokie mes šaunuoliai.

Jei galėčiau, grįžčiau laiku į praeitį ir vožtelėčiau paauglei sau vieną gerą už tokias mintis, kad maža nepasirodytų.

Šitos patirtys dėstant ir, ačiū dievui, su metais didėjantis košės kiekis galvoje padėjo suvokti, kokį milžinišką darbą dirba kiekvienas mokytojas. Lygiai taip pat, žvelgdama iš laiko perspektyvos, esu vis dėkingesnė ir vis geriau suvokiu, kiek daug mano formavimuisi davė tie mokytojai, kurie su manimi dirbo mokykloje. Manau, kad ne vienas bendraamžis šitai suprasdamas dabar gailisi dėl to, kokia rakštis subinėj buvo kai kuriems mokytojams ir nevertino jų darbo ir pastangų.

Jūs suprantat, tie žmonės savu noru kiekvieną dieną keliauja į mokyklos avilį ir visą save atiduoda tuntui svetimų vaikų. Manot, jie, po darbo uždarę mokyklos duris, pamiršta tuos mokinius ir su savim minčių apie juos nesinešioja? Galvojat, kad, vyresniesiems baigus mokyklą jų istorijos neužsilieka mokytojų atmintyje? Ne taip viskas paprasta. Šitas darbas yra ypatingas tuo, kad tai nėra tiktais darbas. Tai yra gyvenimas. Ir tokiam gyvenimui pasiryžti reikia turėt daug drąsos ir atsidavimo. Ir kantrybės. O dievuli, kiek daug kantrybės. Nepaisant kasdien matomų patyčių ir nepatenkintų veidų.

(Kalbant apie auklėtojus, kurie yra ne ką mažiau svarbūs – nustebtumėte sužinoję, kaip dažnai tėvai pamiršta pasiimti vaikus iš darželio.)

Šitie žmonės, pasirinkę tokį kelią, yra ne silpnesni, kaip dažnai tenka girdėti, o kur kas stipresni už mus visus.

Todėl kiekvieną kartą, išgirdus, kaip mokytojai yra viešai maišomi su purvais, mane apima siaubingas beviltiškumas.

Trūksta tų pagarbių žodžių apie mokytojus mūsų aplinkoje, oi trūksta. Visą gyvenimą negražius žodžius apie mokytojus girdėjau ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų. Paskutinį kartą – dar vakar. Iš suaugusio, regis, protingo žmogaus.

Ir tik kokį vieną kitą iš populiaresnių viešosios erdvės kalbėtojų kitą esu mačiusi teigiamai atsiliepiant apie mokytojo profesiją.

Madingiau yra peikt, keikt, tyčiotis. Ką ten tie durneliai, nuostabiųjų special snowflake‘ų talentus žlugdo.

Sunku dėstyti? Tai rinkitės kitą profesiją neverkšlenę!

Ne viskas taip paprasta ir tiesmuka šiam pasaulyje. Užuot abejingai spjaudęsi tokiais pasakymais, padėkokit tiems, kurie, priešingai negu jūs ar aš, pasirenka neiti lengviausiu keliu.

Ir nemaišykit mokytojų su skylėta švietimo sistema. Tai nėra tas pats. Mokytojai yra stebukladariai, kurie, turėdami tą aplūžusią sistemą, dar ir sugeba protaujančius žmones į pasaulį išleist.

Greta tėvų, auklėtojo, mokytojo vaidmuo yra nepaprastai svarbus žmogaus formavimosi procese. Ir mokytojas turi būti tas žmogus, kuriuo žavisi, gerbia ir jo klausosi. Todėl ir atlyginimai auklėtojų ir mokytojų turėtų būti tokie, kad kiekvienas jų galėtų bent kelis kartus per metus po pasaulį keliaut ir gyvent visavertį gyvenimą. Nes tik stiprus ir laimingas žmogus gali ir kitą tokį pat suformuot. Kol to nesuvoks kiekvienas, mažas ar suaugęs, ir drįs neatsakingai mokytojo vardą su purvais maišyt, į priekį nejudėsim.

Kaip kelti mokytojo autoritetą ir spręsti atlyginimų problemas, aš, deja, nežinau. Tegu bent šitas tekstas bus tie mano penki centai kelyje link to.

Aišku, kaip ir žmonių, tų mokytojų būna visokių. Ir kaip ir visi kiti žmonės, tie mokytojai nėra tobuli, kad ir kaip tokius juos trokšta matyti mokinių tėvai. Ir vis dėlto, jei pajusi, kaip tavo liežuvis verčiasi niekinti mokytoją, pagalvok, kad tai daugiausia pasako ne apie jį, o apie patį tave.

Kaip ir visur kitur, pradėti gali nuo savęs. Nesidrovėk, padėkok mokytojui, kuris prisidėjo prie to, kas šiandien esi. Padėkok mokytojams, kuriuos pažįsti už tą darbą, kurį jie daro dėl to, kad čia jie yra stipresni už tave.

Ir prisimink tai ne tik trumpam, per Mokytojų dieną, bet kasdien.

1 Komentaras

Kaip toli gali nueiti alkoholio reklamos cenzūra?

Ne vienas skaitėte mano beveik prieš pusantrų metų sukaltą straipsnį apie tai, kad suvartojamo alkoholio kiekiai visuomenėje kraupoki, o vėliau ir įspūdžius apie tai, kokių teigiamų padarinių turi visiškas alkoholio atsisakymas. Jau vėliau kartais jį vartodama vis dar manau, kad negerti dažniausiai yra geresnis sprendimas negu gerti, ypač, jei neišeina įjungti saiko režimo.

BET. Anądien pamačiusi nuotraukas su iš užsienio žurnalų išplėštais alkoholio reklamos puslapiais jau ir aš pakraupau. Žinokit nuoširdžiai ir visiškai naiviai tikėjausi, kad tie puslapiai, nu tikrai ne išplėšti iš jų, o ant jų tiesiog užklijuota informacija apie tai, kad puslapio nematysi, nes ten – draudžiamas turinys. O jau kitą pusę turėk. Little did I know, naivume, tu šventas naivume. Šiandien Ikiuke savom akim įsitikinau. Puslapis tiesiog va taip, tarsi pakliuvęs į trimečio rankas yra išdrėkstas. Just like that.

Visas šitas alkoholio reklamų draudimas primena senąją tarybinę tiesą apie tai, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso. Kažkas, kas yra, tik tas kažkas uždengtas ir jo neva nėra.

Iki šiol abejingai reaguodavau į pasisakymus, kad draudimai mūsų šalį verčia panašėti su Šiaurės Korėja. Nuvalkiotas, per dažnai ne visada vietoje naudojamas palyginimas. Nu bet blem, the shit is real. Suvokti kad iš žurnalų plėšomi puslapiai, baugoka.

Pradėjau galvoti, kas toliau? Kas nutiks, jei, pavyzdžiui, eisiu gatve su Jägermeisterio džempu? Lieps nusirengt? Išrašys baudą? Pasodins parų? O pvz. Humanose leidžia visokiom maikutėm su alkoholio simbolika prekiaut? Ar dar nespėjo apie tai pagalvot?

Taip, čia yra sliekų ieškojimas ir knaisiojimas smulkmenose, bet visi šitie plėšymai irgi yra būtent tai. Ir visi šitie draudimai verčia galvoti, kaip toli draudikai gali nueiti ir pasidaro nelabai jauku.

Šiandien dar prisiminiau įvairius muzikinius kūrinius, kuriuose minimas alkoholis. Kas ten žino, gal netrukus ir muzikos, kurioje apie jį dainuojama, klausytis nebebus galima. Smagios dainos vatgi, propaguoja galgi. Tyčia visur uždengiau tai, kas ateityje kaip ir gali būti cenzūruotina, kas ten žino. Įsivaizduokit, kad vieną dieną įsijungę Youtubę randate tai. O dabar įsivaizduokit šitas dainas ne tik su cenzūruotais pavadinimais, bet ir jų lyricsuose užmutintais alkoholinių gėrimų pavadinimais. Paniūniuokit sau. Koks jausmas? Baugoka? Nes man tai joa.

Bet jei po kelerių metų visų šitų draudimų iš tikro sumažės alkoholizmo mastai Lietuvoje, iš tikro mažiau Remygų kaimuose dubasins savo sugyventines ir vargšus vaikus, tikrai iš naujo nesuklestės pilstuko verslas ar pogrindiniai načnykai, ir tikrai jaunesnioji karta neužaugs alkoholį keisdami pigiais prastais narkotikais, aš tikrai atsiimsiu visus savo žodžius ir pripažinsiu, kad sprendimų priėmėjai buvo teisūs.

Na o kol kas, kiek girdžiu, vyksta šaldytuvų ir sekreterų farširavimas „avdrug prireiks“ egzemplioriais.

3 Komentarai

Kokias visuomenės nelaimes į viešumą iškėlė istorija apie Š. Bartui mestus kaltinimus?

Visą šią savaitę klausiausi ir dairiausi aplinkui, pasyviai stebėdama daugiausia visuomenės dėmesio sulaukusių temų aptarinėjimą. Galvojau, gal patylėsiu ir susilaikysiu nuo nuomonės reiškimo. Bet kažkaip šiandien jau galutinai pratrūkau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėlyna spalva pažymėti vyrų, rožine – moterų pasisakymai. Taip komentuoja vyrai ir vaikinai, kurie turi merginas, žmonas ir dukras. Regis, normalios, nekvailos moterys ir merginos.  Ir čia mes matome tuos, sakykim, dar švelnius pasisakymus, kuriuos dėstyti žmonės išdrįsta su greta jų matomu vardu. Jei dar nematėt, geriau nė nežiūrėkit, kas vyksta anoniminiuose portalų komentarų kloduose, nes gali supykinti.

Nežinau, kas iš tiesų įvyko režisieriaus Š. Barto ir dviejų jo seksualiniu priekabiavimu pasiskundusių merginų susidūrimų metu. O skubiai darytis išvadas – tarsi skubėti kimšti vos iš krosnies ištrauktus pietus. Į karštą patiekalą lengva liežuvį nusidegint. Mėgstam skubiai deginti knygas, nutraukti sutartis, išsižadėti, atsisakyti, pasmerkti. Palaukit, pakvėpuokim truputį. Įkvėpkim, iškvėpkim, o tada priimkim sprendimus.

Bet man liūdna, man skaudu, graudu, pikta, apmaudu, nežinau, trūksta net žodžių išreikšti tiems jausmams, kurie apima matant, kaip į visą šią istoriją reaguoja tiek daug žmonių. Apie smurtą prabilusios merginos murkdomos purve, keikiamos, kaltinamos noru išgarsėti, pasipelnyti.

Po velnių, tų būdų išgarsėti ir pasipelnyti yra šimtai. Ir klausimas, koks sveiko proto žmogus rinktųsi štai tokį variantą. Neabejoju, kad nelengva buvo ir ilgai teko svarstyti prieš priimant sprendimą prabilti, suprantat, kad tavo asmeninis gyvenimas dabar jau bus po kaulelį narstomas ir malonu nebus.

Jūs jaučiat, kiek nemeilės, kiek vidinės agresijos visuose tuose komentaruose?

Seksualinio priekabiavimo, apie kokį dabar čia šnekame, laimė, patirti neteko, todėl relatinti šimtu procentų negaliu. Yra tekę sulaukti fizinio smurto iš nepažįstamo vaikino naktiniame klube (ilgai buvau tikra, kad pati prisiprašiau, nes paprašiau jo nelįsti prie draugės. Galvojau, kad pati kalta, įsivaizduojat?) Yra tekę patirti psichologinį smurtą, kai tau dieną dienon sako, kad per daug nori iš gyvenimo ir menkina tol, kol pradedi tikėt, kad gal rimtai geriau užsidaryt kambary ir nieko nedaryt. Na, bet juk psichologinio smurto žymių vizualiai nesimato, tai jis kaip ir nesiskaito, ar ne?  O vidines žaizdas išsilaižyt užtrunka dar ilgiau negu fizines.

Visa ši istorija apie skriaudas, kurias padaręs kaltinamas Š. Bartas, veikia kaip lakmuso popierėlis, aiškiai į dienos šviesą ištempęs visuomenės skaudulius. Tiesą sakant, naiviai tikėjausi, kad jie ne tokie gilūs. Juk atrodo, kad kaip visuomenė vis judam į priekį, tobulėjam.

O vis dėlto. Lietuvoje mažai neįgaliųjų, nes jų nematom gatvėse, aplinkoje mažai homoseksualų, nes jiems tenka slėpti savo orientaciją, mažai priklausomybių sukeliamų problemų turinčių žmonių, nes apie šią jų identiteto dalį tiesiog nežinom, alkoholikų nėra, bet užtat eilės alkoholio skyriuj driekias per visą parduotuvę, smerkiam alkoholikus, bet patys tose eilėse stovim, vis dar nėra sekso ir nėra jo po atsirandančių padarinių, nes apie juos tylima arba vengiama žinoti, mažai ir smurto šeimose, apie kurį kažkas garsiai kalbėtų, todėl atrodo, kad jo nėra, mažai supratimo apie psichologinį smurtą, todėl jo neatpažįstam ir ignoruojam. Užtat daug savižudybių, nes šitų tai taip lengvai nepaslėpsi. Ir daug emigruojančiųjų, nes šitą skaičių irgi sunku pridengt, bet kai žmogaus nebėra, tai ir problemos kartu išvažiuoja, ar ne?

O ir atsiribojant nuo nusikaltimų, kalbant apie intymius vyrų ir moterų santykius. Paprastai ir vis dar, jau baigias 2017-ieji, bet vis dar – mergelės kurvelės, kekšės, mergšės, kvaišos, nuskintos gėlelės, kurių neva nieks vėliau nebenorės ir nebegerbs, o gėda vilksis per visą gyvenimą. O vyrai ką? Na, nieko. Nuomonė neutrali, kartais dar ir per petį patapšnojama už scorinimą. O juk abi pusės lygiavertį vaidmenį atlieka situacijose.

O dar vėliau kitokiose socialinėse situacijose, darbinėje aplinkoje moterys prabyla apie nelygybę, o vyrai kalba, kad nėra gi nelygybės, išsigalvojat, tada dar atsiranda moterų, kurios jiems pritaria ir sako, kad nu tikrai nėra, mergelės kvaišelės prisigalvoja tik.

Kai apie darbe patiriamą vadovo L. M. Zaikausko priekabiavimą mamai skųstis pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E. Račkaitytė, mama jai patarė pakentėti, palaukti, gal priekbiautojas aprims. Suprantat?

Na ir gyvenam taip. Vyrai skriaudžia moteris, moterys skriaudžia vyrus, vyrai skriaudžia vyrus, moterys skriaudžia moteris, vyrai skriaudžia patys save, moterys skriaudžia pačios save ir tada visi toliau skriaudžiam vieni kitus. Ir vaikštom po to tokie mažumėlę pridubasinti, su savom tragedijom viduj.

Dabar ir visada mums visiems labai neprošal būtų mokytis gerbti ir stipriau pamilti ir save, ir tą artimą savo. Nes kitaip, jei ir laukia ateitis, su gyvenimu laisvoje, į priekį žengiančioje Europos valstybėje mažai panašumų ji teturi.

O geriausiai viską susumuoja Aušros išreikšta nuomonė šiuo klausimu ir vėliau po juo pateiktas Mariaus komentaras su skaudoka statistika.


7 Komentarai

Apie „Kanų liūtus“ ir grasinimus į kino salę iškviesti policiją

Šiandien pirmą kartą per tuos keletą metų, kai jos yra organizuojamos, prisiruošiau nuvaryt į Kanuose apdovanojimus susišlavusių reklamų apdovanojimų peržiūrą.

Dėl didžiulės grūsties prie įėjimo šiaip ne taip prasibraunam į salę, sėdam į savo vietas žiūrėti, prisidengusi kuprine, kad niekam netrukdyčiau (žmonės, kurie kino teatre visą laiką praleidžia maigydami telefoną, šūkaudami ar kažkaip kitaip buggindami kitus nėra faini žmonės) atsidarau telefoną išjungti garsus ir internetą (aha, išjunginėju, kai nenaudoju, nes telefonas baisiai greit išsikrauna), grūdu į kuprinę, o tada tik…

Balsas iš kairės, kalba toks tipinės sociopato-informatiko išvaizdos, nenuspėjamo amžiaus vyrukas.

Jis: -Gal palauks tas telefonas.

Aš: -Negi aš jums trukdau, juk pridengiau, kad nešviestų?

Jis: -Taip, jūs man labai trukdote. Aš tuoj pakviesiu apsaugą.

Aš, taip normaliai sutrikusi: -Jūs gal juokaujat.

Jis: -Aš nejuokauju, aš pakviesiu apsaugą, užsirašysim jūsų vardą, užsirašysim mano vardą, tada iškviesiu jums policiją…

Aš (prisiekiu, siurrealumo pojūtis stiprėja): Prašau, iškvieskit man policiją.

Jis: Tikrai iškviesiu, užsirašys jūsų vardą, tada prasidės TEISINIS PROCESAS, aš žinokit DAR NE DĖL TOKIŲ dalykų esu kovojęs…

(Žiauriai, beprotiškai smarkiai noriu, kad man iškviestų policiją, bet matau, kad seansas prasideda ir nu tikrai tingiu gadintis vakarą, ir staiga many iš kažkur sukyla šmaikštuolės/kanduolės vaibas, pernelyg nesidižiuoju)

Aš: -Na tai nesistebiu, kad dabar kine vienas sėdit.

Mielieji, nesinaudokit telefonu kine, nebendraukit pagiežingai, bet ir teisiniais procesais negrasinkit, geriau pažiūrėkit kelias labiausiai šiandien įsiminusias parodytas reklamas.

3 Komentarai

Apie tai ką verta sekti Facebook‘e vol. 2 (puslapiai)

Prieš tai rašiau apie žmones, kuriuos verta sekti feisbuke. O šįkart nutariau sudaryti įdomių puslapių, kuriuos paskaitinėju, sąrašą. Nuomonė, kaip visada, labai subjektyvi ir visiškai šališka.

Anąsyk apsiribojau vien tik lietuviškai rašančiais autoriais, todėl ir šįkart laikysiuosi šios taisyklės. Praleisiu tuos tinklapius, kurie yra tokie populiarūs, kad apie juos žino visi, daugiausia dėmesio skirsiu retesniems perliukams. Taip pat neįtraukiu prekinių ženklų, maitinimo įstaigų bei muzikantų. Užtat bus bent penki fotografai. Ir vėl viskas abėcėlės tvarka.

  1. Because it’s Panevezys, dude – nuostabios Panevėžio vietų, žmonių ir emocijų nuotraukos. Alesius slepias po lapais su savo kreivais miniakais.
  2. Daina Dubauskaitė – daugybę metų apie muziką ir kultūrą iš įvairių kampų rašanti Kotryna kuria labai kokybišką, įdomų ir informatyvų turinį. Straipsnių apie Europos hitparadistus čia nerasit, užtat muzikinį akiratį tikrai praplėsit.
  3. Dansu Dansu – kaip jie rašo, „puslapis apie reklamą, rinkodarą, ryšius su visuomene ir aplinkui“. Daug įdomių įžvalgų apie mus supančius vaizdus, garsus ir visa kita.
  4. Evelinos kuchnia – tūkstantis skirtingų būdų paruošti kiaušus, arba milijonas pusryčių idėjų. Apie maistą skaitau retai, bet šitoks rašymo apie jį būdas ir pateikimas nuostabus.
  5. Faksimilis Reklamos Firma – man labai sunku apibūdinti, kas tai, bet pasakysiu tik tiek, kad tai yra puslapis, kurio postus skaitydama kartais juokiuosi su garsu, o tai jau yra rimtas gero humoro įrodymas.
  6. Gintariniai Akiniai – koncertų ir albumų apžvalgos bei pastebėjimai – viskas apie muziką įvairialypės GA komandos akimis.
  7. Gramatikos ir vertimų policija – taisyklingos kalbos inspektoriai Lietuvoje. Čia nesu pastebėjusi atviro tyčiojimosi iš darančiųjų klaidas, tik žavią ironiją, kas nebūdinga kitiems iš mažaraščių besidergiantiems puslapiams, todėl juos vienintelius ir seku.
  8. HAPPY365mag – nuo pat ankstyvosios paauglystės skaičiau „Panelę“, o iš žurnalo išėjus visai jo komandai ir susikūrus Happy365 vis dar karts nuo karto paskaitinėju tai, ką jie rašo. Begalinė meilė gyvenimui, puikus humoro jausmas, dėmesys detalėms ir motyvacija pasaulį matyti spalvotai.
  9. Kultūrnamis | kult.lt  – kaip rašoma jų skiltyje about: „Kultūrnamio sielos kultūrizmas nėra pasruvęs karčiu prakaitu, o greičiau vyksta patiriant saldų katarsį.” Muzika, sportas, kinas ir visa kita popamokinė veikla.
  10. Kur vakarėlis? – nors pastaruoju metu mano vakarėlių lankymo dažnis iš penkių per savaitgalį pasikeitė į kokius penkis per metus, šį puslapį akylai seku dėl patraukliai pateikiamos informacijos ir nesveikai gerų nuotraukų. Seniai jo reikėjo, labai gerai, kad atsirado, tikiuosi, kad nesuges ir gyvuos ilgai ilgai.
  11. Lietuvon.lt – atradimams – meile Lietuvai trykštantis projektas, skirtas padėti atrasti ir naujomis akimis pamatyti gimtąją šalį. Įdomiai keliauti galima ir nekertant sienos, o tai geriausia daryti iš anksto susidėliojus sau tinkamiausią maršrutą.
  12. Miesto džiunglės – tinklaraštis apie gyvenimą mieste (dažniausiai Vilnių) ir jame vykstančius nutikimus.
  13. Neringa Rekasiute photography – nuostabaus talento ir labai produktyvi menininkė dalinasi savo darbais.
  14. Niekam neįdomūs faktai – pats neįdomiausias puslapis internete, šiaip iš viso nesuprantu, kodėl jį žmonės seka, tai gal geriau nė neskaitykit, nes nu tikrai žiauriai neįdomu.
  15. Nyka Niliūnas – kažkas išmoningai ir sistemingai dalinasi ištraukomis iš šio poeto kūrybos, taip populiarindamas išties dėmesio vertus (dažniausiai mini) tekstus.
  16. Ore.lt – dar vienas puikus nepopuliariosios muzikos ir kultūros aktualijas transliuojantis tinklapis. Rašo, kad įkurtas 1998 m., tad pagarba už gebėjimą išlaikyti tęstinumą ir nesugesti.
  17. Panevėžio City Alumni – klubo tikslas – suburti iš Panevėžio kilusius, Panevėžyje gyvenančius ar jį jau palikusius, tačiau šaknų nepamiršusius žmones, kuriems svarbi šio miesto gerovė ir ateitis. Šita chebra yra tokia ambicinga ir ryžtinga, kad, kartą susipažinus, nepatikėti jų entuziazmu yra tiesiog neįmanoma.
  18. „Protų kovos“ su Robertu Petrausku – kiekvieną pirmadienį penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, skirtingose vietose renkasi žingeidūs žmonės, mėgstantys aktyvias smegenų mankštas. Puslapyje nuolat skelbiami ankstesniuose žaidimuose užduoti klausimai, tad save išbandyti galima ir neturint komandos bei neišėjus iš namų. Be konkurencijos aukščiausio lygio protų kovos Lietuvoje.
  19. Puskė – dar vienas įvairių pastebėjimų apie viską rinkinys. Kažkodėl kaip tikslinę jo auditoriją matau merginas, gyvenančias kaip serialo „Girls“ herojės.
  20. Rytis Zemkauskas – vis galvojau, kodėl jo neįtraukiau į sektinų personalijų sąrašą, o tada supratau, kad taip nutiko dėl to, kad R. Zemkauskas savo mintimis dalinasi per puslapį, o ne asmeninę paskyrą. Jei dar nesekat, sekit.
  21. Sentimentai – vienas nuostabiausių ir nuraučiausių internetinių erdvių projektų mano akimis. Apie prasilenkiantį užsakovų ir freelancerių suvokimą apie tai, kaip vyksta dalykai. Sarkazmas at its greatest.
  22. Suru.lt – sąmojingas, įžūlus ir informatyvus portalas apie daugiau ar mažiau alternatyvią muziką, literatūrą ir visą kitą kultūrą.
  23. Šventinis bankuchenas – fantastiško humoro jausmo savininko Luko Šidlausko alter ego su nuostabiais nusvaigimais ir nurovimais. Taip džiaugiuosi, kad jis pas mus Lietuvoje toks yra, nu taip džiaugiuosi, kad nė neįsivaizduojat.
  24. Tadao Cern (Artist) – vienas talentingiausių ir įdomiausių lietuvių fotografų ne tik turi gausybę idėjų, bet ir įdomiai apie jas rašo savo puslapyje.
  25. Tiposilvijah – Silvija turi baisiai gerą akį ir merginas bei moteris vaizduoja įžūlias, provokuojančias, bet patrauklias, o fotografijose naudoja mano mėgstamiausią koloritą. Šiek tiek primena kadaise visiškai Lietuvos fotografijos padangę valdžiusius Twodicks, kurie, deja, kažkur jau senokai pradingę.
  26. Tomas Urbelionis Photography – Tomas mano akimis yra labai, labai geras fotografas, kurio darbus seku jau gal kokius dešimt metų. Pažiūrėkit patys.
  27. Uroboras – skiltyje about pas juos parašyta „Grožiai ir bjaurastys ir ką žmonės šurmuliuoja visą dieną“. Kadaise veikęs kaip aktyvus kultūros reiškinių puslapis, Uroboras dabar gyvas tik feisbuke, tačiau karts nuo karto vis pasidalina fantastiškomis vaizdų mišrainėmis. Verta sekti vien dėl jų.
  28. Užkalti Halės Langai – apie krepšinį nenusimanau beveik nieko, bet, siekdama žinoti daugiau, paskaitinėju šių nepataisomų sporto entuziastų įrašus. Kartais nesuprantu nieko, o kartais būna smagu.
  29. Vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės – šviežias puslapis, kurio adminai iš kažkur traukia įspūdingą medžiagą iš senų TV laidų ir spaudos. Jei savo gyvenime norite daugiau absurdo humoro, būtinai pradėkite sekti.

Tai tiek. Kaip ir anąsyk, nesidrovėkite komentaruose parašyti, ką dar verta paminėti.

Palikite komentarą