Pirmyn į turinį

Kategorija: Jausmai

Sunku su control freakais, bet ir control freakams sunku su savim

control freak

Mano gyvenimas nėra sunkus. Jis kompleksiškas, jame nemažai dėmenų – veiklų, žmonių, domėjimosi sričių ir siekių. Visko daug, bet gyventi šiaip nėra labai sudėtinga. Planuojiesi dalykus, neši užpakalį iš namų ir tie dalykai pasidaro. Nu bet būna dienų, kai ne pats gyvenimas, bet buvimas su savim ir savo vidinėmis nesąmonėmis, pasidaro žiauriai sunkus.

Tas sunkumas užeina bangomis, didžiąją dalį laiko viskas tvarkoj, bet kai jau uždaužo, tai nepasigaili. Tada noris paspaust „Pause“ ir eit pakvėpuot kažkur toliau į kampą. Arba spaust „Undo“ ir bandyt iš naujo. Tik kad ne taip paprasta, sustyguotai funkcionuojantį pasaulį, kuriame esi ne vienas, susistabdyt ir pailsėt.

Noriu pakalbėti apie vieną tokį asmeninį niuansą. Matot, analizuoju savo jausmus, nerimus ir elgesį, ir iš to, ką matau, galiu daryti išvadą, kad turiu polinkį į maniakišką kontrolę.

Palikite komentarą

Apie mano nesibaigiančią kovą su kompleksais

Gal kažkam pasirodys keista, bet aš labai jaudinuosi dėl savo išvaizdos. Nuolatos apie ją galvoju, kompleksuoju, galvoje suku nerimus dėl to, kas man savyje nepatinka. Ir ne tik man pačiai, o, žinau, gali nepatikti, neįtikti ir kitiems. Man, deja, rūpi, ką apie mane galvoja kiti. Norėčiau, kad nerūpėtų, bet rūpi. Turiu priekaištų bene kiekvienai savo kūno daliai. Nes kojos man atrodo – storos, pilvas – per didelis, oda – problematiška. Žiūriu į save veidrodyje ir matau visus tuos trūkumus. Visada galvoju apie tai, kaip galėtų būti geriau.

Kiekvieną rytą lipu ant svarstyklių, dažnai valgydama jaučiu šiokią tokią kaltę, kad valgau, ką valgau ir kiek. O jei mėgaudamasi maistu suvalgau daugiau negu reikėtų ar valgau nesveiką maistą, vėliau ilgai atgailauju. Taip, ne kartą esu džiaugusis kebabais ar makdonaldu savo įrašuose, bet tam tikra prasme tas viešinimasis yra ir šiokia tokia kaltės prisiėmimo forma bei bandymas sau įteigti, kad nėra nieko baisaus kartais palepinti save per skrandį, nors ir teoriškai nuskriaudžiant kūną.

Neseniai Akvilė Kavaliauskaitė rašė apie įsišaknijusį įprotį tokius valgymus vadinti nuodėmėmis. Skaitydama linksėjau galvą, norėjau su ja sutikti, bet supratau, kad nuo pat mažų dienų įskiepytas tikėjimas, kad visi tie skanumynai iš tikro ir yra nuodėmės, ėmė viršų. Čia cukrus, čia riebalai, čia druska – negerai.

Nuo pat ankstyvos paauglystės man buvo aišku, kad su mano išvaizda nėra viskas gerai. O tas pats didžiausias mano negražumas yra mano storumas.

Kai buvau trylikos, išėjau į lauką pasivažinėti dviračiu, o man bevažiuojant metais vyresnis kaimynas rėkė „Stora, stora!“ Ir tada negalvojau, kad čia jis – durnius, galvojau, kad aš stora ir dėl to kalta.

Septintoje ar aštuntoje klasėje su klasiokėmis buvom vienos mokyklos diskotekoje. Hormonai all over the place, užgroja lėtas, šokiai poromis, visi su visais. Bet manęs kažkaip niekas taip ir nešokdino. Pamenu, klasiokė net paprašė kažkokio čiuvelio, kad jis mane pakviestų, bet jis tada pasakė „Nu tikrai ne“. Mačiau, kaip purtė galvą. Dieve, kaip buvo gėda.

Su visomis savo draugėmis visada visada jaučiausi ta negražesnė draugė. Tokią išvadą darau vertindama tai, kiek dėmesio (ne)sulaukdavau iš berniukų.

Ir savo pirmajai nelaimingai meilei neįtikau dėl išvaizdos. Jis to net ir neslėpė – mes net negalėtumėme būti pora, nes tu tiesiog nepakankamai gerai atrodai. Ką dariau aš? Reikėjo spręst šitą problemą,  tai pradėjau lankyti sporto klubą, ėjau į soliariumą, prisipirkau naujų drabužių, aukštakulnius, rankinuką – ko tik aš nedariau. Nes su mano išvaizda gi nebuvo gerai. Aišku, ir po visų šitų paturbinimų geriau nepasidarė. Kaip gerai, kad ta meilė buvo trumpa ir nelaiminga. Bet pėdsakas liko – flashbackai, menka savivertė, nepasitikėjimas savimi bei iš to sekę ne patys geriausi sprendimai ir nuolatinis galvojimas, ar pakankamai gerai atrodau. Iki šiol.

Ugnė Barauskaitė savo knygoje „O rytoj vėl reikės gyventi“ rašė apie tai, kaip svajoja sutikt savo seną meilę būdama visa graži, graži, plona ir pasitempusi. So true, net nejauku.

Labai gerai prisimenu visus šiuos gyvenimo epizodus. Kur kas geriau negu tuos, kai girdėjau teigiamus žodžius. Daryk tu ką nori, juoduliai įsirėžia stipriau.

Ilgą laiką buvau šventai įtikėjusi, kad nesusirandu vaikino paprasčiausiai dėl to, kad esu stora. Esu tokio neatleistino storumo, kurio bernai panų tiesiog nebeima. Nes jos per storos. Ir tiek. Ir manęs nieks neima, nes esu per stora.

Na ką gi, kad su išvaizda jau nepasisekė, galvojau, koncentruosiuosi į protą, nes gyvenime grožiu tai jau tikrai nieko nepasieksiu. Šitas ankstyvas nusiteikimas išėjo visai į gera. Aišku, vėliau supratau, kad koncentruotis į protą reikia nepaisant to, kaip atrodai, tačiau toks mąstymas padėjo nepult į neviltį ir tą protą išugdyti.

Tačiau su protu kompleksai niekur nedingo. Nes protas man, dabar jau suaugusiai, kaip ir sako, kad viskas juk su manim gerai, bet tie kompleksai ne iš proto atkeliauja. Jie kyla iš jausmų, senų žaizdų, menkos savivertės ir primestų bei prisimestų tobulybės standartų.

Visą savo gyvenimą, kad ir kiek besverčiau, kad ir kaip beatrodyčiau, sau buvau stora. Ir sverdama 69 kilogramus, ir 60, ir 54. Galvojau, kad numetusi svorio pagaliau pasijusiu normali, pakankamai liekna. Pasijutau truputį lieknesnė, tačiau visada, visada – neužtektinai. Visada atrodo, kad, jei numesčiau dar truputį, tada jau būtų gerai. Ir jau tada būčiau graži.

Nepaprastai ilgą laiką tas mano storumas atrodė mano nuodėmė. Ne tų, kuriems jis neįtinka, kurie ramiai sau leidžia man pranešti apie tą mano storumą vidinių problemų išraiška, o mano kaltė, mano nuodėmė. Kad esu tokia stora ir nepasirūpinu tuo, kad nebebūčiau, kitiems gi nemalonu žiūrėt.

Tik prieš kelias savaites pirmą kartą savo suaugusio žmogaus gyvenime išdrįsau įsikelti nuotrauką visu ūgiu, kurioje esu su maudymosi kostiumėliu. Nes iki tol tiesiog buvo gėda.

Karts nuo karto patiriu žostkokus aknės proveržius, kai, kol nesugyja, jos pridengt neišeina jokia pudra. Kaip tada jaučiuosi? Am, man gėda. Jei galėčiau, tuo metu nesirodyčiau viešumoje, kol praeis, kad niekas nematytų. Nes man nejauku prieš kitus, kad taip negražiai atrodau.

O dabar, kai jau sukako trisdešimt, galvoje atsivėrė nauja streso smegduobė – aš gi senstu!

Žinau, kas man nepatinka daugybėje mano kūno vietų, tik vat visada galvojau, kad man pasisekė, jog iš prigimties turiu tiesius dantis ir jų niekada nereikėjo tiesinti. Bet kai nuėjau pas odontologę, apžiūrėjusi ši apstulbusi manęs paklausė – „O tai jūs ką, patenkinta savo šypsena?“ Taigi prastas sąkandis, vizualiai per retai išsidėstę, reikėtų patvarkyti.

Dar niekada pati nesiparinau dėl savo ūgio. Na taip, mane erzina nepatogumas renginiuose – per kitų galvas nieko nematau, o taip pat – vargas perkant kai kuriuos drabužius. Esu tobulai įgudusi savomis rankomis pasitrumpinti džinsus per pusvalandį. Matyt pati būdama maža nesuvokiu to savo mažumo ir jis man vizualiai netrukdo.

Užtat komentarų apie tą savo mažumą esu girdėjusi, nu be bajerio, tūkstančius. Didelė dalis jų – „Odieve, kokia tu maža, this is so cute“ stiliumi. Tačiau žmonės man yra sakę, kad esu komiškai maža. Nu tipo, suaugęs žmogus negali būti toks mažas. „Tu tikrai niekuo nesergi?“ Nu ne, last time I checked. Daugybę kartų buvau nesuprasta dėl to, kad būdama tokia mažytė nenešioju aukštakulnių. Nenešioju, nes nu, nepatogu, bet, suprask, kaip ir reiktų, nes gi tokia maža.

Kai pagalvoji, moters darbų darbelių savo grožiui nusaugoti sąrašas toks ilgas ir įvairialypis, kad, jei mėgintum kruopščiai atlikti juos visus, tikriausiai ir visai išprotėtum. Nuo kojų pirštų galiukų ir pat viršugalvio: pedikiūras, depiliacija, kūno sviestas, anticeliulitinės priemonės, odos valiklis, drėkiklis, maitinimo priemonės, makiažas – lūpdažis, akių pieštukas, šešėliai, tušas, skysta pudra, sausa pudra, skaistalai, kontūravimas; antakių formavimas ir dažymas, plaukų kirpimas, dažymas, šampūnas, balzamas, kondicionierius, kaukė, aliejus, apsauga nuo karščio… Žinau, kad kiekviena turėtumėt ką pridėti ir sąrašas nusitęstų dar ilgesnis.

Ir visas tas galvojimas ką apsirengti – iki isterijos.

Stiliaus pamokos, naujų sezonų pristatymai, instagramo filtrai, frustracija renkantis, kurią foto įsikelt, nes kadrų penkiasdešimt ir tik vienas, labiausiai iš bėdos, galiausiai išeis į viešumą. Sutvarkytas.

Visa grožio rinka iš esmės ir laikosi ant mūsų kompleksų, įsikalbėtų netobulumų ir skaudulių kolonų. Nes visada yra ką patobulinti.

Karts nuo karto pagalvodavau, bet šia tema parašyti galutinai nutariau po to, kai Raminta pasidalino jai duotais neprašytais vieno fotografo patarimais ir tuo, ką apie juos mano. Skaitydama jos įrašą galvojau apie tai, kad be to, jog nuolat dėl tos išvaizdos plaku save pačią, priekaištingai apžiūrinėju ir kitus. Kritišku žvilgsniu žvelgiu į žmones gyvai ar jų nuotraukas ir vis pagalvoju, kaip tas vaizdas galėtų būti geresnis. „Gi pilna filtrų, galėjo truputį paredaguoti“, „Auč, kokia bloga suknelė“, ir taip toliau ir panašiai – tokios mintys karts nuo karto sužiba mano paikoj galvelėj. Aišku, kai prigaunu save taip mąstančią, susigėstu, trenkiu sau mental pliūchą ir apsiraminu, tačiau tie pagalvojimai vėliau vis tiek aplanko. Viliuosi, kad ilgainiui pavyks išsigyvendinti, su šaknimis išraut šitą ydingą savybę, nes ji juodina mano mintis.

Labai, labai norėčiau, kad man toji ir mano pačios, ir kitų išvaizda taip nerūpėtų. Žmonės sako „Tiesiog negalvok apie tai“. Tai čia tas pats, kas liūdinčiam žmogui pasakyti „Neliūdėk“. Iškart imi, išsijungi ir nustoji galvot. Aha. Norėčiau nebūti šou verslo pasaulio, reklamų bei grožio rinkos sukurtų ir stumiamų įsivaizduojamų grožio standartų spaudimo padarinys, tačiau juo esu.

Kažkam galbūt gali pasirodyti, kad viso šio teksto tikslas – sulaukti komplimentų, sakančių, kad „hey, nebeprisigalvok, viskas su tavimi gerai“ (nes mąstant galva gerai ir yra, bet tie jausmai!), tačiau dėl tokio paviršutiniško siekio taip neatsiverčiau.

Tema, nors ir viešai pristatyta, man yra truputį skaudi ir asmeniška. Bet, kadangi vis primenu sau, kad „be the change you wish to see“, nutariau apie tai papasakoti dėl to, jog tikiu, kad tokioje savęs plakimo kasdienybėje gyvenančių merginų ir moterų gali būti ir daugiau. Be to, iš to, ką girdžiu kalbėdamasi su skaitytojais, susidariau įspūdį, jog daug kas mane laiko labai savimi pasitikinčia mergina. Ir tikrai to pasitikėjimo yra, tačiau dažniausiai – kai tema sukasi apie pasiekimus protinėje veikloje. Bet turbūt mažai kas žinojo, kad taip struglinu dėl išorinių dalykų, kad tas nerimas keliauja į vidų ir mane nuolatos tyliai kankina. Tad galbūt žinant, kad žmogus, kurį laikote stipriu, irgi jaučiasi panašiai kaip jūs, bus lengviau su tais nerimais ir savęs baudimu kovoti.

Kaip visuomenės primestų standartų visai neatitinkantis žmogus gali jaustis gražus, taip kažkieno tobulu gražuoliu laikomas – stresuoti dėl išvaizdos. Nes tai, kaip save matome patys dažnai priklauso ne nuo to, kaip atrodome, o nuo to, kaip dėl to savo atrodymo jaučiamės. O jaustis gerai ne visada paprasta. Čia „On” mygtuko užsimanęs nepaimsi ir nepaspausi.

Tikiuosi, kad pavyks tas nevisavertiškumo žaizdas išsilaižyt ir lengviau kvėpuot. Ilga kelionė, mažais žingsneliais, bet gal, kada.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

9 Komentarai

Padėkok Mokytojui

Papasakosiu vieną tokį mano skaitytojams mažai žinomą dalyką. Penkerius savo gyvenimo metus praleidau dirbdama mokytoja. Greta kelių kitų veiklų, tai buvo mano pagrindinis užsiėmimas.

Tiesa, 2018-ųjų pradžioje pasukau kitu keliu, nes pasijutau išsisėmusi, o be to, baisiai viliojo galimybė šitam nuostabiam gyvenime išbandyti save ir kitose srityse.

Ir vis dėlto, šiandien jums trumpai papasakoti apie tą ypatingą savo gyvenimo etapą.

Tik, kalbėdama apie savo ankstesnįjį darbą, žodį mokytoja tariu nedrąsiai, nes visgi ta mokytoja buvau ne visai tikra. Dirbau ne valstybinėje, o privačioje kalbų mokykloje ir penkerius metus dėsčiau anglų kalbą ne vaikams, o suaugusiems. Mokiau bendrinės, verslo, medicininės anglų kalbos. Iš esmės, turbūt nėra tokio kurso, kurio nebūčiau išdėsčiusi. Dirbau su įvairių profesijų ir amžiaus mokiniais, grupėse ir individualiai. Didelę savo laiko dalį praleidau įvairiose kompanijose, kur darbuotojams padėdavau gilintis į kalbos subtilybes.

Dirbau sunkų darbą, pasirinkusi, ko gero, pačią lengviausią jo formą. Dėstyti suaugusiems privačioje kalbų mokykloje yra be galo malonus ir, palyginus, nesudėtingas užsiėmimas.

Kodėl?

O todėl, kad, dažniausiai už savo mokslus sumokėję patys, žmonės yra kur kas labiau motyvuoti. Jei kursus lanko tam, kad išlaikytų IELTS egzaminą, dirbti irgi nesunku, nes tikslas netolimas ir aiškus. Be to, šito egzamino rezultatas priklauso tik nuo paties laikančiojo, mokytojas tik padeda perprasti gan painią egzamino struktūrą. Jei už kursus sumoka įmonė, situacija kiek keblesnė – pinigai juk ne savi, tačiau tokiu atveju netingėti dažnai spiria atsakomybė prieš vadovus.

Šis darbas yra labai malonus dėl kelių priežasčių:

  • Dirbi su daugybe skirtingų šaltinių ir taip kiekvieną dieną mokaisi naujų dalykų.
  • Tenka pabendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Esu dėsčiusi bankininkams, žiniasklaidos atstovams, muzikantams, pilotams, medikams, drabužių kūrėjams, you name it. Kiekvienas žmogus atsineša savo istoriją ir prie kiekvieno daugiau ar mažiau priartėji, nes valandų valandas kalbiesi apie viską, viską.
  • Edukuodamas žmones jautiesi bent iš dalies darantis tai, kas stiprina visuomenės gerovę.

Turbūt sunkiausia tokiame darbe yra tai, kad kokios 6-9 valandos tiesioginio bendravimo, kad ir koks malonus jis bebūtų, su žmonėmis išties išvargina. O kai pradėjau dirbti, nutiko kitas netikėtas dalykas – dienai einant į pabaigą man baigdavosi balsas. Vakare jau nebekeldavau ragelio, nes tiesiog nebeturėdavau iš ko šnekėti. Ilgainiui įsivažiavau ir šita problema pasidarė nebe tokia opi. Bet niekur nedingo.

Be to, norėdamas mokiniams duoti kuo daugiau, turi būti lankstus, greitai mąstyti, galvoje turėti pasirengęs daug atsakymų į klausimus ir pavyzdžių kiekvienam gramatikos ar žodyno atvejui iliustruoti.

Ir vis dėlto, šitoks mokytojo darbas yra pakankamai lengvas. Nes:

  • Nereikia rengti pamokų planų.
  • Nereikia pildyti dienyno.
  • Nereikia su kolegomis konkuruoti dėl krūvio.
  • Nereikia užsiimti dar nesusiformavusio žmogaus ugdymu, pakanka dėstyti dalyką.
  • Nereikia prisiimti atsakomybės už mokinių baigiamųjų mokyklos egzaminų rezultatus, o tavo, kaip mokytojo gerumas nėra vertinamas pagal tokį sausą kriterijų.
  • Nereikia bendrauti su įnoringais mokinių tėvais ir klausytis pasakojimų, kokia puiki ir talentinga special snowflake yra jų vaikas ir kaip mokytojui kažkas negerai, jei to puikumo neįmato.
  • Nereikia dėstyti didesnei negu 10-ies žmonių grupei.
  • Nereikia tvarkytis su į mokyklą iš namų parsineštais probleminių šeimų vaikų skauduliais.
  • Nereikia tvarkytis su patyčiomis ir nedrausmingumu klasėje.
  • Nereikia baimintis, kad mokiniai iškrės kokį pranką, kuris visiškai išmuš iš vėžių.
  • Nereikia tęsti mokslų su žmonėmis, su kuriais dirbti nepatinka.
  • Nereikia turėti auklėjamosios klasės ir atsakyti už kiekvieną besiplunksnuojančių paauglių zbitką.
  • Nereikia aukoti savo savaitgalių ekskursijoms ir svetimame mieste ar šalyje ganyti neprognozuojamo pulko jaunuolių.
  • Nereikia jaudintis, kad koks mokinys, ar neduok die, mokinio tėvas pamatys tave klube ar bare ir pasmerks, kad mokytojui tokiose vietose lankytis nedera.

Net neabejoju, kad šį sąrašą būtų galima pildyti.

Kai mokiausi VPU (dar taip vadinosi, yes, I‘m that old), praktiką atlikti nuskilo Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Sakau nuskilo, nes ta patirtis buvo ypatinga ir įspaudą paliko visam gyvenimui. Tarptautinė gimnazija mažyčiame miestelyje su ypatinga išeivių bendruomenės atmosfera. Maždaug pusė mokinių – emigravę lietuviai, dar pusė – vokiečiai. Kur dar tu gausi progą visą savo laiką nuo ryto iki vakaro leisti su mokiniais bei kolegomis ir dar kartu su jais gyventi tame pačiame berndrabutyje? 22 val. Internetas išjungiamas visiems – po to jau skaitykit knygas. Tai buvo pirma proga iš vidaus pamatyti, kaip atrodo mokytojo darbas, ir iš kiek skirtingų aspektų jis susideda.

Po studijų kurį laiką dar dirbau su vaikais ir paaugliais, tačiau neilgai. Ir tos pamokos buvo pačios sunkiausios. Net ir mokant vaikus ir paauglius privačiai, įsipaišydavo nemažai anksčiau suminėtų niuansų motyvų.

Sudėtingiausia dalis būdavo drausmė. Ir tėveliai. Juk kiekvienas vaikas yra ta nepakartojama special snowflake su daugybe paslėptų talentų ir kiekvieną jų reik atskirai čiūčiuot. Kai tenka popint pilną klasę tokių snaigučių ir apie kiekvieną jų raportuot, nu pareina ta kantrybė, pareina. Pasibandžiusi padraugauti su vaikais, supratau, kaip žvėriškai tai sunku. Todėl atsisveikinau su tokiomis grupėmis ir dirbau tik su suaugusiaisiais.

Kodėl taip niekada ir nenuėjau dėstyti į tikrą mokyklą? Nes I didn‘t have balls like that, štai kodėl. Nes savanaudiškai rinkausi lengvesnį kelią.

Kai buvau paauglė, su mokytojais sutariau neblogai. Bet už akių nevengiau vieno kito pašiepti, ką ten jie, vargšeliai. Dabar jie viršesni ir jų sprendimai svarbūs, tačiau jau greitai baigsiu tą mokyklą ir kursiu nuostabią savo ateitį, o jie ir liks toje mokykloje.

Ne vieną esam iki ašarų privedę, kokie mes šaunuoliai.

Jei galėčiau, grįžčiau laiku į praeitį ir vožtelėčiau paauglei sau vieną gerą už tokias mintis, kad maža nepasirodytų.

Šitos patirtys dėstant ir, ačiū dievui, su metais didėjantis košės kiekis galvoje padėjo suvokti, kokį milžinišką darbą dirba kiekvienas mokytojas. Lygiai taip pat, žvelgdama iš laiko perspektyvos, esu vis dėkingesnė ir vis geriau suvokiu, kiek daug mano formavimuisi davė tie mokytojai, kurie su manimi dirbo mokykloje. Manau, kad ne vienas bendraamžis šitai suprasdamas dabar gailisi dėl to, kokia rakštis subinėj buvo kai kuriems mokytojams ir nevertino jų darbo ir pastangų.

Jūs suprantat, tie žmonės savu noru kiekvieną dieną keliauja į mokyklos avilį ir visą save atiduoda tuntui svetimų vaikų. Manot, jie, po darbo uždarę mokyklos duris, pamiršta tuos mokinius ir su savim minčių apie juos nesinešioja? Galvojat, kad, vyresniesiems baigus mokyklą jų istorijos neužsilieka mokytojų atmintyje? Ne taip viskas paprasta. Šitas darbas yra ypatingas tuo, kad tai nėra tiktais darbas. Tai yra gyvenimas. Ir tokiam gyvenimui pasiryžti reikia turėt daug drąsos ir atsidavimo. Ir kantrybės. O dievuli, kiek daug kantrybės. Nepaisant kasdien matomų patyčių ir nepatenkintų veidų.

(Kalbant apie auklėtojus, kurie yra ne ką mažiau svarbūs – nustebtumėte sužinoję, kaip dažnai tėvai pamiršta pasiimti vaikus iš darželio.)

Šitie žmonės, pasirinkę tokį kelią, yra ne silpnesni, kaip dažnai tenka girdėti, o kur kas stipresni už mus visus.

Todėl kiekvieną kartą, išgirdus, kaip mokytojai yra viešai maišomi su purvais, mane apima siaubingas beviltiškumas.

Trūksta tų pagarbių žodžių apie mokytojus mūsų aplinkoje, oi trūksta. Visą gyvenimą negražius žodžius apie mokytojus girdėjau ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų. Paskutinį kartą – dar vakar. Iš suaugusio, regis, protingo žmogaus.

Ir tik kokį vieną kitą iš populiaresnių viešosios erdvės kalbėtojų kitą esu mačiusi teigiamai atsiliepiant apie mokytojo profesiją.

Madingiau yra peikt, keikt, tyčiotis. Ką ten tie durneliai, nuostabiųjų special snowflake‘ų talentus žlugdo.

Sunku dėstyti? Tai rinkitės kitą profesiją neverkšlenę!

Ne viskas taip paprasta ir tiesmuka šiam pasaulyje. Užuot abejingai spjaudęsi tokiais pasakymais, padėkokit tiems, kurie, priešingai negu jūs ar aš, pasirenka neiti lengviausiu keliu.

Ir nemaišykit mokytojų su skylėta švietimo sistema. Tai nėra tas pats. Mokytojai yra stebukladariai, kurie, turėdami tą aplūžusią sistemą, dar ir sugeba protaujančius žmones į pasaulį išleist.

Greta tėvų, auklėtojo, mokytojo vaidmuo yra nepaprastai svarbus žmogaus formavimosi procese. Ir mokytojas turi būti tas žmogus, kuriuo žavisi, gerbia ir jo klausosi. Todėl ir atlyginimai auklėtojų ir mokytojų turėtų būti tokie, kad kiekvienas jų galėtų bent kelis kartus per metus po pasaulį keliaut ir gyvent visavertį gyvenimą. Nes tik stiprus ir laimingas žmogus gali ir kitą tokį pat suformuot. Kol to nesuvoks kiekvienas, mažas ar suaugęs, ir drįs neatsakingai mokytojo vardą su purvais maišyt, į priekį nejudėsim.

Kaip kelti mokytojo autoritetą ir spręsti atlyginimų problemas, aš, deja, nežinau. Tegu bent šitas tekstas bus tie mano penki centai kelyje link to.

Aišku, kaip ir žmonių, tų mokytojų būna visokių. Ir kaip ir visi kiti žmonės, tie mokytojai nėra tobuli, kad ir kaip tokius juos trokšta matyti mokinių tėvai. Ir vis dėlto, jei pajusi, kaip tavo liežuvis verčiasi niekinti mokytoją, pagalvok, kad tai daugiausia pasako ne apie jį, o apie patį tave.

Kaip ir visur kitur, pradėti gali nuo savęs. Nesidrovėk, padėkok mokytojui, kuris prisidėjo prie to, kas šiandien esi. Padėkok mokytojams, kuriuos pažįsti už tą darbą, kurį jie daro dėl to, kad čia jie yra stipresni už tave.

Ir prisimink tai ne tik trumpam, per Mokytojų dieną, bet kasdien.

1 Komentaras

Apie galią, slypinčią gebėjime prisiimti atsakomybę už savo veiksmus

„Laba diena, siūlome atsakomybės mokymo kursus. Išmoksite prisiimti atsakomybę už darbus, kuriuos turite nuveikti, įsipareigojimus, kuriuos turite įvykdyti, klaidas, kurias padarėte arba padarė kažkas kitas, tačiau atsakomybė visgi krenta ant jūsų pečių. Išmoksite išsisrėbti savo šūdų jūrą ir į ją bent jau tokiu pačiu būdu nebeįbristi.“

Said no one ever. Tų mokymų dabar būna visokių. Gali išmokti reklamuotis feisbuke, tapti instagramo žvaigžde, išsikovot vietą pirmajame Google puslapyje, dvidešimčia skirtingų būdų puošt tortus, lieti akvareles ant šilko ir dar daug daug visko. Tik atsakomybės, deja, nieks nemoko. O jei mokytų, abejoju, ar kas nors į tokius kursus eitų. Nes šitai atrodytų per sudėtinga, pernelyg nuobodu, nelabai stilinga ir be vizualiai apčiuopiamos naudos. O dar, be kita ko, skausminga ir laiko gali užimt daug.

Esam baisiai gudrūs ir sumanūs, daug visko mokam, viskuo domimės ir visomis išgalėmis stengiamės išlikti šaunūs kitų akyse. Tik kažkaip kasdien ir savo gyvenimuos, ir viešojoj erdvėj matom krūvas pavyzdžių, kuomet žmonės, nuveikę kažką nelabai šaunaus, devynis kartus iš dešimties nutaria pabrukt uodegą ir įsijungę kiaulės akis savo kaltę neigt. Kaltas ne aš, kalti kiti, kaltos aplinkybės, aš gal iš dalies kaltas, bet nepilnai, ir šiaip nereikėtų šitos diskusijos, jei nieks mano negerystės prigavęs nebūtų. Jei negerystės nieks neprigavo, jos kaip ir nebuvo. Ir šiaip, kam čia apie neigiamas patirtis kalbėt, only good vibes.

Pardaviau savo nuomonę? Ne, nepardaviau, nieko čia nebuvo. Nu gerai, gal ir buvo, bet čia pirmas kartas ir dabar aš iš reikalo atsiprašysiu ir apsimesim, kad nieko čia nebuvo. Užtaisiau ne savo žmonai vaiką? Nieko čia nebuvo. Nu gerai, gal kažkas ir buvo, bet ji tą vaiką labiau kaip ir sau užsistatė. Lindau prie moterų, kurios to lindimo nepageidavo? Niekur aš nelindau, pačios lindo, klyno reikalai – nieko stebuklingo. Dainuoju apie kalę, kuri nieko verta? Betgi kraujo duodu ir kitus raginu duot, tai dainuosiu sau toliau, jūs čia patys problemą susikūrėt, mano meno nesuprantat. Ir taip toliau.

Ir gyvenime taip pat. Kitų problemos nėra mano problemos, nors ir per mane jos prasidėjo. Kol manęs jos tiesiogiai neliečia jos nėra mano problemos.

Gyveni gyvenimą, nusvyli, niekuo nebepasitiki, o tada, po kelių gerųjų patirčių vėl rūku užsitraukia akys ir patiki, kad žmonės iš esmės yra geri. Iki kito karto.

Ar žmonės, jus nuvylę galvoja apie tai, kaip šūdinai pasielgė ir suka galvoje tą pačią plokštelę bandydami susivokti, kodėl taip nutiko? Ar bando rimtai pažvelgt į situacijas, jas išnagrinėt ir sugalvot, kaip elgtis, kad žala būtų atstatyta? Bent pakalbėt apie tai. Man dažnai atrodo, kad ne. Viskas, kas buvo, jau praeity ir jei tu dėl to parinies, tai tavo bėda, ne mano. Taip ir traukiasi draugų ratas, taip ir pareina supratimas, kad vis tiek vieną dieną liksi vienas, nes iš tų žmonių, su kuriais bendrauji,  tokių, kuriais iš tikro pasitiki, pasilieka vis mažiau.

Visais laikais buvo madingas pakoučinimas „Būk kietas“. Jau vėliau nesyk teko girdėti, kaip žmonės būna koučinami niekad neatsiprašinėt. Nes atsiprašydamas atrodai silpnas. Silpnu atrodyt gi lieva, krenta blizgučiai iš karūnos. Nebūk silpnas, nes galvos, kad lochas ir galės stumdyt. Baisios tokios perspektyvos. Venk klaidų, nedaryk klaidų, o jei jau padarei, pridenk jas, gal nieks nepastebės. Prisipažinsi viešai, nebebūsi kietas, minkštas pasirodysi ir toks ir liksi visiems laikams.

Ir turim pulkus žmonių, kurie nepaveža to jiems nuolat keliamo reikalavimo išlikt stipriais, o vakarais akis nuleidę mina takus pas psichoterapeutus. Arba, kur kas dažniau, į barą, į klubą, tolyn nuo savęs. Kiti ant mylimų atsigriebia, būna stiprūs, rankos tvirtos, smūgiai taiklūs.

Ir aš iš tikro tai net nežinau. Gal be atsakomybės jausmo ir kai nepaisai kitų interesų iš tikro gyvent lengviau. Ir be reikalo kitiems keliu tokius pat aukštus reikalavimus kaip sau. Gal iš tikro reiktų dėt ant visko ir paisyt tik savęs?

Galbūt. Ir vis dėlto, man pats gražiausias žmogus, kuris yra pakankamai stiprus gebėjimu prisiimti atsakomybę už ne visada teisingus ėjimus ir už klaidas. Žmogus, kuris renkasi ne lengviausią, o tą kelią, kuriuo nuėjęs jausis sąžiningas prieš kitus ir, svarbiausia, prieš save.

Noriu, kad arogancija nebūtų madinga, noriu, kad prisidirbę žmonės, ir aš, ir tu, ir tie kiti, prisiimtų atsakomybę, tuo pačiu ir kitiems parodydami, kad tai ne taip jau ir baisu, kaip gali atrodyt. Noriu, kad nebijotumėm būti tikri, nors ir kartais ne tokie gražūs.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

1 Komentaras

Apie nenutylėjimus

Man dažnai sako, kad mėgstu išsišokti. Ne išvaizda, ne klyksmais perdėtai guvių kompanijų apsupty, o tuo, kaip kartais bendrauju su žmonėmis. Išsišokimu paprastai vadina mano tiems žmonėms užduodamus klausimus, išsakomą nuomonę, tiesmuką ir pernelyg neredaguotą.

Bet taip jau yra. Jei man kas įdomu, visada, na, beveik visada ir paklausiu apie tuos dalykus, kurie masina mano susidomėjimą. Kartais manoji intuicija tokia smarki, kad tiesiog negaliu nesužinot, ar ji nemeluoja. Jei kas gražu, kalbu apie tai su viltim, kad padrąsintas grožis gali skleistis ir nebepradingt.

Matot, kai klausimus adresuoji tiesiai tiems, kurie domina, nebereikia spėliot, kurt sąmokslo teorijų ar tikėt kitų sukurtomis jomis.

Tai, kad drįstu pradėti kalbą ar klausti apie visuotinai dažnai nutylimus reikalus, žmones stebina. Juk paprastai esam pratę nutylėt, pabūt santūriai, pasilaikyt sau. Juos tai ne tik stebina, bet ir glumina.

Gaunu bart iš santūresniųjų už tai, kaip gi aš drįstu, kaip taip galima. Garsiai ištart neliečiamus vardus, veiksmažodžius, daiktavardžius, būdvardžius ir kartais keiksmažodžius. Kalbint, regis, neprakalbinamus, girt tuos, kas nėra įpratę būti giriami, kviest nepakviestus, provokuot užsidengusius. Pasakyt, kad matau nerimą jų akyse, kad noriu žinoti, ar ir kaip galiu padėti, girt ne tik už vizualų akivaizdų grožį, bet ir gerą širdį, už protą, kartais už entuziazmą, už juoką, net pasirinkimus.

Kartais taip smarkiai susižaviu, kad mano pagyros net gali priversti jaustis nepatogiai. Ypač kokį nepalepintą lietuvį su savo šviesia, niekeno anksčiau neglostyta galva. Giriu garsiai, be sušvelninimų, be santūrumo, tiesiai beriu į akis. Kartais nesupranta.

O jei kas žeidžia ir gelia, prabilt apie tai ne ką mažiau svarbu. Galima klaust, kai neaišku, kai nežinai, bet nori žinot, nepažįsti, bet trokšti pažint.

Dar man sako, kad, šviežiai iškritę mano netikėti klausimai kartais užkabina jautrias vietas. Apsilanko ten, kur dar niekam nebuvo leista užsukti, priverčia jaustis nepatogiai ir mąstyti bent keletu žingsnių toliau negu planuota. Ir kartais tie klausimai išjudina tai, kas seniai buvo apleista ir palikta merdėti.

Būna, taip smarkiai pašokdina, kad ir kelias dienas ar savaites trukęs irzulys vėliau išsiverčia į tikrus planus ir sprendimus veikti. Ir nebūtinai visada tai aiškiai suvokiant.

Man dažnai atrodo, kad žmonės manęs nemėgsta. Kad su savo esybe iškrentu iš konteksto ir drumsčiu jų stingdančią ramumą. Ieškau erdvės mest iššūkiams, kur jų nieks nesitikėjo. Gal ir klystu. O gal ir ne. Laikui bėgant vis dažniau pavyksta prisiminti, kad tiesa yra tik tai, kuo mes tikim. Ar pasirenkam tikėt.

Ne viskas viskas sukasi apie kiekvieno mūsų atskirą visatą, kurioje mes patys atrodom sau tokie reikšmingi. Kitų visatose tos vietos ir reikšmės dažniausiai visgi turim mažiau negu norim ar kaip tik bijom. Visi ir kiekvienas vis į save, apie save. Tik savos paprastai svarbios kliūtys, nuo savų pagirių skauda savą galvą ir nerimai kankina tik savi. Ir šiame tekste daugiau nei dešimt sykių paminėta “aš”, “mano”, “man” ir “savo”. Kol aš kalbu apie save, tau skauda savo.

Ir viskas tiktai mūsų galvose ir tik dar truputį išorėje. Kaskart kai tau baisu dėl triukšmo, kuris kils pajudinus apleistus ir ilgai neliestus vidaus sąstatus, prisimink, kad kaip greit tas triukšmas suskambės, taip greit išsisklaidys, užsimirš, išeis iš mados greičiau nei spėsi sužiūrėt. Tik meilė liks.

Galvok apie meilę, kai jos nebelieka,
naktim ir dienom apie meilę galvok –

Kai eina mirtis, kaip katė abejinga,
ir plyšta palaikė skarelė vilties,
galvok apie meilę. Kai viskas nusninga,
išbyra, supūva – ji lieka vis tiek.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

Palikite komentarą