„…kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“ (U. Barauskaitė „Dešimt“)
Suvokus, kad jau gali gauti, tai ko, norėjai, tas baisus norėjimas ima ir smarkiai sumažėja. Ir visada visada stabteli ir ryškiai pamatai, kaip atrodo ir vysta aukščiausiame taške įsižiebęs noras, virstantis į įtikimą realybę.
Štai todėl visas pasaulis ir vaikosi kažką geresnio, tą kažką, ko gauti, ačiū Dievui, niekada, tubūt ir nepavyks. Neišvaizdūs berniukai nori gražių mergaičių, neišvaizdžios mergaitės nori gražių berniukų, kai gražių mergaičių nori gražūs berniukai, gražios mergaitės užsinori negražių berniukų, bet tada jie jau supranta, kad tų gražių mergaičių nebenori, nes jos jau nori jų ir jau nebeįdomu. Ir taip toliau.
Nepasiekiamumas – visų laikų patraukliausia, ant žemės guldanti savybė. Tiek daiktų, tiek žmonių, tiek pojūčių. Galėjimas gauti – atstumiantis ir pigus. Galimybė galėti, bet atsisakyti – irgi savotiškai įdomus jausmas. Kai į pasimatymą pakviečia tas, kas nori, kad pakviestų, į tą pasimatymą jau nebe taip ir nori. Kai noras priartėja prie išsipildymo, jis žūva. Kai jūsų atstumtasis eina į pasimatymą, bet jau ne su jumis, jo patrauklumas išauga maždaug dešimt kartų.
Apvytusio išpildomo noro taisyklė galioja ir išsvajotoms meilėms, ir į Lietuvą gal šeštą kartą atvykstantiems Gus Gus‘ams, ir brandams, kurių kadaise Lietuvoje nė sapnavęs nebūtum, ir jūsų ištiesintiems arba sugarbanotiems plaukams, ir svajonių mašinoms, ir devyniems geriems vakarėliams Vilniuje per vieną vakarą, ir visiems kviestiniams pietums, į kuriuos nenueisit.
Skaniausios uogos – tos, neparagautos. Nes mums niekada nereikia to, ką galim gauti.
