Pirmyn į turinį

Kategorija: Filmai

Įkelta 2010 21 spalio

Literatūrinis rojus, šaltis ir rūkaliai

Šiandien dalyvavau paskaitoje pavadinimu (Un)reliable Narration. Iš pirmo žvilgsnio skamba (atrodo?) visai neįspūdingai, bet po paskaitos išskridau kaip ant sparnų. O dėstytojas! Oooo. Sakiau gi, kad patinka protingi vyrai. Jauni protingi vyrai. Jauni patrauklūs protingi vyrai patinka labiausiai. O tekstai! Peržvelgiu kurso programą ir atrodo, kad patekau į literatūrinį rojų. Nabokovas, C. Palahniuk, Poe… (Pernai per literatūros paskaitą buvo galima pasirinkti – arba pristatinėji kažką iš Sąrašo, arba pasirenki, ką nori. Grupiokai pasirinko Fight Club. Mūsų Nuostabioji doc. dr. (!!!) dėstytoja po prezentacijos pasakė, jog pirmą kartą girdi apie šią knygą ir nemano, kad studentams derėtų pristatinėti tokį šlamštą (!!!), kad čia visai bevertė literatūra ir apskirtai, ką jūs sau manot. Galvojau, išgriūsiu. Doc. Dr.! Bliatt! Pas ją už egzus niekas negauna daugiau nei 8, nesvarbu, kaip tobulai atsako į klausimus. Kaip aš nekenčiu tokių nelaimingų nepatenkintų moteriškių, ir išvis!..) Dar įdomiau, kad narration nagrinėjimui naudojami ir filmai – Donnie Darko, Memento, Lynčas ir kiti. Taigi čia pasaka! Aš, pavyzdžiui, kadangi skaityt ne visada moku, darysiu research‘ą ir prezentaciją apie The Others. Jei taip ir toliau, tikrai pradėsiu mėgti universitetą.

Aj, tiesa. Chebra, nu gi meskit rūkyt, visai nebemadinga, negražu ir nekvepia. Kamon. Dar negražiau, kai braunies per minią ir pučia tau į veidą dūmus arba turi visaip sukiotis, kad nepasigautum iš cigariuko į paltą/kūną/veidą.

Nusipirkau bilietus šventėms į Lietuvą. Taip jau gausis, kad naujaką čia, in Berlin. O ryt eisiu pirkti visokių šildančių daiktų – tokių, kaip kepurė, pirštinės, paltas. Jau nebe tas amžius, kai dėl grožio galima kentėt. Niaa.

Pažįstamas įdėjo šitą foto, tikiuos, nesupyks, jei nugvelbsiu trumpam. Man gražu. (Tik, gaila, kažko rezoliucija išsikraipė.) Fone galėtų grot Yonderboy – All We Go to Hell (varnos!).

2 Komentarai
Įkelta 2010 9 rugsėjo

Filmai, savianalizė ir ruduo

Aš dar ne Lietuvoj, o jau pradeda užknist visi kašio entuziastai. Maždaug kas antras postina, kaip jiems faina, kaip čia visi pavaro, o aš realiai net nežinau, kas per žaidimai vyksta ir žinot nenoriu. Na ir šiaip, man atrodo, tie, kam įdomu, ramiausiai gali viską susiguglint ir susižinot ir be fb draugyčių pagalbos.

Kątik pažiūrėjau The Ghostwriter. Ir kaip visada, aš, blondinė, nepagavau galo. Filmo žiūrėjimo procesas – vienas malonumas, bet nedaeina finale man tie mindfuck‘ai. Taip jau buvo su Shutter Island (trys draugai po pusvalandį man aiškino, kaip ten viskas iš tikro buvo) ir tuo pačiu Inception (kurį ubergudrūs lietuviai sugebėjo išverst Pradžia (p…..c  nesikeikiant)). Na, bent jau galas nesugadino viso filmo, kaip kad nutiko su kitu Polanskio fainu (neskaitant pabaigos) darbu – The Ninth Gate. Taip taip, aš šį vasaros sezoną peržiūrėjau daugiau filmų, nei per visą gyvenimą, turbūt. Dabar neapsisprendžiu, ar griebt L. A. Confidential ar Talk to Her. O gal išvis nert į Ally Mcbeal ketvirtą sezoną. Nes The O. C. (naujas žostkas kablys, prieš kurį net Gossip Girl nublanksta) serijos, kurių dar nemačiau, dar neatsisiuntė ir neatsisiųs, kol negrįšiu namo, kur internetas ne per usb, kaip čia.

O šiandien turėjau labai fainą pokalbį apie moralę, reputaciją ir public opinion bei common sense, kuris dar labiau man galvą sujaukė, nei ši buvo susivėlus iki šiol. Nieko neveikiu, tai visokiom savianalizėm užsiimu. Bet jau nebe ilgai!


Groja Macy Gray – Try

Palikite komentarą
Įkelta 2010 26 liepos

Serialų pasaulyje

Dabar daug lyja, šalta, todėl rečiau lendu žmonėtis ir mieliau lendu po kaldra žiūrėt serialų. Prašom neburnoti, man atostogos, kaip noriu, taip tinginiauju. Man šitaip geriau nei paplūdimy svilintis (nors kartais, jei su kokia gera knyga, tai nieko, ale kad neišėjo nieko pasiimti iš bibliotekos trims mėnesiams, o šlamšto skaityt nesinori). Taigi, skelbiu savo visų laikų mylimiausių serialų sąrašiuką, gal ko būsit nematę, gal ką įdomaus atrasit. Sąraše viskas atsitintine tvarka, negaliu išskirti geriausio, juolab, kad sunku lyginti dramą su humoru.

· Gossip Girl (nes man patinka gražios šmutkės, glamūras ir Sebastian Stan bei Ed Westwick (šitas tai visoms patinka));

· Californication (grupiokai sakė, kad niekalas – neva per daug ten geria ir per daug sekso, neva gyvenime taip nebūna. Kadangi mano aplinkoj būna, tai man ir patinka. Tobulai išlanktytos nepatogios absurdo situacijos);

· Friends (nes ir prieš dešimt metų ir dabar klykiu iš juoko, nes jis tikrai labai jaukus);

· How I Met Your Mother (iš pradžių nepatiko ir net labai, bet po 7 serijos taip užkabino, kad net pusryčiaudama žiūrėdavau. Kūrėjai labai moka išnagrinėti kasdienius psichologinisu aspektus, kuriuos anksčiau irgi pastebėdavau, bet niekad neįsigilinau);

· Nip Tuck (vėlgi glamūras, tik čia toks labiau adult ir daugiau įtampos. Taip pat sunku nustoti žiūrėti, nes kiekviena serija intriguoja iki beprotybės, tik paskutiniam sezone jau šiek tiek per daug užsimelodramino);

· One Tree Hill (nes aš esu moteris ir man patinka visokie apie jausmus, būna, kad čia net kokia ašarą išspaudžiu);

· Parks and Recreation (šių metų atradimas, visiškas pure gold. Pradžioj clumsy, bet vėliau neįmanoma nežvengt susirietus. Net sunku patikėti, kaip talentingai pateiktas toks nesveikai subtilus ir geras humoras. Rekomenduoju nenormaliai, turiu dar kelias serijas neperžiūrėtas, bus labai liūdna, kai pabaigsiu);

· My Name is Earl (ilgainiui pabosta, bet įkvepia optimizmo, taip pat yra gero skanaus humoro perliukų);

· Spaced (neseniai pradėjau, bet, manau, tikrai viską pažiūrėsiu. Nesveikas nurautas humoras.);

· Ally McBeal (skanus subtilus suaugėliškas humoras, kartais perdaug melodramatiško smulkmeniškumo);

· Joey (po Friends labai trūko kažko tokio. Aišku, čia žymiai prastesnis variantas, bet Adam Goldberg antrame sezone viską išgelbėja);

· South Park (komentarų, man atrodo, nereikia);

· Sex and the City (vėl šmutkės, glamūras, seksas ir visokie kitokie moteriški dalykėliai)

Dar bandžiau žiūrėti Weeds, True Blood, Six Feet Under, Family Guy, Skins, bet neužkabino. Bandau žiūrėti Mad Men, dar neaišku, ar užkabins, kolkas nieko, geras stiliukas. Dar reikėtų kada skirti laiko peržiūrėti Simpsonus, bet man sunku su multikais.

Labiausiai žiūrėdama serialus nemėgstu, kai rodo sapnus arba prisiminimus. Tuomet akivaizdu, kad kūrėjai nebeišmano, ką dar rodyti. Šiaip serialai man patinka žymiai labiau nei filmai. Yra keletas aktorių, kuriuos tiesiog dievinu už nerealiai juokingus antraplanius personažus. Tai – Adam Goldberg iš Friends ir Joey, Giovanni Ribisi iš My Name is Earl ir Friends, Aziz Ansari iš Parks and Recreation ir Evan Handler iš Sex and the City bei Californication.

3 Komentarai
Įkelta 2010 29 birželio

Jūsų pasąmonės negalios

Niekas neina per nervus labiau nei klaiki europynhitreidijo stailo muzika, kurią, nori tu to ar nenori, esi priverstas girdėt kaiminystėj, autobuse, kavinėj, kitoj viešoj vietoj, o šiandien jau ir ofise. Kamon, žmonės, edukuokitės ant muzikos, nes aš tikrai atpilsiu. Arba bent jau nekiškit savo brūdo bent jau darbo vietoj.

Vakar į rankas pakliuvo skaitalas magišku ir daug žadančiu pavadinimu – Jūsų Pasąmonės Galia. Turinyje – milijonas skilčių, bet perskaičiau tik įvadą ir iškart ėjau prie reikalo – 198p. Kaip prisivilioti idealų vyrą. O stebukle, šia tema tik pora puslapių. “Kreipkitės į savo pasąmonę ir sakykite jai: į mano gyvenimą ateina doras, nuoširdus, ištikimas, patikimas, ramus, laimingas ir turtingas vyras.<…> Būkite pasirengusi priimti meilės dovaną, kuria jums įteiks jūsų pasąmonė.“ Seriously? Čia gal neoficiali kokios sektos, kurios dievulis – pasąmonė, biblija? Kartoji maldelę ir krištoliniai vyrai plaukia pas tave? Kamon. Maldelių prikalbėta milijonai ir ne tik šia tema, bet pas mane ir toliau plaukia arba užimti arba nesveiki arba gėjai. Žinai, nepagailėsiu šokoladinio medalio jei man parodysi žmogų, nebūtinai kandidatą į antros pusės titulą, tiesiog tokį mirtingąjį, kuris apskritai turėtų visas šias savybes. Ir šiaip, visa ši knyga atrodo toks briedas, kokių reta. Bet visgi labai populiari. Na, gal ir džiugu, kad suaugę žmonės dar pasakom tiki.

Nauja manija – filmų soundtrackai. Prasidėjo nuo Amelijos. Iš esmės aš nelabai mėgstu filmus, pažiūriu kokius du į mėnesį (maaaximum). Bet atradau, kad filmų garso takeliai – tikras gėris. So far atsisiunčiau Pulp Fiction, Virgin Suicides, Ocean‘s 11, Fight Club, The Royal Tenenbaums ir 24 Hour Party People track‘us bei, neišvengiamai, viską, kas tik yra skambėję geriausiam seriale ever – Nip Tuck. Kaip mane tai džiugina. Ak.
Beje, visi vietiniai, spėliodami mano tautybę vardija tokius variantus: Montenegro, Brazilija, Portugalija, Urugvajus. Taip, aš tikrai primenu tipinę šiltųjų kraštų gazelę juodom garbanom. Tikrai tikrai.

Noriu vodkės ir reivo. Juodai.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 25 birželio

13-oji diena: Avelių tylėjimas ir kita mišrainė

Šiek tiek skaičių ir faktų:

Pažiūrėti filmai – 2 – ”99 francs”, “Berlin Calling”
Žiūrimi serialai – 3 – “Joey”, “True Blood”, “Parks and Recreation”
Svoris – minus 3,5kg
Alkoholis – itin mažai, nes nesinori
Rūkalai – tuoj bus metai, kaip 0
Aplankyta parkų – 2 (Stadpark ir kitas, kuriame stovi 2 nepajudinami bunkeriai) bei 1 nykokas botanikos sodas
Muzika – Amelijos iš Monmarto, Pulp Fiction ir Virgin Suicides sountrack’ai
Naujai atrasta sena laimė – žiūrinėt Yvan Rodic ir kitų fashion guru blogus

Vasara įsibėgėja, lietūs pagaliau liovėsi, matyt, prasidės ilgesnės ir tolimesnės išvykos ir bus pamatyta daugiau ir įvairesnių vietų. (so far labiausiai visgi vilioja Mariahilfer Strasse su savo ultraplačia shopping‘o pasiūla (vienoj gatvėj 3 H&M‘ai!). Namų neilgu, ilgu kaikurių žmonių, su kuriais čia viskas būtų visai kitaip. Na, bet stengiuos negalvot ir išpešt viską, kas įmanoma, iš to, ką turim dabar. Išties, tam tikra prasme čia taip gerai, kad net nupurto pagalvojus, kaip reikės grįžti į dulkėtą Vilnių (o dar baisiau – Panevėžį), kur viskas per brangu in comparison to Lithuanian salaries, žmonės ne tokie mandagūs, kokie galėtų būti ir nematai tiek to teisingo stailo, kiek čia. Aišku, Vilnius turi savų pliusų – Vilniuj yra, kur šėlt iki paryčių ir tie paryčiai yra 7 – 9val ryto, o ne 3 – 4, kaip čia, marketai dirba sekmadieniais ir ilgiau, nes man, pelėdai, patogiausia shoppintis nuo 20val vakaro. Bet, faktas, kad tokia tvarka, kokia yra čia, labiau tausoja žmones (more or less), todėl ir dėl to per daug burnotis nederėtų.

Darbe, kurį oficialiai vadiname praktika, vieni vėjai, kaip sako mano tėtis (suprask, nesąmonių muziejus), bet perdaug neaikčioju, nes jau pripratau, kad man taip jau būna ir būna dažnai (absurdo teatro situacijos gyvenime). Užtat kolegos vaikšto išsižioję, nesuvokdami, kaip vadovas į ofisą gali atsivilkti savo 4 šunis, visą laiką valgyt šnekėdamas ir vaidint, kad sunkiai dirba rimtą darbą. O aš tuo tarpu vaikštau išsižiojus matydama, kad šventas lietuviškas bruožas kuklintis kiekvienam žingsny ir vaizduot besąlygišką nuolankumą vis dar gyvas kai kuriuose žmonėse ir sėkmingai laikomas normaliu reiškiniu. Niekas pirmas neis prisistatyt, niekas nieko nepakomentuos, nieko nesiims, nes nedrąsu. At the moment sėdžiu neva oficialiam susitikime su slovėnais, rašau susitikimo protokolą. Mmm. Niekas nesiėmė šio darbo, nes labai sunku. Taip sunku, kad net spėju parašyt blogą. Na, nevermind. Svarbiausia, kad šiandien mes jau varom į nacionalinį festą klausyt pačio Billy Idol .

Šiek tiek vaizdų iš mano muilinės

Palikite komentarą