Pirmyn į turinį

Žyma: klaidos

Chebra, nebūkim krevetės

Kol esam visi jauni, tvirti, žvalūs ir sveiki, niekam nesinori kalbėti sveikatos temomis, kaip kokiems diedukams. Tik kad, deja, visgi nesam tokie jau tvirti, žvalūs ir sveiki, kaip norėtųsi ar galėtumėm būti. Bent jau ne toli gražu visi. Bet, kol dar esam palyginus jauni, yra laiko ir vietos imtis veiksmų, kad toji senatvė į mūsų kūnus ateitų vėliau negu anksčiau.

Palikite komentarą

Pakalbėkim apie kalbą

Anądien feisbuke paskelbiau tokį postą.

14632556_10210868472414713_1626540839_o

Apie tai parašiau todėl, kad šitokį klaidingą parašymą matau taip dažnai, jog anksčiau net sudvejojau savimi ir sykį netgi ėmiau ir panaudojau „neesu“, nes nu rimtai pradėjau galvoti, kad gal ir reikia taip rašyti, o aš visą gyvenimą gyvenau mele. Tada, aišku, gavau baisiai bart nuo redaktorės ir man aiškiai paaiškėjo, kad ši klaida taip smarkiai paplitusi, jog vat imi ir pradedi abejoti savo žiniomis.

Aišku, niekas nenurungs kitos nežmoniškai išvešėjusios ir visur paplitusios klaidos – perdėto valandų trumpinio h naudojimo. Trumpinys h neturėtų būti naudojamas tada, kai kalbama apie laiką, kai nurodoma, kada kažkas vyks ar kada susitinkama, jis turėtų būti naudojamas tada, kai kalbame apie valandų kiekį. Pavyzdžiui, „Marius iš taško A į tašką B keliavo 7 h.“ Kai nurodomas renginio laikas, reikėtų vartoti val., pvz., „Koncerto pradžia – 17 val.“, arba „Susitinkame 19 val.“ Aš žinau, kad gal ir nepatikėsite manimi, bet galite paklausti lietuvių kalbos specialistų ir jie jums pasakys tą patį.

Šias klaidas dažniausiai daro ne tik visiški beraščiai, bet ir gana taisyklingai lietuviškai rašantys žmonės, todėl tiesiog draugiškai norisi jiems pasakyti, kaip reikėtų rašyti iš tikro. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kai kas nors man pasako, jei darau kokią klaidą.

Nemažai dirbu su tekstais, todėl taisykles, manau, išmanau visai neblogai, tačiau iki tobulumo dar tikrai toli. Kadaise nežinojau, kad rūbą reikėtų keisti drabužiu, kontraktąsutartimi, lazanijąlakštinių apkepu (šitas crazy), iki šiol dažnai kažko nežinau, bet, laimė (ne laimei, žinokit), yra žmonių, kurie padeda savo konsultacijomis, jei VLKK jau nebepadeda (paprasčiausiai būna taip, kad net nežinau, kaip gūglinti, kad rasčiau atsakymus). Kai dirbu, visoms klaidoms sužiūrėti skiriu gana daug dėmesio, o tuos mano tekstus vėliau peržiūri dar ir redaktoriai.

Labai dažnai, dirbdama su tekstais, pradedu galvoti, kad neišmanau visiškai nieko ir jaučiuosi it pirmokė, stovėdama prie lentos, kurioje jai reikia išspręsti dvyliktos klasės matematikos užduotį. Ir taip, tikrai, kaip ir nemažai kitų žmonių manau, kad VLKK taisyklės kartais būna per griežtos, o siūlomi vartoti žodžiai nesąmoningi. Taip pat man taisyklingojoje lietuvių kalboje dažnai trūksta žodžių. Man trūksta žodžių, kurie tiksliai perteiktų angliškų žodžių ir išsireiškimų – awkward, weird, typo, uncanny, scroll, chill ir dar daugybės prasmę, arba pakankamai tiksliai atitiktų netaisyklinguosius ir draustinuosius – ankiek (ant kiek gal, kadangi netaisyklingas, tai neaišku ir kaip rašos), visi veiksmažodžiai su priešdėliu da-, fainas ir daug kitų.

Turbūt sutiksite, kad nei anglų, nei lietuvių kalboje pakankamai stipraus atitikmens rusiškam žodžiui razliubit tikrai nerasit.

Bet jūs nė neįsivaizduojat (nors jei skaitot, tai įsivaizduojat), kaip vadžias atleidžiu rašydama blogą, kažką postindama feisbuke arba tiesiog kalbėdama. Kaip man patinka visokie nesąmoningi žodeliai žodelyčiai, frazės ir frazelės, kalbiniai išsidirbinėjimai. Kaip man patinka marijampoliečių ir radviliškiečių tarmės, kaip man kartais gražu klausytis, kai žmonės šneka panevėžietiškai, su visais narveliais, raganėjimais ir kirčiais ne visai vietoj. Anksčiau tos tarmės man atrodydavo kiek komiškai, o dabar skamba gražiai.

tumblr_oesln0ezss1sjc5sqo1_500

Man, žinokit, patinka visokie skoliniai (dažnai juos vartodama smarkiai šypsausi, kad žmonės suprastų, jog žinau, kad toks žodis nevartotinas, o pasirenkamas for fun), patinka vartoti, kartais net perdėtai, deminutyvus, sakyti renginukas, vaikinukas, Andriuks, Pauliuks, piam, šiam, kartais, tikiuosi, ne per dažnai, į kalbą įterpiu ir angliškas frazes, nes trūksta lietuviškų.

Mano supratimu, egzistuoja kelių rūšių klaidos. Kartais žmonės klaidas daro todėl, kad nežino, kaip reikia rašyti tam tikrus žodžius, dažnai dėl to, kad rašytinę kalbą vartoja retai, skaito ne tiek jau ir daug. Kartais todėl, kad jie neišmano kalbos kultūros taisyklių, kurioms mokyklose šiais laikais skiriama labai mažai dėmesio.

Yra žmonių, kurie specialiai išsikalinėja ir rašo kosTmosas, dariti, ira, matiti, pastaruoju metu labai daug kas rašo ačiŲ, nes toks išsikalinėjimas yra tam tikra atskira išraiškos forma.

Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie rašo daigtas, atspauzdinti, dauk, pasenusei naujienai, akinei ir dar daug visko jie rašo.

Pasikartosiu, daug dirbu su kalba, tačiau esu ganėtinai tolerantiška klaidoms, juk kam nepasitaiko. Ypač atlaidi esu klaidoms, kurias žmonės daro susirašinėdami su tavimi chate, manęs visiškai neerzina tos klaidos, kurias lietuviškai daro žmonės, kurie užaugo šeimoje naudodami rusų ar lenkų kalbą, arba ilgai nebegyvena Lietuvoje (žinoma, tie emigrantai, kurie po trijų mėnesių Airijoj jau šneka su akcentu ir nebesurezga sakinio gimtąja kalba yra atskira debilų rūšis) ir, aišku, tos, kurias lietuvaičiai daro rašydami angliškai. Taip, būtų nuostabu, jei visi rašytų nepriekaištingai ir išties derėtų siekti taip rašyti, tačiau man truputį per piktai atrodo šaižus tyčiojimasis iš darančiųjų klaidas.

Žinot, pažįstu ne vieną žmogų, su kuriuo viskas tvarkoje ir kuris daro klaidas rašydamas, tačiau tai nereiškia, kad jis kažkoks valstybės priešas ir yra priimtina išsitraukti jo rašytą skelbimą ir viešai vadinti jį debilu ar analfabetu. Jūs nustebtumėte, kiek jūsų pažįstamų ir giminaičių galėtų pridaryti klaidų, jei išeitų į viešumą, bet, ko gero, nebūtų labai juokinga, jei jų foto puikuotųsi visur internete viešai pašaipai.

Toks humoras pastaruoju metu yra gana dažnas, tad tenoriu pasakyti, kad piktas, tiesmukas žmogaus murkdymas purvuos ir skambus išsidarkymas yra žemoka juoko forma, kurios, man regis, griebiamasi tada, kai jau nebėra ką pasakyti. Kai paimama kažkieno netyčia be privatumo nustatymų viešai publikuota asmeninė foto, su mielu prierašu, kad ir su klaidomis, ir be atvangos platinama internete grubiai darkantis iš žmonių, vadinant juos beraščiais, yra toji piktoji forma, apie kurią kalbu. O tai, kad randama laiko užsiimti kapstymusi ir ieškojimu, prie ko prikibti, aiškiai parodo, jog tam tikri žmonės laiko turi tiesiog per daug. Tie žmonės su visom tom savo klaidom, tegul jie tik rašo, berašydami gal prakus ir išmoks.

Ar žinote, kodėl lietuvaičiams taip sunku kalbėti angliškai? Manau, kad egzistuoja dvi pagrindinės priežastys: 1) mokykloje kalbėjimui mokantis visų užsienio kalbų, ne tik anglų, skiriama smarkiai per mažai laiko; 2) esame perfekcionistų tauta, tad ne vienas iš mūsų labai gėdijamės kalbėti, nes bijome, kad suklysim. Labai gali būti, kad iš mūsų kažkas kažkada yra pasijuokęs dėl to, kaip kalbame, tad esam įsivarę daug kompleksų ir bijom, kad iš mūsų ir vėl juoksis. Ir aš, iš jūs esam sutikę daugybę užsieniečių, kurie kalba kaip išeina, bet nebijo ir nekvaršina sau galvos dėl klaidų, todėl toliau tobulėja, nes juk practice makes it perfect. Aš nesakau, kad netaisyklingai kalbėti yra gerai ar sveikintina, tik sakau, kad nereikia, tikrai nereikia tyčiotis iš darančiųjų klaidas.

11010630_10152829011126439_5547787221476451391_n

Typos (kai klaviatūra įvedinėjate tekstą ir netyčia ne taip parašote žodį) yra, mano nuomone, visiškai suprantamas human error. Jos yra visiškai atleistina ir normalu, ypač, jei žmogus rašo telefonu, turi skubėti ir neturi galimybės pasitikrinti. Net ir rašant rimtesnius tekstus jų pasitaiko. Man dažnai būna taip, kad ir kelintą kartą atidžiai skaitydama savo rašytą tekstą jau tiesiog nebepamatau klaidų, tad jį prašau perskaityti ką nors kitą arba tikrinu kitaip.

Jei kokiame asmeniniame įraše, kurį matys nedidelis ratas žmonių, pasitaiko viena kita klaida, gal ir nieko baisaus, betgi ne taip jau ir sudėtinga tų klaidų išvengti. Aišku, yra tokių, kuriems nusispjaut, paliko jie tų klaidų, ar ne, tačiau, yra tokių, kurie paprasčiausiai nežino, kaip pasitikrinti, ar nesuklydo.

Anksčiau taip nedarydavau, nes tiesiog nežinojau apie tokį variantą, bet dabar visus savo ir anglų, ir lietuvių kalbomis parašytus tekstus pasitikrinu labai paprastai. Nukopijuoju tekstą, įmetu į gmail naujo laiško langą ir paspaudžiu Tikrinti rašybą. Galima pasirinkti, kokios kalbos klaidų ieškoti. Veikia beveik puikiai, tik, kai tikrinama lietuvių kalba, kaip klaidingi pažymimi dauguma tarptautinių žodžių arba restesni žodžiai. Kad ir kaip ten būtų, toks tikrinimo būdas labai padeda, nes, kaip jau ir sakiau, dažnai būna, kad savą tekstą beskaitant paprasčiausiai nebepavyksta tų klaidų pastebėti.

Visiems linkiu, prieš kažką publikuojant, siunčiant laiškus ar žinutes, perskaityti, ką parašėte, jei vėliau pastebite, kad padarėte klaidą, jei įmanoma – ją pataisyti, draugiškai ir nepiktai taisyti vienas kito klaidas ir siekti rašyti ir kalbėti be klaidų ir lietuviškai, ir angliškai, ir visomis kitomis kalbomis, ir nepulti nurašyti darančiųjų klaidas. Ir jūs juk ne visose srityse viską darot tobulai.

Ar įmanoma kuria nors kalba kalbėti visiškai tobulai? Abejoju. Net lietuviškai dauguma mūsų nekalbame ir nerašome nepriekaištingai. Visiškai ir absoliučiai mokėti anglų kalbą, manau, irgi nėra įmanoma. Kalbų mokymąsi matau kaip nesibaigiančią kelionę, kurios metu vis artėjame prie galutinio tikslo pakeliui patirdami daug nuotykių ir vis tobulėdami, tačiau ar pavyks jį pasiekti? Kaži, bet tai veikiau yra realistiškas, ne pesimistiškas požiūris, padedantis nenusivilti, stengtis, judėti pirmyn, bet ir nebūti pernelyg savikritiškiems, kai kartais kažko nesuprasdami pasijuntame beviltiškai.

 

2 Komentarai

Apie mokesčius, vokiečių kalbą, mažas smulkmenas, netaktiškumą ir Radistus

Aš rašausi, žymiuosi vis apie ką parašyti, bet kai darbas darbą veja, pamatai, kad užrašai kaupias greičiau nei atsiranda progų juos supilt į vieną, o naujienos per naktį tampa senienom. Kaip ten bebūtų, bandau.

Apie SISTEMĄ.

Jei vos valandą prasiknisęs VMI, Ligonių kasų ir pan. puslapiuose randi, kaip tau reikia susimokėti privalomuosius mokesčius, žinok, kad kažkas čia ne taip. Žinok, užtrukai per trumpai ir matyt ta informacija, kurią radai, dar ne ta, kurios tau reikia. Neapsigauk, nes aš apsigavau, tai dabar reikės nueit tiesiai į institucijas ir taisyt klaidas. NES JUK VISKAS NEGALI BŪTI PAAIŠKINTA PAPRASTAI IR SUPRANTAMAI.

Jei kada nors bandėte susitvarkyti biuletenio reikalus per Sodros internetinį puslapį, puikiai suprantate, apie ką aš. Pradėjus knistis ima nuoširdžiai atrodyti, kad sistema sukurta taip, kad žmogus tiesiog pavargtų, pasiduotų ir ranka numotų į tą išmoką, tiek jau to, bent jau nervus pasaugos.

Tikrai nieko prieš neturiu prieš žmones, dirbančius tose institucijose, daug daug prieš turiu prieš tą painiotą, supainiotą, perpintą sistemą, kuri dar ir keičiasi kas kokius tris mėnesius. Kai jau atrodo, kad „Viešpatie, pagaliau atrodo aišku“ sužinai, kad „Oi, čia truputį viskas pasikeitė“.

Čia panašiai kaip ir su Vilniaus viešuoju transportu. Prabėga keli mėnesiai, kol išsitreniruoji save suprasti transporto schemą, kai ją pakeičia, na, arba bent jau profilaktiškai pervadina keletą stotelių. Iki kito pervadinimo. Jei ką, Lukiškių stotelės nebėra, yra Juozo-Tumo Vaižganto. Jei kadaise buvote ne studentas ir turėjote vilniečio kortelę, o dabar, tapęs studentu, norite ją padaryti studentišką, patikėkit manim, taip paprasta nebus. Reikės truputuką pasistengti.

Update. Negaliu patikėti, kad žmogus iš Sodros šiandien, berašant įrašą pats paskambino ir pakonsultavo reikalais, kuriuos tvarkydama ir pasikliaudama savo jėgomis jau spėjau prigrybaut. Sodra gauna nemažą pliusą, bet nu vistiek, why oh why kodėl taip painu. Nu gerai, žinau, kodėl. Tada klausimas, ar dar ilgai taip bus? Tik nereikia pasakoti, kad viskas paprasčiau būti negali, tik nereikia.

Kad gyvenimas būtų dar komplikuotesnis, pradėjau mokytis vokiečių kalbą. Žiūrėsim, kaip čia seksis. Po pirmos pamokos aišku, kad laukia ilga kelionė per kopas. Su aukštakulniais. Išsitepus padus aliejum ir išvoliojus smėly vėl įgrūdus į tuos aukštakulnius. Bet gal kaip nors.

Apie rinkimus.

Nori tu to ar nenori, garsai ir atgarsiai apie rinkimus vienaip ar kitaip vistiek pasiekia, o karts nuo karto ir įtraukia skaityt toliau ir toliau. Zuokas ir co. kaip ir galėtų jau dabar tiesiog patylėt, kad dar labiau nenusišnekėtų, bet kažkaip meistriškai pavyksta vis įsispirt kamuolį į savo komandos vartus. Kaip dar anais metais žemumų žemuma buvo purkštavimas apie Olego Surajevo pasirodymą „Faruose“, taip aną vakarą ponia Agnė kaip dėjo, taip dėjo. Termino „maišyti vaikai“, manau, daug kas dar ilgai nepamirš, o išsisaugoti šitą liapsusą spėjo visi.

Žinau, kad jau pavėlavau su šituo pastebėjimu, bet ar aš viena, prieš pirmą turą išvydusi Socdemų štabą bent pusę minutės galvojau, kad ten vyksta kraujo donorų akcija?

Apie guglinimą.

Šią savaitę sužinojau du dalykus. Kai guglini „Cate Blanchet“, rašo „Did you mean „Cat blanket“?“ O kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.

Apie visuomenę.

Kai sužinai, kad žmogus, kuris tau ir taip truputį juokingas, kolekcionuoja paršiukus (taip, pliušinius, keramikinius, kokius tik nori), ir turi jų mažiausiai 300, tai kažkaip supranti, kad tai yra kažkas tokio.

Apie Radistus.

Jei mano bernas garsiai ant visos Lietuvos rėktų, kad mergina, kuri sveria 56kg ir yra 165cm ūgio yra bačka, man būtų gėda. Ir aš tikrai per teliką nepasakočiau, kad jam mane palikus, nes aš stora, įsivariau krūvą kompleksų ir badavau, o tada jis suprato, kad aš galiu būti graži ir dabar mes esam vat kokie laimingi apsiženiję. Nu bet čia kiekvienam savo. Taip labai savo.

Apie mielas smulkmenas.

Jūs neįsivaizduojat, kaip džiaugėsi draugas atradęs, kad kitas draugas tris metus nešiojo paltą ir nežinojo, kad ten tos kišenės – tai ne imitacija ir tiesiog reikia prasiardyti siūles, kad tos kišenės taptų tikromis kišenėmis. Bet matyt was worth waiting.

Apie sistemą vol.2.

O gal galit paaiškinti, kodėl, kodėl, o kodėl Lofte pametus „žetonėlį“ (kuris yra mažas įlaminuotas (tiksliai nepamenu, ar dar iš viso įlaminuotas) popieriaus gabaliukas) reikia mokėti 9eu? Aš suprantu, jei reiktų gaminti metalinį ženklelį, nu bet popierinį…

Ir šiaip čia.

Jeigu ką, tai rūkymas – ponų išmislas. Alergija – irgi.

Pokalbis prie „Piano Man“ vyrų tualeto:

„-Kiek ten vietų?

-Dvi stovimos, dvi sėdimos.“

***

Kaip gera, kai jau oras šitaip pavasariu kvepia.

Beje, šitas puslaptis ir šitie odiniai dalykai yra labai gerai. Rekomenduoju.

https://www.facebook.com/Bread.Elf

Palikite komentarą

Apie aptarnavimo kultūrą Vilniaus maitinimo įstaigose arba „Gerb.kliente, HOW DARE YOU???” vol.2

Apie nepakartojamą aptarnavimo kultūrą mūsų krašte rašiusi jau esu. Bet aną savaitgalį, matyt, susidėjo visos pilnatys, meteoritų lietūs ir visi horoskopai (nes viskas pasaulyje vyksta tik pagal juos) ir išprovokavo maitinimo įstaigų darbuotojų idiotiškumo kulminaciją (jei čia – dar ne tai, tai tada neduok die).

Šeštadienis, vėlyva popietė.

19:30

Telefonu pleptelėjusi su draugu, kuris gyrėsi skanaujantis tikrą naminį maistą, baisiai užsimaniau kotletuko. Kur dar eiti gardaus, mamos gamintą primenančio kotletuko, jei ne į „Bernelių užeigą“? Išsiruošėm gardžių vėlyvų pietų. Atėjom, salė buvo apytuštė. Priėjus padavėjai, užsisakėm kotletuką ir gėrimus. Norėčiau pabrėžti, kad buvom dviese, pageidavome dviejų gėrimų ir lygiai vieno patiekalo. Mums buvo priminta, kad 21val. prasidės programa, kuri mums kainuos po 5lt. Pažadėjom, kad iki to laiko jau tikrai būsim išėję.

20:00

Prie mūsų prisijungė draugai, priėjusi padavėja džiaugsmingai šūktelėjo „Sveiki, ko dar nemačiau!“ Pagalvojau, nu va, smagu, kažkas geros nuotaikos. Draugams priminė apie 21val. prasidėsiančią programą ir penkis litukus. Draugai užsisakė sriubos ir po antrą patiekalą.

20:15

Atkeliavo draugų sriuba.

20:30

Prasidėjo programa, muzikantas X pasisveikino su publika.

20:40

Atkeliavo draugų patiekalai, padavėjai nueinant paklausiau:

-Manęs netyčia nepamiršot?

Padavėja: … (pauzė) … …Kotletukas buvo?

-Na taip.

Nubėgo. Po 5 min. Nusprendžiau pasidomėti, kas čia dabar bus. Priėjau prie baro, sakau, „Jei reiks laukti, tai žinokit tikrai nelauksiu, esu labai alkana“.

Padavėja: … … …

Tada, renkantis daiktus padavėja vaikščiojo aplink šalia esančius stalus ir žiūrėjo į grindis.

21:00

Keliaujam į „Old Green House“, apie kurį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų, bet niekad nebuvau. Prisėdom prie stalo, prie kurio jau kelias val. sėdėjo draugai.

21:10

Niekas nepriėjo.

21:15

Išėjau ieškoti meniu, neradau, ko paprašyti, todėl nugvelbiau gulėjusį ant stalo.

21:20

Padavėjas atnešė draugų gėrimus. Paklausėm, ar galim užsisakyti, atsakė, kad „tuoj pakvies mūsų mergaitę“.

21:30

„Mūsų mergaitės“ nė padujuj. Pakalbinom kitą mergaitę. Sako, sakykit, ko norėsit. Viską susakius, atskubėjo „mūsų mergaitę“ ir liepė kolegei mest lauk lapelį, nes ji mus jau aptarnaus. „Mūsų mergaitė“ užsirašė užsakymus.

21:37

Grįžta „Mūsų mergaitė“, sako „Oi, pamečiau žinokit jūsų lapelį, ko jūs ten norėjot?“ Vat tada aš pradėjau šypsotis ta plačia plačia-isteriška-manjakiška šypsena, bet ramiai susakiau užsakymą.

21:50

Parėjo gėrimai.

22:00

Parėjo maistas. Tiksliau, duona su sūriu, nes bijojau rizikuoti kažką įmantresnio užsisakinėti, nes skrandis jau ant manęs pyko ir prašė maisto nedelsiant ir jau buvau ganėtinai irzli.

23:40

Padavėja ant savęs užsivertė alaus bokalą.

02:45

Gedimino pr. „Hesburger“ užsisakius mėsainį be sūrio ir mažą Fantą parėjo mėsainis su sūriu ir didelė Fanta.

Sekmadienis

21:30

„Blusynė“, nueinu prie baro ir klausiu padavėjos:

-Ar galima pas juos atsiskaityti kortele?

-Taip, galima.

O virtuvė veikia?

-Ne, neveikia.

-Tai man kolos.

Atneša kolą. Duodu kortelę.

-O jūs grynais neturit? Pas mus tik nuo 20lt kortele.

-Neturiu, juk sakėt, kad galima kortele.

-Bet čia labai maža suma. Gal dar daugiau kolos norit?

-Ne, ačiū.

Nu gerai, aptarnausiu, bet kitą kartą žinokit. (tipo, padarysiu jums paslaugą)

– ….

22:45

Prie kaimyninio stalo atkeliauja maistas. (Nepamirškim, kad virtuvė tai neveikia)

Komentarų, kad „Nereikia į lievas vietas vaikščiot“ arba „nebūk princesė“, arba „visi mes žmonės“ nerašykit, nes, aš šiaip esu pakanti. Bet kai nuėjęs į maitinimo įstaigą negauni maisto, yra lieva.

3 Komentarai