Tiesa, labai gražus ir beveik estetiškas laikas Jaar’e pristabdė šiek tiek ir mano jau įsibėgėt spėjusį skeptiškumą. Bet visgi keista, kad dailiai ir meiliai regiu daugiau Lietuvoj, kur gi daug daugiau blogybių lyg ir turėtų būt nei čia! Galbūt tėvynės kasdienės sąlygos tiesiog įsišakniję manyje, o štai svetimos šalies navarotai – erzina.
Ir visgi, turbūt, patarlė tiesą sako – lauke vienas – ne karys, tad nuo trečiadienio prasidės atvirų durų dienos (suprask, mano durų), ir miesto eksplorinimas su savais. Vienas savas jau čia gyvenęs, tad tikiuosi, jog malonių siurprizų netrūks. O atvirų durų dienomis vadinu dėl to, kad per dvylika dienų sulauksiu 8 svečių. Nei daug nei mažai, juk senais laikais tiek apsilankydavo per vakarą, tik skirtumas tas, jog šie vizitai bus šiek tiek ilgesni nei viena tūso naktis, o ir asmeninių atsakomybių (universitetas, darbeliai ir visa kita) koncentracija vasarį susikaups nemenka. Visgi, gaila labai, kad teko pasakyti sorry, bet ne, dar penkiems žmonėms, kurie taip pat buvo sumąstę mane aplankyti. Niekaip nesuprantu, kaip visi taip talentingai sugebėjo pasirinkti tą patį laiką, kai tuo tarpu spalį ir lapkritį kukavau čia sau viena (su 1 išimtimi). Nors ne, suprantu aš viską, taip jau gaunas, kai atidėliojama ikipaskutinio, o dar ir ekstremaliai žemos bilietų kainos daro savo.
Šiąnakt aš vėl namie (rašyta penktadienį) (trečias savaitgalis iš eilės! asmeninis rekordas nuo 2006-ųjų, minia žiopčioja iš nuostabos, yeah). Skaitinėju literatūrą ir naršau internetą, bandydama bent kažką suprasti apie magistro studijas. Nes, jei pavyks šiemet užbaigti bakalaurą, gal visai protinga būtų neapsileisti ir varyti toliau. Bet čia atsiremiu į baisiai aukštą ir plačią sieną, ant kurios surašyta krūva klausimų – nei ką, nei kur studijuoti norėčiau, nesu tikra, sunkiausia atsakyti į klausimą, ar noriu negyventi Lietuvoje? Jei reiketų atsakyti dabar, sakyčiau, taip, taip taip, aš noriu būti Lietuvoje, mat spygauju viduj iš ilgesio ir purtausi, kaip atsibodo svetimumo jausmas. Bet juk pažįstu save ir, kaip žinia, man, kaip ir kiekvienam, gerai ten, kur jo nėra. Kai jau grįšiu, matyt, keiksiu save už neišnaudotas galimybes ir veršiuos kažkur kitur.
Labiausiai dabar norėčiau pastovumo, bet, patikėk, labiau už viską to pastovumo ir bijau. Na žinai, kai viskas stabilu, baisu, jog niekas niekada niekaip nesikeis, nes nuotykiai ir intrigos būna tik filmuos, o ne žmogaus gyvenime. O dabar, sėdint kažkur, jaučiantis kažkaip, nežinant, kas bus toliau, to aiškumo norėtus labai. (blogas tas mano blaškymasis šiuo metu tuo, jog asmeninis/socialinis gyvenimas, kad ir kaip būtų netikėta, snaudžia kaip niekad – aną pavasarį juk gyvenau Californication lygio mūvyje su visokiais pagerinimais).
