Pirmyn į turinį

Žyma: Studijos

Pagaliau aukštasis išsilavinimas. Tik kokia kaina?

Viskas, esu mergina su aukštuoju. Atsimeni, sakiau, kad švęsiu porą mėnesių? Nešvęsiu. Po paskutinės egzekucijos jaučiuosi taip, tarsi būčiau išprievartauta visom įmanomom prasmėm. Turbūt sakiau, kad šiemet kaip niekad pamilau savo dalyką – man labai patinka dirbti, man įdomu, mane nuoširdžiai veža mano specialybė. Tačiau po to, ką šiandieną teko ištverti, jei būčiau silpnesnė negu esu, ko gero pasakyčiau, kad done su šiuo reikalu visiems laikams. Visgi, silpna nesu ir toliau nagais ragais kasiuos savo keliu, bet. Nesuprantu, kam reikia tiek nežmoniškumo, kokia prasmė šitaip morališkai žlugdyti žmones. Išėjusi iš rezultatų skelbimo sėdėjau trule, važiavau namo, o akyse kaupėsi ašaros. Ne dėl pažymio, o dėl to, kaip klaikiai blogai jaučiaus po visko. Paskutinis atsakinėjimas jei ne prilygo, tai bent jau buvo labai panašus į tardymą areštinėje (at least, palyginus su tuo, ką rodo filmuos). Grįžusi kritau ir miegojau penkias valandas. Viskas baigta, viskas, būtų galima eit švęsti, tik kad jau nebėr nei noro nei jėgų. Šiuo metu sėdžiu ir trinu žmones iš draugų. Je je je.

3 Komentarai

Apie dalbajobus universitete

Dar, kalbant apie magiškąją mokslo ir žinių įstaigą, kurią baiginėju, turbūt jau kelissyk pasakojau, kokie idiotai mokos drauge. Tai, kaip jie supranta pasaulį, kartais priverčia mane garsiai keiksnotis ir jausti skausmą kaulų smegenyse. Ne visi, aišku, yra nesveiki, bet the majority of my course tai jooo. Solidarumo ir lojalumo jausmai jiems turbūt buvo išoperuoti dar vaikystėje, o gal, dėl kažkokių priežasčių, taip ir neišsivystė (brendimo sutrikimai ar kas). Kai reikia padaryti kažką malonaus, socialiai normalaus ir logiško, jiems viskas užtrumpina ir, užuot pasielgę tinkamai, jie meta kokią kliurką, kuri sukelia daug peklos. Na, tarkim, kai dėstytoja, kuriai nereikėtų sakyti, kas, kaip ir kodėl nėra paskaitoje tuo pasidomi, pareina švari graži nelabai prašyta grupioko gyvenimo veiklos ataskaita. Faktas, kad po jos tam grupiokui santykiai su ir taip žiežula dėstytoja nepagerės. Kai paskaitoje reikia išsakyti nuomonę apie kažkieno pasirodymą/prezentaciją/whatever, visi arba tyli, arba pila šūdus vieni ant kitų. Kai reikia pasidalinti informacija, kažką sužinoti grupės labui, visi bejėgiai ir nieko nežino. O paskui paaiškėja, kad žino viską, bet slepia. Ir taip toliau ir panašiai. Kiekvienas toks šūdovas poelgis mane išprovokuoja mėtyt replikas visiems, visaip ir nelabai draugiškai. Žinau, kad ten mane laiko kvanktelėjusia, bet iš dalies tai net visai malonus jausmas, whahaha. Kaip gerai, kad jau greit baigsis studijos ir nebereiks matyt tų debilų. Garbės žodis, aš neperdedu. Kai kas sako – praeis laikas – pasiilgsi. Aš tikrai labai abejoju, nes taip nuoširdžiai nuoširdžiai nebeatsimenu kai kurių klasiokų vardų ir veidų. Fak joself, visi moraliniai ubagai.

Taip taip, ir vėl skundžiuos ir burnojuos, bet šis postas yra džiugus – mat jau greit jų nebematysiu. Bet, spėju, einant per gyvenimą teks dar jūrą tokių perplaukt.

Palikite komentarą

Kai lieka 10 dienų iki studijų pabaigos

Jau pernai apimdavo toks jausmas, kad studijuojam kokį dešimtmetį. Keitės žmonės, darbai, gyvenamosios vietos, vakarėliai, šalys, miestai, o univeras vis išlikdavo tas pats ir dar nepabaigtas. Nuo šiandien liko lygiai dešimt dienų, kuomet vyks paskaitos. O tada – sesija, egzai ir VISKAS (hopefully). Baisingai džiaugiuos, kad tiek nedaug. Už pirmą valstybinį parėjo 8, atsižvelgiant į tai, kad nuoširdžiai nesimokiau, tai labai gerai. Jei pavyks šiemet baigti, baliavosiu mėnesį. Atsakau. O tada būsiu mergaitė Su Aukštuoju, kurios niekam nereikės. Net padavėja negalėsiu eiti dirbti, nes neturiu patirties. Hooray.

Palikite komentarą

A New-born Nerd?

Negaliu patikėti, bet pagaliau sutvarkiau visas užduotis praktikai ir dabar turiu vieną laisvą dieną. Kuria, žinoma, net pasidžiaugti nespėjau, nes kaip mat sužinojau, kad vėl užgriūva milijonas reikalų. Turiu tokį kalendorių, kur žymiuosi, ką turiu nuveikti. Langeliai iki balandžio vidurio veik visi pilni. Trečią dieną iš eilės prie kompo pasidėjau nagų laką, bet vis nespėdavau nusilakuoti, nes iki paryčių užsisėdėdavau prie darbų. Vakar visa ko kulminacija įvyko 04.19 nakties, kai išspausdinau visus mokslams reikalingus lapus, o mano spausdintuvas pavargęs pareiškė, kad baigėsi toneris. Tiesą sakant, visas šis biurokratiškas reikalas yra baisi envinornmentaly unfriendly tuštybė. Spausdinam krūvas lapų, kurių niekas taip nuoširdžiai ir neperskaito… However. Po ilgo laiko vėl vidurkis kopia į aukštumas, net stipkę gausiu. Pirmasis praktikos pažymys – 10. Laikom kumščius, špygas ir visa kita, ką ten begalima laikyti. Tik svarbu labai norėti, pasistengt ir tikėt, taip?

Palikite komentarą

Mergaitė pasimetėlė

Tiesa, labai gražus ir beveik estetiškas laikas Jaar’e pristabdė šiek tiek ir mano jau įsibėgėt spėjusį skeptiškumą. Bet visgi keista, kad dailiai ir meiliai regiu daugiau Lietuvoj, kur gi daug daugiau blogybių lyg ir turėtų būt nei čia! Galbūt tėvynės kasdienės sąlygos tiesiog įsišakniję manyje, o štai svetimos šalies navarotai – erzina.

Ir visgi, turbūt, patarlė tiesą sako – lauke vienas – ne karys, tad nuo trečiadienio prasidės atvirų durų dienos (suprask, mano durų), ir miesto eksplorinimas su savais. Vienas savas jau čia gyvenęs, tad tikiuosi, jog malonių siurprizų netrūks. O atvirų durų dienomis vadinu dėl to, kad per dvylika dienų sulauksiu 8 svečių. Nei daug nei mažai, juk senais laikais tiek apsilankydavo per vakarą, tik skirtumas tas, jog šie vizitai bus šiek tiek ilgesni nei viena tūso naktis, o ir asmeninių atsakomybių (universitetas, darbeliai ir visa kita) koncentracija vasarį susikaups nemenka. Visgi, gaila labai, kad teko pasakyti sorry, bet ne, dar penkiems žmonėms, kurie taip pat buvo sumąstę mane aplankyti. Niekaip nesuprantu, kaip visi taip talentingai sugebėjo pasirinkti tą patį laiką, kai tuo tarpu spalį ir lapkritį kukavau čia sau viena (su 1 išimtimi). Nors ne, suprantu aš viską, taip jau gaunas, kai atidėliojama ikipaskutinio, o dar ir ekstremaliai žemos bilietų kainos daro savo.

Šiąnakt aš vėl namie (rašyta penktadienį) (trečias savaitgalis iš eilės! asmeninis rekordas nuo 2006-ųjų, minia žiopčioja iš nuostabos, yeah). Skaitinėju literatūrą ir naršau internetą, bandydama bent kažką suprasti apie magistro studijas. Nes, jei pavyks šiemet užbaigti bakalaurą, gal visai protinga būtų neapsileisti ir varyti toliau. Bet čia atsiremiu į baisiai aukštą ir plačią sieną, ant kurios surašyta krūva klausimų – nei ką, nei kur studijuoti norėčiau, nesu tikra, sunkiausia atsakyti į klausimą, ar noriu negyventi Lietuvoje? Jei reiketų atsakyti dabar, sakyčiau, taip, taip taip, aš noriu būti Lietuvoje, mat spygauju viduj iš ilgesio ir purtausi, kaip atsibodo svetimumo jausmas. Bet juk pažįstu save ir, kaip žinia, man, kaip ir kiekvienam, gerai ten, kur jo nėra. Kai jau grįšiu, matyt, keiksiu save už neišnaudotas galimybes ir veršiuos kažkur kitur.

Labiausiai dabar norėčiau pastovumo, bet, patikėk, labiau už viską to pastovumo ir bijau. Na žinai, kai viskas stabilu, baisu, jog niekas niekada niekaip nesikeis, nes nuotykiai ir intrigos būna tik filmuos, o ne žmogaus gyvenime. O dabar, sėdint kažkur, jaučiantis kažkaip, nežinant, kas bus toliau, to aiškumo norėtus labai. (blogas tas mano blaškymasis šiuo metu tuo, jog asmeninis/socialinis gyvenimas, kad ir kaip būtų netikėta, snaudžia kaip niekad – aną pavasarį juk gyvenau Californication lygio mūvyje su visokiais pagerinimais).

Palikite komentarą